Нора Робертс - Laukinė rožė

Ji gulėjo nusisukusi nuo jo ir virpėjo visu kūnu. Išsitiesęs tamsoje Berkas bandė sugaudyti pakrikusias mintis. Nekalta. Dieve brangus, jis paėmė ją apkvaitęs iš aistros, pamiršęs bet kokį atsargumą. O buvo jai pirmas. Turėjo suprasti. Bet juk iš pat pradžių ji atrodė tokia prisirpusi ir viskam pasirengusi. Atrodė stipri, stačia galva nėrė apimta geismo ir atsidavė jam nieko neklausinėdama. Berkui nė į galvą nešovė, kad ji nėra turėjusi vyro. Jis užsidengė delnais veidą ir smarkiai patrynė. Nesuprato, nes buvo tikras kvailys. Nekaltybė spindėjo jos akyse ir bet kuris vyras būtų pamatęs, jeigu tik būtų turėjęs ganėtinai smegenų atidžiai į jas pažvelgti. Jis nežiūrėjo — galbūt todėl, kad nenorėjo matyti. Ir ją įskaudino. Kad ir koks neatsargus ar beširdis jis buvo su moterimis praeityje, nė vienai nesuteikė skausmo. Nes moterys, kurias rinkdavosi, žaidė pagal taisykles, priminė sau Berkas. Erina jų nesilaikė. Nes niekas jos anksčiau nepamokė.

Ieškodamas tinkamo būdo atsiprašyti Berkas paglostė jai plaukus. Erina tik dar labiau susirietė.

Ji neverks. Stipriai užmerkė akis ir prisiekė sau: neverks. Ir be ašarų jautėsi pažeminta. O jei dar imtų šniurkščioti it kūdikis, Berkas palaikytų ją beviltiška kvaiša. Bet iš kur ji galėjo žinoti, kad meilei pakanka aistros, o visai nereikia širdies?

Kad jį kur bala, žodžiai vienas per kitą stengėsi išsiveržti jam iš krūtinės. Berkas ištiesė ranką link kojūgalio ir užtraukė ant jos antklodę.

Stengdamasis parinkti tinkamiausius žodžius jis ir toliau glostė jai plaukus.

— Erina, atleisk. — Dėl Dievo, kodėl iš žodžių knibždėlyno tik tokius jis tesugebėjo išrinkti.

— Neatsiprašinėk. Aš to neištversiu. — Įsikniaubusi veidu į pagalvę Erina troško, kad jis apie tai nekalbėtų.

— Gerai. Tik norėjau pasakyti, kad man nereikėjo... — Ko? Geisti jos? Paimti? — Turėjau elgtis su tavimi atsargiau. — Kokias nesąmones čia kalba? — pamanė šlykštėdamasis savimi. — Aš nesitikėjau, kad tu ne... kad šįvakar tau pirmas kartas. Jeigu būčiau žinojęs, būčiau...

— Pabėgęs ir pasislėpęs? — atsisėdusi mestelėjo Erina, bet nespėjo išlipti iš lovos, nes Berkas čiupo ją už rankos. Jos abejingumas jį skaudino it širdin įsmeigtas peilis.

— Tu turi teisę ant manęs pykti.

— Ant tavęs? — Erina prisivertė pasukti galvą ir pažvelgti į Berką. Jis tebuvo tik siluetas tamsoje. Juodu mylėjosi tamsoje, negalėdami matyti vienas kito, negalėdami dalytis jausmais. Gal ir gerai, kad buvo tamsu, nes jis nematė, kokia sugniuždyta ji jautėsi. — Kodėl turėčiau pykti ant tavęs? Tai ant savęs aš pykstu.

— Jeigu būtum pasakiusi...

— Tau pasakiusi? — Ji dar kartą šnirpštelėjo, bet šįkart balse pajuoka buvo kur kas ryškesnė. — Žinoma. Turėjau pasakyti tada, kai mudu nuogutėliai kaip kūdikiai voliojomės pataluose. Man reikėjo sakyti: Beje, Berkai, gal tau būtų įdomu sužinoti, kad anksčiau nesu to dariusi. Tikriausiai malonumas būtų buvęs didesnis.

Berkas pats nustebo, kad šypsosi, nors kai pabandė paglostyti Eriną, ši nusisuko.

— Na, laiką buvo galima pasirinkti tinkamesnį.

— Šaukštai po pietų, todėl neverta apgailestauti. O dabar noriu važiuoti namo, kol dar kartą nelikau pažeminta.

— Nereikia.

— Ko nereikia?

— Nevažiuok. — Berkui buvo sunku apversti liežuvį. Nesitikėjo, kad užteks jėgų paprašyti. — Tai, kas tarp mūsų nutiko, nėra blogai, tik ne taip viskas atlikta. Ir dėl to kaltas aš. — Erina norėjo nusisukti, tačiau jis sulaikė paėmęs už smakro. — Klausyk, man sunkiai sekasi, bet norėčiau, kad leistum tavęs atsiprašyti.

