Нора Робертс - Laukinė rožė

— Jo. Aš, hm, svarsčiau, kaip atrodo kiti kambariai.

— Galėjai apžiūrėti.

— Nenorėjau landžioti. — Ji gurkštelėjo dar šiek tiek vyno ir nejučiomis brūkštelėjo rože sau per skruostą. Švelnūs žiedlapiai turėjo tuoj prasiskleisti. — Vienam vyrui kiek per daug erdvės.

— Vienu metu aš būnu tik viename kambaryje.

Erina apsilaižė lūpas. Kas čia per muzika? Kalenas žinotų. Tokia miela ir romantiška.

— Girdėjau, kad paskutines lenktynes laimėjo Dvigubas Blefas. Trevis minėjo, jog Durnamo eržilą jis pralenkė per visą kūną. Visi jau kalba apie Kentukio derbį ir daug kas tavo žirgą laiko favoritu. — Pajutusi, kad jos galva remiasi jam į petį, Erina atsikrenkštė. Būtų atsitraukusi, bet Berkas glostė jai plaukus. — Turėtum būti patenkintas.

— Ir esu. Juk aš nugalėtojas.

— Šįvakar per vakarėlį Loidas man minėjo, kad su Blefu reikia elgtis griežtai.

— Dar nesakiau, kaip nuostabiai šįvakar atrodei.

— A, su ta suknele. Di man ją padovanojo.

— Kai pamačiau, man net širdis sustojo.

Erina sukikeno.

— Meilikauji.

— Turiu prisipažinti — buvo sustojusi ir tada, kai vilkėjai kombinezoną.

Ji metė į jį žvilgsnį.

— Jo, dabar matau, kad tikrai turi airiško kraujo.

— Visai netikėtai supratau jaučiąs silpnybę indus plaunančioms moterims.

— Aš pasakyčiau kitaip: jauti silpnybę moterims apskritai.

— Taip buvo anksčiau. Bet pastaruoju metu man labiausiai patinka strazdanės.

Erina liūdnai persibraukė per nosį.

— Jeigu bandai su manimi flirtuoti, turėtum labiau pasistengti.

— Tai svarbu abiem. — Berkas pakėlė jos ranką, kuri dar vis nepaleido rožės, ir pabučiavo pirštus. — Galėtum ką nors malonaus pasakyti ir apie mane.

Erina prikando lūpą ir tylėjo, kol jis pažvelgė i ją.

—Turiu pagalvoti, — tarė ir nusijuokė, kai jis krimstelėjo jai į krumplius. — Ko gero, man visai patinka tavo veidas.

— Esu priblokštas.

— Na, aš išranki, netgi labai, todėl gali jaustis pamalonintas. Ir nors nesi sudėtas kaip Trevis, man patinka liesi ir raumeningi.

— Ar Di žino, kad nužiūrinėji jos vyrą?

Erina nusijuokė pakėlusi taurę prie lūpų.

— Juk tai nieko bloga.

— Geriau žiūrėk į mane. — Berkas kilstelėjo jos veidą ir pabučiavo. Nepaprastai švelniai palietė lūpas.

— Tu tai moki, — sumurmėjo ji.

— Ką moku?

— Priversti širdį nusiristi į kulnus.

Neatsitraukdamas nuo lūpų Berkas paėmė taurę iš Erinos ir pastatė į šoną.

— Ar tai gerai?

— Nežinau, bet kažkodėl noriu, kad pakartotum.

Priglaudęs delną Erinai prie skruosto Berkas pasitrynė nosimi jai į nosį.

Mėgaudamasis švelnumu, kurio nė nemanė turįs, jis laukė, kol jos lūpos sušils ir atlėgs jas kaustanti įtampa. Erina dvejodama palietė jam petį. Dabar jau žinojo, koks jis stiprus, ko verta jo galia, ir vis dėlto... vis dėlto jo lūpos buvo tokios kantrios, saldžios ir nuostabiai švelnios. Kai Berkas ėmė bučiuoti stipriau, jos pirštai įsitempė. Jis akimirksniu atsitraukė, vėl ėmė švelniai kramsnoti, kol pajuto, kad Erina pradeda atsipalaiduoti.

Dabar Berkas troško ja rūpintis — ir ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs. Norėjo globoti, tyrinėti ir atverti duris jiems abiem. Tikra tiesa, jis ne iš tų vyrų, kurie kvaršintų sau galvą žvakių šviesa ar muzika — neįžvelgė tame romantikos. Bet dabar pats pasijuto raminamas ir gundomas jų ne mažiau už ją.

Erinos oda kvepėjo muilu, buvo gaivi ir švari. Ant jos kūno jo muilas kvepėjo moteriškai, netgi kažkaip paslaptingai. Oda buvo švelni, bet ne gležna. Ji dengė tvirtus raumenis, ištreniruotus atšiauraus gyvenimo. Gležnumas Berkui nebūtų atrodęs toks patrauklus. Vis dėlto juto, kaip spragsi jos nervai. Dabar jau elgėsi taip, lyg ji dar būtų nekalta. Ten, kur nekaltybė, turėtų būti ir atjauta. O ten, kur pasitikėjimas, turėtų būti ir pagarba.

