Нора Робертс - Laukinė rožė

— Viską rasi ataskaitoje, jeigu tik pasivarginsi išlipti iš vonios ir užmesti akį.

— Gerai, jei jau taip nori. — Paspaudęs mygtuką Berkas išjungė sūkurinę vonią ir atsistojo.

Erinai net kojas pakirto, kai pamatė jį kaip motina pagimdė. Apsidžiaugė, kad kraujas nesuplūdo į skruostus — atvirkščiai, ji truputį išblyško.

Išlipęs iš vonios Berkas pasiėmė rankšluostį ir lengvu judesiu apsivijo apie klubus.

— Tu neturi jokios gėdos, Berkai Loganai.

— Visiškai jokios.

— Na, jeigu norėjai mane šokiruoti, tau nepasisekė. Turbūt pameni, kad turiu keturis brolius ir... — Ji vėl pakėlė akis į Berką, ketindama demonstratyviai jį apžiūrėti. Ir tik tada pastebėjo tamsuojančią mėlynę kairėje pusėje, po šonkauliais. — Tu susižalojai. — Erina pašoko ir pribėgusi atsargiai palietė mėlynę pirštais. — Kokia baisi. — Ji nedvejodama ėmė čiupinėti šonkaulius, atsargiai tikrindama. — Atrodo, nieko nesusilaužei.

— Kol kas dar ne, — burbtelėjo Berkas. Jis stovėjo it mietą prarijęs, linksmumo kaip nebūta. Erinos pirštai buvo vėsūs ir be galo švelniai lietė odą. Ir tuose prisilietimuose galėjai justi tikrą rūpestį. Be šito Berkas jau seniai buvo išmokęs apsieiti.

— Rytoj atrodys dar blogiau, — pareiškė ji caktelėjusi liežuviu. — Turėtum pasitepti tepalu. — Ir staiga susivokė, kad jos pirštai jam ant krūtinės, o ta krūtinė — švelni ir drėgna. Erina greitai atitraukė ranką ir užsikišo už nugaros. — Kaip ją užsidirbai?

— Įtaisė naujasis eržilas, kurį parsivežiau iš Airijos.

Erina sugniaužė kumštį. Jis buvo drėgnas nuo jo odos.

— Kitą kartą turėsi duoti jam daugiau erdvės. — Ji viduje suvirpėjo, bet tuojau pat susiėmė.

— Taip ketinu ir padaryti. Jaučiu didžiulę pagarbą airiškam temperamentui.

— Taip ir turi būti. O dabar gal peržiūrėtum ataskaitą, prieš išeidama galėčiau atsakyti į klausimus.

Berkas paėmė tvarkingai išspausdintus lapus. Erinai užspaudė gerklę, ji atsikrenkštė ir nusisuko į langą, kuris nuo vonios buvo apsitraukęs plonyčiu garo sluoksniu. Sniego šįkart nematė. Vis dar regėjo Berką — ilgas raumeningas rankas, nuo vandens žvilgančią krūtinę, siaurus klubus ir tvirtas šlaunis.

Puikus egzempliorius, pasakytų žmonės, ir ji nesiginčytų. Tik dėl to, kad verčia taip geisti, galėtų jį nužudyti.

— Atrodo, čia viskas gana aišku. — Ji krūptelėjo, bet tuoj pat mintyse subarė save. — Išmanai šį darbą, Erina, tačiau ir anksčiau aš tuo tikėjau, kitaip nebūčiau tavęs samdęs. — Nebūtų samdęs, būtų suradęs kitą priežastį parsivežti ją į Ameriką. — Ar jau sugalvojai, kur išleisi pirmąją algą?

— Šį tą esu sumaniusi. — Ji atsipalaidavo ir šyptelėjo jam, tačiau turėjo susiimti, kad išlaikytų žvilgsnį aukščiau kaklo. Kitą rytą pusė pinigų jau skris į Airiją, o likusieji... Na, kol kas apie tai nepagalvojo. — Jeigu esi patenkintas, aš jau trauksiu namo.

— Aš toli gražu nesu patenkintas, prisipažino Berkas ir atsiduso. — Klausyk, ar nemanai, kad buhalterija tau pasidarytų įdomesnė, jeigu daugiau žinotum apie arklides ir lenktynes?

— Ne, — atšovė Erina, bet kiek pagalvojusi gūžtelėjo pečiais, tarsi supratusi, ką jis norėjo pasakyti. — Nors galbūt.

— Rytoj lenktynės. Galėtum apsilankyti jose, pamatytum, iš kur pinigai suplaukia ir kam yra išleidžiami.

— Ateiti į lenktynes? — Erina prikando lūpą ir susimąstė. — O ar galėsiu statyti?

— Štai tokios moterys man prie širdies. Būk pasiruošusi aštuntą. Iš pradžių aprodysiu arklides ir aptvarą.

— Puiku. Geros dienos. — Ji pasisuko eiti, bet grįžtelėjo per petį. — Ant tos mėlynės užtepčiau hamamelio [* Hamamelinių šeimos dekoratyvinis krūmas, kilęs iš Š. Amerikos.] tepalo.

