Нора Робертс - Laukinė rožė

Erina ir vėl virpėjo visu kūnu, bet šįkart nenusisuko. Gulėjo prispaudusi veidą jam prie peties, stipriai apkabinusi. Berkas ir pats jautėsi gerokai apsvaigęs, todėl tvirtai spaudė ją glėbyje ir nieko nesakė.

Priminė sau, kad šiame žaidime jis ne naujokas. Tai kodėl pasijuto, lyg kažkas ką tik būtų pakeitęs taisykles? Žvakių šviesoje kilę šešėliai krūpčiojo kambaryje ir jis papurtė galą. Regis, pats jas ir pakeitė. Prislopinta šviesa, švelni muzika, meilūs žodžiai. Visai ne jo stilius, bet atrodė, kaip tik to ir trūko.

Buvo pratęs, kad gyvenimas reikalauja didelių pastangų, kad meilė būna šiurkšti, o pasimylėjęs trauki toliau. Laimi, pralaimi arba pasitrauki. O šįkart pagalvojo: jei tik pajėgtų sustabdyti laiką, galėtų šitaip gyventi iki paskutinio atodūsio — ir būtų laimingas. Aišku, jeigu Erina liktų su juo.

Nuo šios minties Berkas apstulbo. Liktų su juo? Nuo kada jis ėmė mąstyti tokiomis sąvokomis? Nuo tos akimirkos, kai ją išvydo. Berkas giliai, neramiai atsiduso. Gerasis Dieve, juk jis įsimylėjo. Keliavo per gyvenimą, tik tam kartui susidomėdamas viena ar kita moterimi. O tada kažkas atšovė sklendę ir jis krito veidu žemyn tiesiai į meilės glėbį moteriai, kuriai šie vandenys dar neištirti. Jis tam neturi laiko. Jo gyvenimas nepastovus, toks, kokio ir norėjo. Jo dienos, jo sprendimai, jo veiksmai — viskas tik jo paties. Planai, vietos, kurias nori aplankyti. Jis turi... Nieko , — nusprendė galiausiai. Be jos jis neturi nieko.

Berkas užsimerkė ir pamėgino šias mintis ištrinti iš galvos. Juk tai beprotybė, jis pamišėlis. Kaip gali žinoti, ką reiškia mylėti? Per visą gyvenime mylėjo vienintelį žmogų, ir tai buvo be galo seniai. Jis bastūnas ir sukčius. Jei ir apsistodavo ilgėliau vienoje vietoje, tai tik todėl, kad nepasitaikydavo geresnio lošimo — nieko daugiau. Bet pats suprato, jog tai melas.

Turėtų padaryti paslaugą jiems abiem ir traukti į Monte Karlą. Ir geriausia būtų tai padaryti atsikėlus kuo anksčiau. Velniop ūkį ir atsakomybę. Susirinks daiktus ir iškeliaus — taip, kaip yra pratęs. Juk niekas nelaiko.

Bet jam ant širdies gulėjo Erinos ranka. Niekur jis nevažiuos. Gal dabar pats laikas pakelti statymą ir žaisti visomis kortomis?

— Ar gerai jautiesi? — paklausė Berkas.

Erina linktelėjo ir pakėlusi galvą pažvelgė į jį.

— Jaučiuosi... Pamanysi, kad esu visai kvaila.

— Gali būti. Tai kaip jautiesi?

— Graži, — prisipažino ji ir nusikvatojusi apsivijo rankomis jo kaklą. — Jaučiuosi esanti pati gražiausia moteris pasaulyje.

— Tokia ir esi, — sumurmėjo Berkas ir tą akimirką suprato: kad ir kaip stengtųsi neigti, jis jau įkalintas.

— Daugiau nenoriu jaustis kitaip nei jaučiuosi dabar. — Erina prisitraukė jį arčiau ir nubėrė bučiniais skruostą, kaklą.

— Jausiesi ir kitaip, bet nėra jokios priežasties, kodėl negalėtum jaustis šitaip kuo dažniau. Rytoj atsivešime tavo daiktus.

— Kokius daiktus? — Ji atsitraukė, nors vis dar šypsojosi ir laikė apkabinusi už kaklo.

— Tokius, kokius turi. Nebūtina persikraustyti šiąnakt. Bus gerai ir rytoj.

— Persikraustyti? — Erina iš lėto nuleido rankas. — Berkai, jau anksčiau tau sakiau, kad negyvensiu čia, su tavimi.

— Bet juk viskas pasikeitė, — paprastai priminė jai Berkas ir ištiesė ranką prie vyno. Troško, kad ten būtų viskis.

— Jo, bet tai nepasikeitė. Kas įvyko šiąnakt... — Buvo nuostabu, nuostabiausia jos gyvenimo patirtis, ir Erina nenorėjo to sugadinti kalbomis apie bendrą gyvenimą, kuris niekada nebus tikras. — Bus gera visa tai prisiminti. Norėčiau manyti, kad galbūt ateis laikas, kai mes galėsime... kai galėsime ir vėl taip mylėtis, bet tai nereiškia, kad paminsiu įsitikinimus ir tapsiu tavo sugulove.

— Meiluže.

