Нора Робертс: Laukinė rožė

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai. Ir visa tai — garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose.

Romanas

Net ir tokia garsi rašytoja kaip Nora Roberts, kurios plunksnai priklauso beveik 200 romanų, nedrįstų išsižadėti savo pirmųjų kūrinių. Vienas iš jų — trilogija „Airių svajos”.

Pirmojoje trilogijos knygoje — „Gražioji arklininke” — susipažinote su Adelija.

Antroji trilogijos knyga — „Laukinė rožė” — apie Adelijos pusseserę Eriną. Erina Makinon taip pat, kaip ir Adelija, ryžtasi palikti žaliąsias Airijos kalvas. Žavusis širdžių ėdikas Berkas Loganas pasiūlo jai puikų darbą. Tačiau mergina nė nenujaučia, kad jos svajonės išsipildys šio atskalūno glėbyje.

Trečiojoje trilogijos knygoje — „Kietas riešutėlis” — pasakojama apie Brajeną Donelį.

Malonaus skaitymo!

PIRMAS SKYRIUS

Jos vardas buvo Erina — taip pat kaip ir gimtosios šalies [* Erin — romantiškas Airijos pavadinimas (čia ir toliau — vert. past.).]. Ir taip pat kaip gimtoji šalis ji buvo tikras prieštaravimų raizginys, kuriame derėjo maištingumas ir poezija, aistra ir prasta nuotaika. Erinai pakako jėgų kovoti už savo įsitikinimus, ji buvo tokia užsispyrusi, kad nesudėdavo ginklų net tada, kai kova būdavo pralaimėta, ir tokia kilniaširdė, kad prireikus galėdavo atiduoti kitiems viską iki paskutinio siūlo. Ji buvo švelnios sielos ir aštraus proto moteris. Turinti saldžių svajonių ir didelių ambicijų.

Jos vardas Erina, Erina Makinon — ir dabar ji buvo įsitempusi it katė.

Tiesa, per savo gyvenimą ji viso labo trečią kartą lankėsi Korko oro uoste. Atvirai kalbant, kituose visai nesilankė. Ir vis dėlto ne dėl žmonių spūsties ar triukšmo spurdėjo širdis. Jai visai patiko klausytis pranešimų apie besileidžiančius ir kylančius lėktuvus. Patiko mąstyti apie jais vienur ar kitur skrendančius žmones.

Londonas, Niujorkas, Paryžius. Pro storą stiklą Erina stebėjo nosimi į viršų kylančius lėktuvus ir įsivaizdavo, kur jie galėtų skristi. Galbūt kurią nors dieną ji irgi lips į vieną iš jų ir patirs tą širdį gniaužiantį jausmą, kuris apima lėktuvui kylant.

Erina papurtė galvą. Ji buvo įsitempusi kaip styga ne dėl kylančio lėktuvo, o dėl to, kuris turėjo nusileisti. Tai turėjo įvykti netrukus. Jau ketino persibraukti ranka per plaukus, bet susivaldė. Tikrai nereikėtų dabar savęs glostinėti ar tampyti. Dar po pusės minutės ji perėmė rankinę į kitą ranką ir pasitaisė švarkelį. Nenorėjo atrodyti išsitaršiusi ar įsitempusi... arba nuskurusi. Erina pasilygino delnu sijoną.

Visa laimė, kad mama taip meistriškai siuva. Tamsiai mėlynas sijonas ir prie jo tinkantis švarkelis pabrėžė šviesų jos gymį.

Nors kostiumėlio modelis buvo kiek per daug konservatyvus Erinos skoniui, spalva labai tiko prie akių. Ji norėjo atrodyti dalykiška, pasitikinti savimi — netgi sugebėjo neklusnius tamsiai rudus plaukus susisukti į tvarkingą kuodą. Nusprendė, kad taip atrodo vyresnė. Vylėsi, kad ir rafinuotesnė.

Nusipudravo strazdanomis pabarstytą nosytę ir pasiryškino lūpas. Rūpestingai pasidažė akis, o į ausis įsisegė senovinius, be galo mielus auksinius pusmėnuliukus, kuriuos buvo dovanojusi senelė.

Mažiausiai troško pasirodyti pilka ir neskoninga. Kaip vargšė giminaitė. Nuo šios minties jai kilo noras dantimis griežti. Apie tokius jausmus kaip gailestis ar net užuojauta Erina net pagalvoti negalėjo. Ji — Makinon, ir nors likimas jai nenusišypsojo taip kaip pusseserei, Erina buvo pasiryžusi visko pasiekti savo rankomis.

