Нора Робертс - Laukinė rožė

— Galbūt. — Vengdama Berko žvilgsnio ėmė pešioti žolės stiebelį. — Nesakyk jiems.

— Ir vėl paslaptys? — Jis atsargiai suėmė už smakro ir atsuko veidą į save. Dabar buvo kur kas sunkiau jai atsispirti — pablyškę skruostai, šiek tiek drėgnos akys ir pažeidžiamumas, kuriuo spindėjo oda. — Neturėtum taip rūpintis dėl to, ką apie tave pagalvos kiti. Nors žinau, kad plauni indus ir alpsti pamačiusi arklius, man tu vis tiek patinki.

— Patinku? — Erina nenoriai nusišypsojo. — Tikrai?

— Labai. — Nepratęs ilgai tramdyti aistros Berkas pasilenkė ir įsisiurbė jai į lūpas, trokšdamas pajusti jų skonį, mėgautis jų švelnumu ir tyrinėti. Ji pakėlė ranką jam prie krūtinės, lyg norėdama sulaikyti, bet pirštai patys sugniaužė marškinius ir prisitraukė jį arčiau.

Ankstesni Berko bučiniai neleido Erinai pasijusti ramiai ir saugiai. Užplūsdavo visai kitokie pojūčiai. O šis buvo naujas. Nors iš susijaudinimo švelniai kuteno skrandį, ji jautėsi saugi. Gal dėl to, kad jis švelniai apkabino ranka ir raminamai glostė. O gal dėl to, kad po jo lūpomis jos lūpos pasidarė švelnios ir jautrios.

Berkas troško prisitraukti ją arčiau, apkabinti, pasisodinti ant kelių ir murmėti visokius niekus. Dar niekada taip nesijautė su moterimi. Apėmė kažkoks keistas jausmas, nerimas ir tuo pat metu... nepaprastas jaukumas.

Jis lėtai atsitraukė, bet jos nepaleido.

— Parvešiu tave namo.

— Namo? Bet aš noriu pasižiūrėti lenktynes. — Kažkodėl tą akimirką Erinai atrodė, kad galėtų padaryti bet ką. — Jaučiuosi gerai, prisiekiu. Be to, jeigu įstengsiu stebėti žirgus iš tolo, gal nebesigąsdinsiu pamačiusi iš arti. — Erina atsistojo ir apsidžiaugė, kad kojos vėl laiko tvirtai. — Liaukis, Berkai, eime. Juk ne tam skridome tokį kelią... Kur mes dabar esame?

— Floridoje, — atsakė jis ir pakilo.

— Jo, į Floridą, kad apsisukę grįžtume atgal. Tavo galiūnas turi laimėti lenktynes, tiesa?

— Aš už jį pastačiau šiokią tokią sumą.

— O aš pridedu dar dešimt dolerių.

Nusijuokęs Berkas paėmė jos ištiestą ranką.

— Eime, atsisėsime.

Žiūrovai jau plūdo į tribūnas. Jose Erina išties išvydo begalę veidų — įdegusių ir įraudusių, susiraukšlėjusių ir lygių it kūdikio. Vieni pildė lošimo blankus, kiti rūkė storus cigarus, treti siurbčiojo iš plastikinių puodelių.

Bet viešpatavo čia elegancija, atskleidžianti pasitikėjimą savimi ir ramybę. Plonytės pastelinių spalvų suknelės pramaišiui su lengvos medvilnės kostiumais ir šiaudinėmis skrybėlėmis. Erina pastebėjo, kad ne viena liekna įdegusi moteris akimis nulydi Berką. Retkarčiais jis kilstelėdavo ranką, bet nesistengė užmegzti pokalbio.

Iš Berko ložės priekyje ji puikiai matė rudą ovalą, kuriuo bėgs žirgai, ir sodriai žalią pievą jo viduryje, išpuoštą atogrąžų gėlėmis ir rožiniais flamingais. Toliau buvo dar daugiau tribūnų ir dar daugiau žmonių. Ir sulig kiekviena minute jų vis daugėjo.

— Niekada nesu mačiusi šitiek žmonių vienu metu vienoje vietoje. Ir visi čia susirinko pasižiūrėti lenktynių.

— Nori alaus?

Erina nesąmoningai linktelėjo ir, Berkui nuėjus, toliau stebėjo aplinką. Netoliese pamatė Durnamą, besikalbantį su moterimi, mūvinčia trumpiausiais šortais, kokius Erinai teko kada nors matyti. Nuo jų jos žvilgsnis nukrypo į tablo, kuriame pradėjo mirgėti skaičiai, skelbiantys pirmojo bėgimo statymus.

— Norėčiau, kad paaiškintum, ką visa tai reiškia, — prakalbo Erina, Berkui dar nespėjus atsisėsti. — Kad suprasčiau, kaip reikia lošti.

— Jeigu nori mano patarimo — palauk trečio bėgimo ir statyk už penktą numerį.

— Kodėl?

— Tas žirgas iš Karališkųjų pievų. Atmetus visus sentimentus, jis puikus bėgikas. Rezultatai kiek svyruoja, bet šiandien jis atrodo gerai. Pirmajame bėgime gali laimėti bet kuris. Kol kas statymai neįspūdingi.

