Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tu man per gera.

— Galbūt. — Adelija pakėlė dėžę ir įdavė Erinai. — Eik, apsivilk ir mažumėlę pasikrapštinėk prieš veidrodį.

Erina pakštelėjo jai į skruostą, bet neišlaikė — pasidavė jausmams ir kvatodama stipriai apkabino pusseserę.

— Ačiū. Būsiu pasiruošusi po dešimties minučių.

— Neskubėk.

Erina stabtelėjo prie durų.

— Bet juk kuo greičiau apsivilksiu, tuo ilgiau galėsiu panešioti.

Berkui atvažiavus vakarėlis jau buvo įsilingavęs. Nedaug trūko, kad jis būtų visai nepasirodęs. Negalėdamas rasti sau vietos ketino nulėkti iki Atlantik Sičio, sulošti porą partijų, kelis kartus pasukti ratą. Tai buvo jo stichija — ryškios kazino šviesos ir prieblandoje skendintys slapti kambariai. Vakarėliai su žirgų lenktynėmis gyvenančia piniginga visuomenės grietinėle jam buvo ne prie širdies.

Nusprendė, kad važiuoja tik dėl Grantų. O kad vakarėlyje bus Erina — jam nė motais. Taip ir pasakė sau. Po paskutinio susirėmimo jam jau beveik pavyko įsikalbėti, kad nieko tarp jųdviejų nėra.

Na gerai, kibirkštėlė, virpulys, vienas kitas liepsnos liežuvis, bet tik tiek. O tas visas mintis užvaldantis nepageidaujamas jausmas, kad giliai širdyje yra kažkas labai tikra — tik jo pramanai.

Šįvakar visai ne to įrodyti jis čia atvažiavo. Taip ir pasakė sau.

Duris atidarė Trevis. Berkas girdėjo iš svetainės ir valgomojo sklindančius pakeltus balsus, dūdmaišiai liejo airišką muziką, kuri suteikė vakarėliui ypatingą nuotaiką.

— Di dėl tavęs nerimavo. — Trevis uždarė duris, neleisdamas į namus žvarbaus kovo vidurio oro.

— Turėjau sužiūrėti kelis reikalus.

— Viskas gerai?

— Kuo puikiausiai, — užtikrino jį Berkas. Bet jeigu tai tiesa, kodėl jo pečiai it surakinti, o pats įsitempęs kaip styga?

— Tu daugiau ar mažiau visus čia turėtum pažinoti, — tarė Trevis vesdamas jį į svetainę.

— Na ir kamšatis pas jus, — burbtelėjo Berkas, o akys jau lakstė, nors pats neskubėjo žengti pro duris.

— Pamatysi, Adelija pranoko pati save, — nežymiai mostelėjęs ranka Trevis parodė Berkui kitame kambario gale stovinčią Eriną.

Jis nė neįsivaizdavo, kad ji gali šitaip atrodyti — rafinuotai seksuali, elegantiška. Gurkšnojo šampaną ir per taurės kraštą šypsojosi Loidui Penteliui, vieno iš seniausių ir garbingiausių Virdžinijos ūkių paveldėtojui. Greta stovėjo dar du jam pažįstami vyrai. Trečiosios ir ketvirtosios kartos lenktynių baronai, įgiję elitinės

Gebenės lygos išsilavinimą, grakščių manierų. Berkas pajuto, kaip užkaito kraujas, kai vienas iš jų pasilenkė ir kažką sumurmėjo Erinai į ausį.

Pralinksmėjęs ir kartu su užuojauta Trevis uždėjo ranką Berkui ant peties.

— Alaus?

— Viskio.

Pirmą stiklą jis ištuštino akimirksniu, mėgaudamasis aštriu gėrimu. Bet raumenys nė kiek neatsileido. Tada paėmė antrą ir ėmė gurkšnoti lėčiau.

Erina kuo puikiausiai žinojo, kad jis čia. Kokias dešimt sekundžių dvejojo, bet paskui pajuto jo buvimą. Šypsodamasi ji flirtavo su Loidu ir kitais, besisukiojančiais aplinkui, ir tikino save puikiai leidžianti laiką. Tačiau negalėjo liautis stebėjusi Berko ir aplink jį besibūriuojančių moterų.

Adelija neklydo — visos kalbos sukosi apie žirgus. Buvo aptarinėjami nauji pirkiniai, nuo kurių sumų net galva svaigo, svarstoma lenktynių politika. Erina siurbė į save informaciją, pasiryžusi nepasiduoti, bet gniaužydama rankose pirmą ir vienintelę taurę šampano niekaip negalėjo suvaldyti klaidžiojančio žvilgsnio.

Tas vyras net nenutuokia, kad iš mandagumo derėtų pasisveikinti , — pagalvojo. Atrodė labai susidomėjęs ilgakoje blondine, o ne geromis manieromis. Erina sutiko pašokti su Loidu ir tekreipė dėmesio, kai šis prispaudė ją kiek per irti prie savęs. Ir stebėjo Berką.

