Нора Робертс - Laukinė rožė

SEPTINTAS SKYRIUS

Gal jau visai iš proto išsikraustė? Sėdėdama Berko automobilyje Erina stebėjo, kaip priekiniai žibintai skrodžia naktį. Ji negirdėjo nieko daugiau, tik ausyse kalantį savo širdies plakimą. Turbūt pamišo, jeigu spjovė į atsargumą, sveiką protą ir padorumą. Kodėl niekas niekada nesakė, kad pamišimas toks panašus į laisvę?

Ji nėra linkusi į savigriovą. O gal yra? — klausė pati savęs, beveik apsvaigusi nuo greičio, nakties ir šalia sėdinčio vyro. Galbūt jis įžvelgė joje šį bruožą? Troškimą rizikuoti — ir velniop visas pasekmes. Jei ne taip, tai kodėl ji neliepia jam apsisukti ir važiuoti atgal?

Erina taip stipriai sunėrė pirštus, kad net krumpliai pabalo. Tiesą sakant, nesitikėjo, jog Berkas paklus, bet tylėjo ne dėl to. Ne, nė žodžio nepratarė, nes buvo praradusi ne tik protą. Širdis irgi blaškėsi sutrikusi. Nors gal tai vienas ir tas pats, — mąstė ji. Be abejo, mylėti jį — tikra beprotybė. Bet ji mylėjo, mylėjo taip karštai, kaip neįsivaizdavo galinti ką nors pamilti. Ta meilė buvo su nuožmumo ir aštrios nevilties, kuri neleido širdžiai dainuoti, prieskoniu. Užuot džiūgavusi, ji susigniaužė į akmenį ir dabar Erina jautė krūtinėje sunkų karštą gniutulą.

Ar tokia ir yra meilė? Juk ne? Tai turėtų būti šiltas, guodžiantis ir saldus jausmas, o ne laukinės jėgos ir baimės derinys. Kad ir kaip stengėsi, švelnumo savo jausmuose aptikti nepavyko. O gal jos jausmai — atspindys to, kas dedasi jo širdyje? Pažvelgusi į greta sėdintį vyrą Erina nepajėgė įžiūrėti jokio švelnumo. Jo rankos tvirtai gniaužė vairą, o žvilgsnis buvo įsmeigtas tiesiai prieš save.

Suspaudusi lūpas Erina paliepė sau liautis romantiškai svaičiojus. Tikra meilė nebūtinai turi būti švelni. Argi ji nuo pat pirmos akimirkos nenujautė, kad visi jos jausmai Berkui niekada nebus nei įprasti, nei paprasti? Netgi nenorėjo, kad tokie būtų. Ir vis dėlto dabar troško paliesti jo ranką, ištarti žodį — atskleisti, kokie gilūs jos jausmai ir kiek daug ji yra pasiryžusi jam duoti. Bet yra ne vien širdis. Juk nenumosi ranka į išdidumą ir savigarbą. Reikia suprasti, kad jos meilė — dar ne viskas, tai nereiškia, jog ir jis ją myli. Štai kodėl Erina atkakliai tylėjo, nors automobilis jau spėjo pravažiuoti ženklą į jo valdas.

Ir kodėl jis jaučiasi taip, tarsi gyvenimas būtų negrįžtamai pasikeitęs? Tolumoje išvydęs savo namų šviesas Berkas įsitempė lyg ruošdamasis smūgiui. Jis geidė jos, geismas buvo stipresnis, nei jis norėjo pripažinti, bet šiąnakt pagaliau jam palengvės. Erina neištarė nė žodžio. Privažiavus pirmą posūkį į namus jo nervai jau buvo įsitempę it styga. Nejaugi jai visa tai taip mažai reiškia, jeigu gali tylėdama kuo ramiausiai susitaikyti su viskuo, kas tarp jųdviejų vyksta?

Jis ne šiaip jos nori. Dar niekada gyvenime nieko netroško taip smarkiai.

O ką jaučia ji? Po velnių, kas darosi jos sieloje?! Argi Erina nemato, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kurią praleidžia drauge su ja, jis vis labiau artėja prie ribos? Kokios ribos? — pats savęs klausė. Ties kokia riba, kurios dar nėra peržengęs, jis dabar balansuoja?

Velniop viską! Sustojęs laiptų apačioje ir net nepažvelgęs į Eriną Berkas šiurkščiai atlapojo dureles ir išlipo iš automobilio. Virpančiomis kojomis Erina irgi išsiropštė lauk ir ėmė kopti laiptais. Durys dabar kažkodėl atrodė didesnės, lyg įėjimas į kitą pasaulį. Giliai atsidususi ji žengė pro jas.

Ar visada viešpatauja tokia pikta tyla, kai susieina mylimieji? — svarstė ji, lipdama laiptais į viršų. Jos ranka ant turėklo buvo bejausmė — bejausmė ir šalta. Erina troško, kad Berkas paimtų ją už rankos, apglėbtų delnais ir sušildytų. Nesąmonė , — subarė save. Juk ji ne vaikas, kurį reikia čiūčiuoti ir raminti, o moteris.

