Нора Робертс - Laukinė rožė

— Ar kada nors susimąstei, kad negali suprasti darbo, jeigu nesi mačiusi, iš kur pinigai ateina ir kur išeina?

— Na, juk dėl to vežeisi mane žiūrėti lenktynių.

— Vienos lenktynės — dar ne viskas.

— O kam man suprasti, jeigu skaičiai susieina?

Berkas to nė pats žinojo, bet norėjo, kad ji pamatytų jo valdas, perprastų, kas čia vyksta, ir susidomėtų.

Nusibraukusi nuo akių plaukus Erina pažvelgė į jį. Iš profilio Berkas atrodė ryžtingai nusiteikęs ir jai pasirodė, kad jo žvilgsnis paniuręs.

— Kažkas tau neduoda ramybės, ar ne?

— Ne, — griežtai, tarsi gindamasis atrėžė Berkas, bet tuoj pat prisivertė atsipalaiduoti. — Ne, nieko. — Tik dusino tas giliai užspaustas geismas, nuo kurio lyg styga įsitempė visas kūnas, vos jam užuodus jos kvapą. Kas, po galais, nutiko, kad mintyse viešpatauja tik viena moteris, persekioja vienas balsas ir vienas kvapas?

Erina tylėdama ėjo šalia jo, pakeliui žvalgydamasi į krokus — didelius, mėsingus, violetinius, kurie kalėsi iš įmirkusios žemės, nekreipdami dėmesio į vis dar plytinčius sniego lopinius. Matė, kaip banguoja laukai ir jais ritinėjasi saulė. Matė arklides, iš tolo blizgančias lentines jų sienas. Matė šachmatų lentą primenančias ganyklas ir didelį ovalų treką, kur net ir tokiu metu buvo treniruojami žirgai.

— Nieko sau, kaip gražu, — sumurmėjo. — Lyg paveikslėlis iš knygos. Tikriausiai didžiuojiesi, kad visa tai priklauso tau.

Kadangi Berkas nebuvo tuo tikras, stabtelėjo ir drauge su ja apsidairė. Šį ūkį išlošė sąžiningai, bet juk per savo gyvenimą yra laimėjęs ir pralošęs daug svarbių dalykų. Čia pasilikti jis neketino, tik norėjo pertvarkyti taip, kad lošimas atsipirktų.

Į šį verslą jis atėjo menkai išmanydamas apie žirgus, dar mažiau — apie jų veisimą ir lenktynes, bet nusprendė visko išmokti, kad gautų gerą pelną.

Tai buvo prieš ketverius metus, o jis vis dar čia. Žvalgydamasis su Erina pašonėje Berkas pradėjo suprasti kodėl. Čia gražu, viskas priklauso jam, be to, niekada netrūksta rizikos. Laikydamas Erinos ranką savo delne jis patraukė toliau.

— Turime trisdešimt žirgų, iš kurių du — veisliniai eržilai, jie nieko daugiau neveikia, tik tenkina damas.

— Ir patys save, — pridūrė Erina.

— Dvi kumelės ką tik atsivedė kumeliukų, turime dar dvi, kurios turėtų kumeliuotis šiomis dienomis. Beveik pusė kitų žirgų treniruojami kitam sezonui. Turiu penkis puikiausios formos dvimečius ir kelis veteranus, kurie dar kelis metus praleis treke, o tada bus palikti tik veislei arba išeis į užtarnautą poilsį. Pažvelk, matai tą žirgą, kuris dabar treniruojamas? Tai vienas iš dviejų, kuriuos parsivežiau iš Airijos.

Erina atsisuko į treką. Raitelis buvo atsistojęs balnakilpėse ir žemai pasilenkęs, bet į jį Erina vos akį teužmetė. Žirgas buvo fantastiškas — kaštonis su baltu dyžiu, kuris tarsi žaibas kirto snukį. Jo kojos jau skriejo pagavusios vėją, kanopos dunksėjo į drėgną treko taką.

— Greitas.

— Ir piktas kaip velnias.

— Tikriausiai jis tau ir įspyrė. — Erina vėl žvilgtelėjo į žirgą. Gal ir gražuolis, bet ji geriau laikysis atokiai. — Kodėl pirkai, jeigu žirgas tokio bjauraus būdo?

— Man patiko jo stilius. — Jis jau ketino eiti toliau, bet Erina sulaikė.

— Visai nenoriu susipažinti artimiau.

— Aš tau parodysiu ką kita.

Eidama su Berku Erina bandė įkalbėti save atsipalaiduoti.

— Jeigu būtum pasakęs, kad vaikščiosime po kiemą, būčiau apsiavusi batus.

Jis pažvelgė žemyn, bet nesustojo.

— Nauji batai tau šiaip ar taip praverstų.

— Labai ačiū.

— Maniau, kad jau būsi apsipirkusi, juk gavai kelis atlyginimo čekius.

— Ruošiuosi taip ir padaryti. — Einant pro arklides padvelkė stiprus arklių ir šlapios žolės kvapas. Viduje išgirdo vyrų balsus. Erina drąsino save, bet Berkas nesustojo. Tada pamatė diendaržį ir jame stovinčią kumelę su gelsvai rusvu kumeliuku.