O ji, atrodo, nė kiek nesijaudina, kad jaunasis Antelių eržilas ją grabinėja, pastebėjo Berkas, teliūskuodamas stikle viskį. Ir iš kur, po galais, gavo tą suknelę? Pasidėjęs viskį jis prisidegė cigarą. Neverta dėl jos sukti galvos, — priminė sau. jeigu nori vilkėti tą suknią su iškirpte, peržengiančia visas padorumo ribas, ir vartyti mėlynas akutes prieš Pentelį, tegul sau.

Nė velnio! Užgesinęs cigarą ir palikęs greta kiurksojusią šviesiaplaukę jis nuėjo prie Erinos.

— Sveikas, Penteli.

Suirzęs, bet išdresiruotas neką prasčiau už savo tėvo lenktyninį žirgą, Loidas linktelėjo.

— Sveikas, Loganai.

— Turiu minutei pasiskolinti Eriną. Darbo reikalai. — Nė vienam iš jų nespėjus paprieštarauti Berkas įsiterpė tarp jų ir čiupo Eriną į glėbį.

— Tu storžievis ir baisus begėdis, Berkai Loganai. — Erina jautėsi pamaloninta.

— Patarčiau nekalbėti apie begėdiškumą, kol vilki šią suknelę.

— Tau ji patinka?

— Būtų įdomu išgirsti, ką apie ją pasakytų tavo tėvas.

— Tu nesi mano tėvas. — Erina šypsojosi, bet

šypsenoje buvo daugiau iššūkio nei linksmumo. — Negi toks žmogus kaip tu nesijaudina dėl sėkmės, Berkai? Kodėl šventojo Patriko dieną nevilki žalios spalvos drabužiais?

— Kas sako, kad nevilkiu? — Jo akys sviedė jai iššūkį atgal.

— Pinigai nesiskaito.

— Turėjau galvoje intymesnį daiktą už pinigus. Jei paėjėtum su manimi kur nors nuošaliau, mielai parodyčiau, ką žalio esu apsivilkęs.

— Nė kiek neabejoju, kad parodytum, — burbtelėjo Erina, stengdamasi nenusijuokti. — Na, kokie tie tavo darbo reikalai? — Berkas neglaudė jos taip arti savęs kaip Loidas, nė iš tolo, bet ji jautė nenugalimą trauką.

— O tu labai pasikeitei nuo tada, kai šokome lauke mėnesienoje, aire.

— Jo. — Ji pažvelgė į jį mažumėlę susirūpinusi. — Ką nori pasakyti?

— Esi ambicinga moteris, turi troškimų — ir didelių. — Dieve, jis kraustėsi iš proto nuo jos artumo, nuo jos kvapo, kaip ir tąsyk, blausioje pašiūrėje, lietui beldžiant į stogą.

— Na ir kas?

— Loidas Pentelis — nebloga partija, jeigu ką. Jaunas, turtingas ir ne toks gudrus kaip jo senis. Iš tų vyrų, kuriuos moteris gali lengvai vynioti apie pirštą.

— Malonu, kad perspėjai. — Erinos balsas buvo labai žemas ir beveik ledinis. Pati negalėjo suprasti, kas tempė ją už liežuvio, tačiau prisiekė sau, kad to nesigailės. — Tik kodėl turėčiau apsiriboti kumeliuku, jei galiu turėti eržilą? Juk senis našlys.

Berko lūpas perkreipė šypsena.

— O tu greita.

— Tu irgi. Džiūsna šviesiaplaukė vis dar laukia tavęs patempusi lūpą. Turėtų būti malonu, kai įėjusį į kambarį užpuola šešios moterys, pasiruošusios viena kitai akis iškabinti.

— Tai turi savotiško žavesio.

— Ir kodėl tau negrįžus pas jas? — Erina pamėgino pasitraukti, bet Berkas taip stipriai prispaudė ranka jos nugarą, kad jųdviejų kūnai susitrenkė. Plykstelėjo liepsna, kurios jai taip ir nepavyko sutramdyti. — Kad tave kur bala! — įširdo, kai jis skaudžiai suspaudė pirštus.

— Aš pavargau žaisti. — Berkas pervedė Eriną per kambarį ir išsitempė į koridorių jai nespėjus nė žado atgauti.

— Ką čia darai?!

— Mes išeiname. Kur tavo paltas?

— Aš niekur neisiu, be to...

Berkas nusivilko švarką ir užmetęs jai ant pečių išstūmė į lauką.

— Šok į automobilį.

— Eik velniop!

Jis žaibiškai čiupo Eriną į geležinį glėbį.

— Po šios nakties abejonių nebeliks. — Kai Berkas įsisiurbė jai į lūpas, Erinai kilo noras priešintis, nes šio vyro reikėjo bijoti. Bet šią reakciją taip greitai nušlavė geismas, kad ji pati prisiglaudė prie jo. — Erina, lipk į automobilį. Akimirką Erina stovėjo laiptų apačioje suprasdama, kad nesvarbu, koks stiprus ir ryžtingas jis yra, sprendimą vis tiek priims ji. Tada nė negrįžtelėjusi atgal atidarė dureles ir įsliuogė vidun.