Berkas pirma jos įžengė į miegamąjį — tikėjosi, kad Erina nusišypsos ir išties jam ranką, duos kokį nors ženklą, kad džiaugiasi būdama su juo. Bet uždariusi duris paskui save ji tiesiog stovėjo pakėlusi smakrą ir įžūliai žvelgė į jį.

Velniop! — pagalvojo jis dar kartą. Jeigu jai nereikia švelnybių, nereikia nė jam. Abu suaugę žmonės, abu supranta, kaip susiklostė reikalai, ir abu nori to paties. Turėtų būti patenkintas, kad jai nereikia meilių žodžių nei žvakių, nei pažadų, kurių dažniausiai nesilaikoma.

Berkas prisitraukė Eriną prie savęs. Jųdviejų žvilgsniai susitiko ir viskas tapo aišku. Jis palenkė galvą ir įsisiurbė jai į lūpas, nusprendęs apsieiti be tylių žodžių ir švelnių glamonių.

Pakaks ir to , — tikino save Erina jausdama, kaip kūną užlieja galingas karštis. Turi pakakti, nes iš jo niekada negaus daugiau. Susitaikiusi su tuo ji prisiglaudė prie Berko, atiduodama jam sielą ir kūną su visa širdimi, kuri, nors jis to nežino, jau seniai priklausė jam. Nebeliko nė menkiausios abejonės — jos lūpos prasivėrė ir jųdviejų liežuviai susitiko karštame godžiame bučinyje. Berkas glostė delnu jai nugarą, prispaudęs Eriną prie savęs, o ji dar arčiau šliejosi prie jo. Buvo pasirengusi juo pasitikėti ir leisti jam atskleisti intymumo paslaptis. Ryžosi surizikuoti pralošti, jeigu tik jis dalyvaus žaidime.

Šiek tiek virpančiais pirštais Erina įsikabino Berkui į rankas. Jose slypėjo stiprybė, beveik brutali jėga, nuo kurios jos širdis ėmė plakti smarkiau, o kūnas tirpo iš geismo.

Gerasis Dieve, dar jokiai moteriai nepavyko taip greitai išvaryti jo iš proto. Užteko vien prisiliesti, paragauti. Kai ji atsiliepė į jo bučinį, vieną svaiginančią akimirką Berkas beveik patikėjo esąs jai vienintelis. Kažkokia beprotystė! Sveiko proto vyras galvotų tik apie vieną naktį, bet ji lyg narkotikas prasiskverbė į jo kūną ir sujaukė protą, o širdį privertė plakti greičiau.

Berkas nuvilko suknelę ir Erina murmėdama prisiglaudė prie jo. Jis matė, kokia ji susijaudinusi, kaip virpa iš nekantrumo, bet drovumo nebuvo nė ženklo. Išlaisvinęs iš drabužių jis ėmė glamonėti ją šiurkščiais delnais, ir jos kūną užliejo aistra, atmiešta panika. Dar niekas niekada Erinos taip neglamonėjo — tarsi turėtų teisę į kiekvieną jos kūno lopinėlį. Dar niekas niekada nebuvo pažadinęs joje tokio geismo, kad kiltų noras tuojau pat atsiduoti.

• Po akimirkos Erina nuoga griuvo į lovą, o jo kūnas atsidūrė ant jos. Berko rankos ją susirado ir privertė svaigti iš malonumo. Ji išsilenkė glausdamasi kuo arčiau, nors slapčiausioje sąmonės kertelėje užgimė baimė to, kas nepatirta.

Užgniaužusi kvapą Erina mėgavosi pojūčiais, kurie užplūdo jaučiant jo kūną ant savojo, ir svaigo apimta aistros. Jos pačios kūnas jai atrodė lyg svetimas, pripildytas galingų emocijų ir gąsdinančio malonumo.

Akimirką, bent vieną trumpą akimirką Erina troško pajusti savo jausmų atgarsį jame, išgirsti nors menkiausią jaudinantį žodį, sulaukti švelnaus prisilietimo. Bet ji negalėjo to prašyti, o jis nebūtų paklausęs.

Godžiai ir nekantriai gerdamas lūpomis jos kūną Berkas bandė išsivaduoti iš marškinių. Jis troško pajusti ją visą. Kiek kartų įsivaizdavo juodu šitaip — beviltiškai skubančius, nieko neklausinėjančius vienas kito? Ji dusdama desperatiškai šnabždėjo jo vardą ir Berko aistra augo lyg nuo kalno riedanti sniego gniūžtė. Keikdamasis jis plėšė nuo savęs drabužius, pats vos atgaudamas kvapą, praradęs gebėjimą mąstyti.

Jos kūnas po juo buvo it žaizdras ir sulig kiekvienu judesiu jis vis labiau kaito. Erina susmeigė nagus jam į pečius, o jis mėgavosi jos lūpomis. Ir paėmė ją, visai pamiršęs sveiką protą.