— Ar statysi už jį?

— Ne.

— Maniau, tu lošėjas.

— Aš mėgstu pats pasirinkti žaidimą.

Erina atsilošusi klausėsi pranešimo apie

pirmąjį bėgimą.

— Krištolinė Panelė — gražus vardas.

— Varžybas laimi ne gražūs vardai. Pataupyk pinigus, aire.

Erina atsilošė ir pasimėgaudama siurbė į save aplinkos garsus ir vaizdus. Kai žirgai buvo sustatyti prie starto linijos, ji pasilenkė į priekį.

— Jie labai gražūs, — tarė, bet kai Berkas švelniai palietė jos ranką, pasijuto kur kas geriau.

Jos pulsas mušė it pašėlęs. Berkas numanė, jog tai ir iš susijaudinimo, ir dėl nervų. Neklydo, kad joje dera priešybės.

Atsidarius vartams Erina tvirtai sunėrė su juo pirštus, bet neatšoko.

— Koks triukšmas, — sumurmėjo, nors širdis daužėsi ne tyliau nei žirgų kanopos į bėgimo taką. Kol jie bėgo pirmą ratą, ji stengėsi sukaupti visą dėmesį į žirgus. Štai kur jėga, — mąstė, — nevaržoma ir vis dėlto suvaldyta. Ir tegul žirgų lenktynės jau tapo verslu, ji puikiai suprato, kodėl jos buvo ir tebėra karalių sportas.

Bėgimui pasibaigus ji uždėjo delną sau ant krūties.

— Širdis vis dar daužosi. Nesišaipyk iš manęs, — perspėjo ji Berką ir tuoj pat nusijuokė. — Tai nuostabiausias dalykas, kokį esu regėjusi. Kiek spalvų ir kiek energijos. Ar gali įsivaizduoti, kad kasdien jodinėji žirgu?

— Daugybė žmonių jodinėja.

Erina papurtė galvą. Šiandien buvo ypatinga diena, tokia pasitaiko tik kartą gyvenime.

— Noriu lažintis per kitą bėgimą.

— Per trečią, — priminė Berkas ir gurkštelėjo alaus.

Kai atėjo laikas, ji primygtinai norėjo statyti pati. Iš pradžių bilietą įsikišo į marškinių kišenę, paskui apsigalvojo ir atsargiai įsidėjo į piniginę, vėl įsitaisiusi šalia Berko nerimavo, kol arklius sustatė prie vartų.

— Nieko tokio, jeigu ir pralošiu, — šyptelėjusi pareiškė. — Aišku, velniškai norėčiau laimėti. — Kai žirgai pradėjo bėgti, Erina atsistojo ir atsirėmė į turėklą. — Kuris iš jų? — paklausė ir čiupo Berką už rankos, norėdama, kad jis atsistotų šalia.

— Ketvirtas skaičiuojant iš vidinės rato pusės. Žokėjus raudonos ir auksinės spalvos marškiniais.

— A... — Ji spoksojo į jį ragindama paskubėti. — Gerai bėga, tiesa?

— Taip.

— Oi, pažiūrėk, jis veržiasi į priekį.

— Turėk kantrybės, aire, jiems dar liko pusė mylios.

— Bet jis veržiasi į priekį! — bedė pirštu Erina ir nusikvatojo. — Yra jau antras. — Aplinkui pasigirdo šūksmai, perrėkiantys komentatoriaus balsą ir kanopų griausmą. Erina kurį laiką klausėsi įsitempusi, staiga čiupo Berkui už marškinių ir truktelėjo. — Jis pirmauja! Tik pažiūrėk! — Kai žirgas, pusę kūno aplenkęs kitus, kirto finišo liniją, ji nusisuko nuo turėklo ir krito Berkui tiesiai į glėbį. — Jis laimėjo! Aš laimėjau! — nusikvatojo ir skambiai pabučiavo Berką. — O kiek?

— Ak tu, gobši raganiūkšte.

— Tai neturi nieko bendra su gobšumu — tik norėjau laimėti. Grįžusi namo galėsiu pasakyti Di, kad stačiau už jos žirgą ir išlošiau. O kiek?

— Santykiu penki prie vieno.

— Penkiasdešimt dolerių? — Erina dar kartą nusikvatojo. — Kitą bokalą alaus statau aš. — Ji paėmė Berką už rankos. — Kada bėgs tavo žirgas?

— Penktajame bėgime.

— Dėkui Dievui, turėsiu laiko atsigauti. — Ji nupirko jam alaus, paskui sumanė dar geriau ir nupirko abiem po dešrainį. Vienintelė vieta, kur anksčiau taip nerūpestingai leisdavo laiką, būdavo mugė. Ir čia Erinai viskas priminė mugę — garsai, kvapai, spalvos. Kai išgirdo pranešant penktąjį bėgimą, kišenėje ji jau turėjo lošimo bilietą, o ant nosies — Berko akinius nuo saulės. — Aš net neabejoju, kad tavo žirgas laimės, — pareiškė pilna burna. — Ir ne tik dėl to, kad už jį pastačiau.