— Ne taip jau svarbu, kaip pavadinsi. — Ji ėmė trauktis, bet Berkas sulaikė už pečių. Taurė krito ant grindų ir pažiro šukėmis.

— Aš geidžiu tavęs, po galais, argi nesupranti? Ne tik šį kartą. Būtų bjauru, jei man reikėtų temptis tave iš Grantų kaskart, kai norėsiu su tavimi praleisti valandą kitą.

— Niekur tu manęs netampysi. — Malonius meilės prisiminimus išstūmė piktas išdidumas. — Nejaugi manai, jog kraustysiuosi čia, kad tau būtų patogiau, kai užsimanysi pasičiupinėti lovoje? Na, nebūsiu patogi nei tau, nei kuriam kitam vyrui. Eik po velnių, Berkai Loganai.

Ji išsiplėšė iš jo rankų ir nuleido kojas nuo lovos, bet akimirksniu buvo pargriauta atgal ir atsidūrė po juo.

— Aš jau pavargau, kad nuolat siuntinėji mane po velnių.

— Na, teks priprasti. O dabar trauk rankas nuo manęs. Važiuoju namo.

— Ne, nevažiuoji.

Erina prisimerkė.

— Nesulaikysi manęs.

— Sulaikysiu bet kokia kaina. — Erina pasimuistė po juo. Berkas nespėjo susigaudyti, kai aštrūs dantys susmigo jam į ranką. Jis nusikeikė ir jie nusirito į kitą lovos kraštą. Jam šiaip ne taip pavyko vėl ją sulaikyti.

— Kitą kartą perkąsiu tau gerklę, prisiekiu. O dabar paleisk.

— Užsičiaupk, pamišusi karštakoše aire.

— Tai prasivardžiuoji? — Erina įtraukė oro pro dantis ir sumurmėjo kažką gėlų kalba.

Vargu ar dabar laikas juokauti, perspėjo save Berkas, bet nesusivaldė.

— Kas tai buvo?

— Prakeiksmas. Žmonės sako, kad mano senelė buvusi ragana. Jeigu tau pasiseks, mirsi greitai.

— Ir paliksiu tave našle? Nesulauksi.

— Gal ir išgyvensi, bet gyvenimas bus tokia kančia, kad norėsi... Ką pasakei?

— Mudu susituoksime.

Kadangi Erina jau buvo paleidusi jo ranką ir gulėjo po juo suglebusi, Berkas pasilaižė žaizdą.

— Ką gi, išsiaiškinau, kad turi gerus dantis, ir labai dėl to džiaugiuosi. — Jis ištiesė ranką ir nuo staliuko prie lovos pasiėmė cigarą. — Neturi ko pasakyti, aire?

— Susituoksime?

— Žinoma. Galėtume jau rytoj skristi į Las Vegasą, bet Di man per visą gyvenimą neatleistų. Todėl gal verčiau pasirūpinti leidimu ir po kelių dienų susituokti čia.

— Po kelių dienų. — Erina nieko nesuprasdama papurtė galvą, paskui atsisėdo. — Regis, vynas trenkė man į galvą. Nieko nesuprantu.

— Aš noriu tavęs. — Berkas prisidegė cigarą ir prabilo dalykiškai, nutaręs, kad toks stilius jai bus suprantamiausias. — Tu irgi manęs nori, bet su manimi negyvensi. Todėl santuoka atrodo visai logiška išeitis.

— Išeitis?

Ramiai, lyg jo gyvenimas nekabėtų ant plauko, Berkas išpūtė dūmus.

— Ar ketini visą naktį kartoti mano žodžius?

Erina dar kartą papurtė galvą. Spoksojo į jį

stengdamasi įžvelgti bent kokį ženklą ir išlikti rami. Bet jo akys nieko nesakė. Buvo sulošęs pernelyg daug partijų, kad dabar išsiduotų — rankose jis laikė pačias svarbiausias gyvenime kortas.

— Kodėl nori tuoktis?

— Nežinau. Niekada anksčiau nebuvau vedęs. — Berkas išpūtė dar vieną dūmą. — Ir neketinu to paversti įpročiu. Ko gero, vieno karto man būtų į valias.

— Nemanau, kad galima taip juokauti.

— Aš nejuokauju. — Berkas apžiūrėjo cigaro galą, tada pasilenkė ir jį užgesino. — Niekada nesu piršęsis jokiai moteriai, nes nė vienos nenorėjau vesti. Tau peršuosi.

— Ar tu... — Myli mane , — norėjo paklausti Erina. Bet negalėjo. Kad ir ką jis atsakytų, tai nebūtų nuoširdus atsakymas, nes ji užduotų klausimą. — Ar tikrai manai, kad to, kas čia tarp mūsų įvyko, pakanka santuokai?

— Ne, bet mudviem gera kartu. Mudu suprantame vienas kitą. Tu priversi mane juoktis, vaikščioti apie tave pirštų galais ir būsi ištikima. Negaliu tikėtis nieko daugiau. — Ir neišdrįstų. — O aš duosiu tau tai, ko visada norėjai: gražius namus, patogų gyvenimą, be to, tu būsi man svarbiausias žmogus.