— Tai vienas iš naujausių Trijų tūzų gyventojų.

Erina baimingai priėjo prie tvoros.

— Kol maži, jie be galo mieli, tiesa? — Truputį atsipalaidavusi ji susidėjo rankas ant skersinio ir pasilenkė arčiau. Oras buvo švelnus, šiek tiek dvelkė pavasariu. Trūko žalios spalvos ir Airija nekvepėjo, bet Erina staiga pasijuto laiminga. — Mes niekada neturėjome laiko pagalvoti, kad gyvūnai — ne vien dėl naudos. — Kai kumeliukas prisiglaudė prie mamos ir ėmė žįsti, ji nusišypsojo. — Džo labai myli gyvūnus, nuolat juos šnekina ir myluoja. Jam čia patiktų.

— Ilgiesi saviškių.

— Net keista, kad nematau jų kasdien. Nė neįsivaizdavau... — Ji nutilo. — Naujienos tokios: namie visi laikosi gerai. Kalenas vėl Dubline, groja kažkuriame klube, o Brajenas pasipiršo Merei Margaretai Šanesei. Mama sako, kad jis visai nukvako, bet to ir reikėjo tikėtis.

Pasisotinęs kumeliukas pradėjo lakstyti po užtvarą. Erina žvelgė į jį nieko nereginčiomis akimis ir mąstė apie namus.

— Frenko žmona netrukus gimdys. Gali būti, kad jau esu teta. Juokinga, tačiau ryte atsikėlusi dažniausiai pagalvoju, jog reikia nueiti į vištidę. O čia juk jokios vištidės nėra.

Kumeliukas priėjo prie tvoros ir apuostė Eriną. Ji instinktyviai ištiesė ranką ir pakasė jam tarpausį.

— Ar norėtum, kad būtų?

— Manau, galėčiau laimingai nugyventi gyvenimą, net jeigu daugiau nereikėtų rinkti kiaušinių. — Ji pažvelgė žemyn, į kumeliuką, ir išsigandusi atitraukė delną. Berkas suėmė jos ranką ir uždėjo kumeliukui ant galvos.

— Patiklus mažulėlis, tiesa?

— Jo, bet kumelė...

— Tikriausiai jaučiasi laiminga, kad jis kelioms minutėms nuo jos pasitraukė. Kartais, kai ko nors bijai, verčiau pratintis palengva.

— Tikriausiai. — Kumeliukas buvo švelnus kaip pūkas, iškišęs snukį pro tvorą jis pamėgino krimstelėti jos paltą. — Pasiieškok ko nors, labiau tinkamo kramtyti, — juokdamasi paliepė ji. — Šitą vienintelį atsivežiau. — Neradęs nieko įdomaus kumeliukas nušuoliavo atgal pas mamą ir ėmė trypti aplink ją. — Ar jis bus čempionas?

— Jeigu lemta.

Erina atsitraukė nuo tvoros ir susikišusi rankas į kišenes pažvelgė į Berką.

— Kodėl mane čia atsivedei?

— Nežinau. — Berkas nekreipė dėmesio į vyrus, kurie zujo po kiemą, tai įeidavo, tai išeidavo iš arklidžių. Visame pasaulyje liko tik ji viena ir jis pakėlė ranką jai prie skruosto. — O argi tai svarbu?

Kaip gali būti, kad užteko jam vos prisiliesti ir jos širdis ėmė pašėlusiai plakti? Kišenėse sudrėko delnai.

— Manau, kad svarbu ir kad man metas grįžti.

— Šiandien jau stojai akistaton su viena baime, kodėl nenori susidurti ir su kita?

— Aš tavęs nebijau. — Tai buvo tiesa ir Eriną užplūdo didelis palengvėjimas vien apie tai pagalvojus. Jos širdis neramiai daužosi visai ne iš baimės.

— Gal ir ne. — Berkas atitraukė ranką jai nuo skruosto ir apkabinęs per nugarą priglaudė prie savęs. Užtat jis bijojo — išsigando supratęs, kokią įtaką ji daro jam, nors jis visai to nenorėjo, nebuvo numatęs.

Erina prigludo prie jo, bet tuojau atsitraukė.

— Nemanau, kad būtų išmintinga dar kartą mane taip pabučiuoti.

— Gerai, pabandysiu kitaip.

Ir įsisiurbė Erinai į lūpas — erzinamai, vylingai, kankinamai. Ji pajuto aštrius jo dantis, paskui drėgną liežuvį. Pakėlusi ranką jam prie skruosto atsidavė emociniam šturmui, kokio dar niekada nebuvo patyrusi.

Tai jis gali būti mielas ir kantrus, ir kerintis? Šito ji nežinojo. Pirštais paniro jam į plaukus ir kviesdama pražiojo lūpas. Ne, ji nebijo — tik jau ne jo. Nors jis siūlė gerokai daugiau, nei ji pajėgė įsivaizduoti, Erina troško, netgi nekantravo tai patirti. Todėl atsidususi kilstelėjo galvą ir atsidavė bučiniui.