— Nėra jokio reikalo. — Ji nesuprato, kad dėl švelnumo jo balse ir pati darosi ramesnė. — Juk sakiau, kad nepykstu ant tavęs. Tiesa, man buvo pirmas kartas, bet aš juk ne vaikas. Pati čia atvažiavau, laisva valia.

— Aš prašau tavęs, kad pasiliktum. — Berkas paėmė jos ranką, atvertė delnu aukštyn ir įsegė bučinį į patį viduriuką. Kai vėl pažvelgė į Eriną, ji spoksojo net prasižiojusi iš nuostabos.

Jis dar kartą mintyse nusikeikė. — Prileisiu tau vonią.

— Ką padarysi?

— Prileisiu vonią, — pakartojo nukąsdamas žodžius. — Pasijusi geriau.

Berkas dingo gretimame kambaryje, o ji taip ir liko spoksoti jam pavymui. Kas, po galais, jį apsėdo?

Kai Berkas grįžo, Erina jau stovėjo šalia lovos susivyniojusi į antklodę. Jis vilkėjo laisvai ant juosmens surištą chalatą. Iš vonios pro praviras duris trikampiu krito šviesa.

Erina girdėjo, kaip bėga vanduo, ir pajuto — bet, aišku, ji klysta — jo abejonę.

— Eik ir atsipalaiduok. Gal ko nors nori? Arbatos?

Ji tylėdama papurtė galvą.

— Tai neskubėk. Aš grįšiu po kelių minučių.

Gerokai suglumusi Erina atsigulė į vonią.

Nuo vandens kilo garas ir ji juto, kaip įtampa ir skausmas beveik iškart ima slūgti. Pasinėrusi giliau užmerkė akis.

Šiuo metu labiausiai troško, kad šalia būtų kokia nors moteris ir ji galėtų pasikalbėti, paklausti, ar tik tiek tebūna mylintis. Troško turėti artimą sielą, kuriai išdrįstų išsakyti jausmus. Juk ji myli Berką, o pasimylėjusi su juo nepajuto pilnatvės. Buvo puiku. Kaip jis lietė ją, kaip jos kūnas šliejosi prie jo, kaip degė geismu ir virpėjo. Bet nematė didingo švytėjimo nei gražiausių spalvų, neužplūdo jausmas, kad viskas teisinga, nepatyrė pasitenkinimo.

Tikriausiai buvo kvaila to tikėtis. Galų gale juk tik poetai ir svajokliai žada kažką daugiau. Tai tik gražūs žodžiai, vylingi pažadai. O ji, šiaip ar taip, praktiška moteris.

Berkas buvo teisus, vonioje Erina pasijuto geriau. Nėra jokio reikalo jaustis pažemintai ar gailėtis. Juk pati norėjo prarasti nekaltybę, niekas jos nevertė atsiduoti. Tėvai dažnai sakydavo, kad reikia pasikliauti širdimi ir nieko kito nekaltinti.

Nurimusi ji išlipo iš vonios. Dabar jau gali stoti prieš Berką ir ramiai pažvelgti į akis. Nebus jokių ašarų, raustančio veido, jokių kaltinimų.

Neradusi daugiau kuo prisidengti Erina susisuko į rankšluostį ir žengė atgal į miegamąjį.

Berkas buvo uždegęs žvakių. Kelis tuzinus. Erina stovėjo tarpduryje ir spoksojo į neryškią šviesą. Skambėjo muzika, švelni ir romantiška, nuo kurios, regis, gėlių ir vaško kvapas tik dar labiau sustiprėjo. Patalai ant lovos buvo pakeisti, lova tvarkingai paklota. Erina dėbtelėjo į ją ir ką tik užgimęs pasitikėjimas savimi ėmė pamažu trauktis.

Berkas pastebėjo į lovą mestą žvilgsnį ir akimirką akyse atsispindėjusią su niekuo nesupainiojamą paniką. Iškart pasijuto kaltas ir pasiryžo viską ištaisyti. Yra ir kitų būdų, kur kas geresnių, ją pamaloninti. Šiąnakt jis parodys juos. Berkas pakilo ir priėjęs prie Erinos įteikė ką tik oranžerijoje nuskintą rožę.

— Geriau jautiesi?

— Jo. — Erina paėmė gėlę, bet pirštai vos neperlaužė stiebelio.

— Nenorėjai arbatos, tai atnešiau vyno.

— Kaip puiku, bet aš... — žodžiai užstrigo gerklėje, kai Berkas pakėlė ją ant rankų. — Berkai.

— Atsipalaiduok. — Jis priglaudė lūpas jai prie smilkinio. — Aš tavęs neįskaudinsiu, — pažadėjo ir nusinešęs prie lovos paguldė ant pagalvių. Tada paėmė dvi taures, jau pripiltas blyškaus gėrimo, ir ištiesė jai vieną. — Šiandien šventojo Patriko diena. — Šypsodamasis puse lūpų jis dzingtelėjo į jos taurę. Erina šiaip ne taip linktelėjo galvą ir nugėrė gurkšnelį.

— Gražus kambarys... — prabilo netvirtai. — Nepastebėjau... anksčiau.

— Buvo tamsu. — Berkas apkabino Eriną per pečius ir atlošė į pagalves, nors ji nenorėjo pasiduoti.