Erina žingsniavo po svetainę. Pirmą laisvą dieną ji ketino praleisti lenktynėse. Bus tuntai nepažįstamų žmonių , ji pirmą kartą vienu metu girdės tūkstančius balsų. Erina persibraukė delnu per plaukus tikėdamasi, kad atrodo gerai. Ne dėl Berko , — greitai pagalvojo. Dėl pačios savęs, tik tiek. Norėjo atrodyti gražiai, jaustis, kad gražiai atrodo stovėdama tarp visų tų žmonių.

Vos išgirdusi, kaip privažiavo Berko automobilis, ji tą pačią akimirką išlėkė iš namo. Ant laiptų sudvejojo spoksodama į ugnies raudonumo sportinį gražuolį su ilgu variklio gaubtu. Mintyse pasižymėjo, kad nepamirštų parašyti apie jį namiškiams ir papasakoti Brajenui.

— O tu punktuali, — pagyrė Berkas, kai ji įsėdo šalia jo.

— Labai jaudinuosi. — Šįkart neatrodė kvaila prisipažinti. — Niekada anksčiau nesu buvusi lenktynėse. Kalenas buvo nuvykęs, paskui pasakojo, kad žirgai ten nuostabūs ir žmonės puošnūs. Vaje, tik pažvelk į visus šiuos prietaisus. — Erina apžiūrinėjo prietaisų skydą. — Turi būti labai protingas, kad sugebėtum vairuoti.

— Nori pabandyti?

Pažvelgusi į Berką ir supratusi, kad jis nejuokauja, Erina labai to užsigeidė. Bet prisiminė, kiek automobilių buvo kelyje jiems važiuojant iš oro uosto

— Iš pradžių geriau pažiūrėsiu. Kada prasideda lenktynės?

— Turime dar marias laiko. Kaip laikosi Di?

— Puikiai. Gydytojas išsamiai apžiūrėjo ir patarė daugiau ilsėtis. Ji niurzga, kad jau nebegali ilgai būti arklidėse, tai mes stengiamės užimti ją kaip nors kitaip. Sniegas tirpsta.

— Dar kelios tokios dienos — ir jo nebeliks.

— Tikiuosi, kad dar ne. Man patinka sniegas. — Erina atsilošė. Važiuoti sportiniu automobiliu jai atrodė beveik tas pats, kas joti pasikinkius vėją. — Ar nesušalsi? — paklausė žiūrėdama į jo lengvą švarką ir džinsus. — Oras dar vėsokas.

— Nesirūpink. Tai kas Amerikoje tau dar patinka, be sniego?

— Tavo kalba, — atsakė ji akimirksniu.

— Kalba?

— Kitaip sakant, akcentas. Jis žavingas.

— Žavingas. — Berkas ėmė kvatotis, kol suskaudo sumuštą vietą. Kikendamas jis nejučia pridėjo delną prie šono.

— Ar vis dar skauda?

— Ką? Ne.

— Ar pasitepei hamamelio tepalu?

. Berkas surimtėjo.

— Niekur negalėjau rasti.

— Nujaučiu, kad arklidėse turite dėžę kitą tepalo arkliams. O, tik pažvelk, kokie dailūs lėktuvėliai. — Jam pasukus link oro uosto Erina susirūpino. — Ką mes čia darysime?

— Paskraidysime vienu iš šių lėktuvėlių.

Jos skrandis persivertė kūliu.

— O aš maniau, kad važiuojame į lenktynes.

— Taip ir yra. Mano žirgas lenktyniauja Hajalijoje Floridoje.

— Kas ta Florida?

Berkas stabtelėjo prieš užtrenkdamas dureles. Erina spoksojo į jį iš kitos automobilio pusės.

— Ji pietuose, — paaiškino jis ir ištiesė jai ranką. Pernelyg susijaudinusi, kad galėtų mąstyti, ir pernelyg išsigandusi, kad prieštarautų, Erina atsidūrė lėktuve. Salonas buvo toks mažytis, kad net jai teko pasilenkti einant, bet sėdynė, kurioje netrukus įsitaisė, buvo minkšta ir erdvi. Atsisėdęs priešais ją Berkas parodė saugos diržą. Kai Erina prisisegė, jis spustelėjo vidinio ryšio mygtuką: — Tomai, mes jau pasirengę.

— Gerai, pone Loganai. Regis, bus nesunkus skrydis. Dangus giedras, išskyrus kelis lopinėlius Šiaurės ir Pietų Karolinoje. Turėtume išsisukti.

Išgirdusi užvedamų variklių gausmą Erina stipriai suspaudė sėdynės ranktūrius.

— Ar šiuo daiktu tikrai saugu skristi?

— Gyvenimas yra lošimas, aire.

Erina buvo bepuolanti į paniką, bet tada pamatė, kad jo akys juokiasi. Todėl prisivertė atsipalaiduoti.

— Teisybė. — Lėktuvui pradėjus riedėti ji pažvelgė pro langą. Po kelių minučių žemė apačioje ėmė tolti. — Nieko sau vaizdelis, ką? — Ji nusišypsojo ir pasilenkė arčiau lango. — Kai jūs visi nusileidote Korke, žvelgiau į lėktuvą ir svarsčiau, kaip jausčiausi būdama viduje. Dabar jau žinau.