Ir kažkaip keistai pajuto, kad tai vyksta jo paties valia.

Berkui pasijudinus Erina išgirdo, kaip šiugžda patalai. Jos kūnas tvinkčiojo iš geismo, nors baimė bandė sulaikyti. Tai natūralu , — priminė ji sau. Dabar, kai jau nieko nebesitiki — nė nenusivils. Tačiau tą akimirką oda nuvilnijo šiurpuliai ir jai užėmė kvapą. Erina sutrikusi ištiesė ranką ir įsirėmė jam į krūtinę.

— Daugiau nebesuteiksiu tau skausmo. — Berkas atsitraukė ir nubraukė jai nuo veido plaukus. Jo pirštai virpėjo. Dieve, reikia tvardytis. Negali leisti sau prarasti savitvardos. — Pažadu tavęs nebeįskaudinti.

Erina nepatikėjo. Nors ištiesė rankas jį kviesdama, Berkas matė, kad ji netiki. Todėl vėl įsisiurbė jai į lūpas, galvodamas tik apie ją.

Jis nebuvo savanaudis meilužis, bet nebuvo linkęs ir aukotis. O dabar pastebėjo, kad tramdosi dėl Erinos. Glamonėjo ją ne norėdamas numalšinti savo paties aistrą, o trokšdamas jai suteikti kuo daugiau malonumo. Pagaliau pajuto joje vykstančius pokyčius: palengva atsipalaiduodama ji ėmė svajingai murmėti jo vardą.

Erina tikėjosi skubos ir skausmo. Tačiau Berkas šįkart neskubėjo, leido jai mėgautis, suteikdamas kuo tyriausią malonumą. Kaip ir anksčiau, jis nesivaržydamas lietė kūną, bet šįkart visai kitaip. Glostė ir glamonėjo, kol Erina pasijuto taip, tarsi sklęstų ore. Vėl pasidarė labai pažeidžiama, bet nepanikavo. Berkas švelniai lietė lūpomis krūtis, kramsnojo jas ir čiulpė, o ji juto, kaip nuo jo prisilietimų kūną iki pat pirštų galiukų užlieja šiluma ir giliai viduje kažkas timpteli.

Suaimanavusi ji apsivijo rankomis jo kaklą, jau ne tik priimdama, bet nekantriai laukdama jo.

Dieve mano, kokia saldybė. Lūpomis liesdamas odą Berkas suprato, kad Erinos skonis ypatingas ir kad be jo jis jau nebegalės gyventi. Jos kūnas siuntė ženklus — jis suprato galįs paimti ją tuojau pat ir patenkinti juos abu. Bet šįkart godžiai troško kai ko kito. Šįkart pats troško duoti.

Berkas ištiesė ranką ir sunėrė su Erina pirštus. Tai buvo pats intymiausias gestas per visą jo gyvenimą. Žvakių šviesoje jis matė jos veidą, švelnų it šilkas ir švytintį iš malonumo, kuris gali tęstis valandų valandas. Todėl vėl grįžo prie jos lūpų, duodamas abiem daugiau laiko.

Ji kvepėjo vynu — liežuviu Berkas ragavo subtilų skonį. Paskui Erina pajuto, kaip jo lūpos nukeliavo jos kūnu šnibždėdamos žodžius, kuriuos ji girdėjo tik savo širdyje.

Štai ir švytėjimas, kurį kadaise įsivaizdavo, ir ryškios pasakiškos spalvos, kaip kad žada poetai. Švelni muzika ir blausi šviesa priminė rojų. Ji gavo viską, ko gali geisti moteris, atiduodanti širdį.

Ji mylėjo jį ir pirma. Bet dabar, jausdama supratimą ir pilnatvę, pamilo dar labiau.

Palengva, labai atsargiai jis atskleidė jai dar daugiau paslapčių, nuo jos atsako pats patirdamas neapsakomą malonumą. Erinos kūnas virpėjo ir glaudėsi prie jo be jokios dvejonės, be jokių suvaržymų. Pakylėjęs ją iki pirmosios viršūnės Berkas stebėjo, kaip nuo sukrėtimo ir užplūdusio malonumo ji atmerkia akis.

Erina glaudėsi prie jo negalėdama atgauti kvapo. Atrodė, siela lekia strimgalviais, stengdamasi suspėti su kūnu. O jis ir toliau rodė kelius, apie kuriuos ji nė nenutuokė. Kita palaimos banga užliejo su tokia jėga, kad ji net atsisėdo. Daugiau neįmanoma. Spalvos beveik per ryškios, kad liktum neapakęs, o geismo ir malonumo mišinys privedė prie ribos, kai užplūdo skausmingai saldūs išgyvenimai. Ji laikėsi už Berko, aimanuodama jo vardą. Daugiau jau tikrai nieko negali būti.

Bet jis įėjo į ją ir įrodė, kad gali.