Štai ir jie. Erina nurijo gerklėje įstrigusį gniutulą. Ji stebėjo lėktuvą, riedantį nusileidimo taku link oro uosto vartų — nediduką grakštų lėktuvėlį, kokį įstengia išsinuomoti tik turtingieji ir galingieji. Įsivaizdavo, kaip jaustųsi sėdėdama viduje, gurkšnodama šampaną ar kramsnodama kokius retus skanėstus. Vaizduotę Erina turėjo labai lakią. Trūko vienintelio dalyko — galimybių savo fantazijoms įgyvendinti.

Pirmoji iš lėktuvo išlipo pagyvenusi ponia, vedina maža mergaite. Moteris buvo žila, tvirtai sudėta. Šalia jos mergytė atrodė kaip miniatiūrinė rudaplaukė fėja. Kai jiedvi pasiekė žemę, iš paskos nubildėjo kokių penkerių šešerių metų berniukas.

Net ir pro storą stiklą Erina beveik girdėjo, kaip moteris jį bara. Laisvąja ranka ji čiupo berniuką ir šis šelmiškai nusišypsojo. Erina akimirksniu pajuto jam giminišką artumą. Jeigu teisingai atspėjo berniuko amžių, tai turėjo būti Brendonas, Adelės vyresnėlis. Moteriai į ranką įsikibusi ir aplamdytą lėlę glaudžianti mergaitė tikriausiai Kilė, maždaug metais jaunesnė dukrelė.

Paskui pasirodė vyras ir Erina atpažino Trevį Grantą. Pusseserė prieš septynerius metus ištekėjo už šio vyro — Karališkųjų pievų šeimininko, auginančio grynakraujus ristūnus. Jis buvo aukštas, plačiapetis ir šypsojosi sūnui, nekantriai trypčiojančiam asfaltuotoje oro uosto aikštėje. Miela šypsena , — nusprendė Erina. Tokia bet kurią moterį priverstų sutrikti ir kelis kartus atsisukti užplūdus netikrumui, ar galima atsipalaiduoti, ar reikėtų pasitempti. Erina trumpai matėsi su juo prieš ketverius metus, kai į Airiją buvo parvežęs žmoną. Valdingas vyriškis, — pamanė tada. Iš tų vyrų, kuriais moteris gali pasikliauti, jei žengia koja kojon.

Ant rankos Trevis nešėsi dar vieną vaiką, tamsiaplaukį berniuką tankiomis kaip tėvo garbanomis. Šis taip pat šypsojosi, bet ne į brolį su seserimi apačioje žvelgdamas. Užvertęs galvą jis siuntė šypseną dangui, iš kurio ką tik nusileido. Pastatęs berniuką ant žemės Trevis pasisuko ir ištiesė ranką.

Adelijai pasirodžius lauke, jai į plaukus įsisuko saulės spinduliai — veidą ir pečius gaubė sodrus kaštonų spalvos debesis. Ji irgi juokėsi. Net iš tolo Erina matė, kad pusseserė švyti. Ji buvo nedidelio ūgio. Kai čiupęs už liemens Trevis nukėlė žmoną nuo laiptelių ir pastatė ant žemės, ji nesiekė jam nė iki peties. Erina atkreipė dėmesį, kad jis nepaleido jos, laikė apkabinęs ne tiek valdingai, kiek globėjiškai, saugodamas ją ir joje augantį kūdikį.

Erinai juos stebint Adelija paglostė delnu vyrui skruostą ir jį pabučiavo. Visai kaip meilužė , — nusprendė Erina, — o ne seniai už jo ištekėjusi moteris.

Erina pajuto, kaip ją persmelkė pavydas. Nesistengė jo užgniaužti. Niekada nevengdavo jokių jausmų, leisdavo jiems laisvai joje keroti, ir visai nesvarbu, kuo tai baigsis.

O kodėl turėtų jai nepavydėti? — klausė savęs Erina. Adelija Kanein, našlaitėlė iš Skibereno, ne tik išsikapstė iš vargų, bet sugebėjo iškilti aukštai virš jų. Toks pavyzdys tik suteikia daugiau pasitikėjimo. Erina irgi ketina tai padaryti. Atlošusi pečius ji žengė į priekį, tuo metu lėktuvo tarpduryje pasirodė dar vienas žmogus. Erina pamanė, kad tarnas, bet paskui įsižiūrėjo atidžiau. Ne, šis vyras niekam netarnautų.

Įsikandęs nepridegtą cigarą jis palengva nusileido ant žemės. Iš lėto, šiek tiek nepatikliai apsidairė aplinkui. Visai kaip pantera, — pagalvojo

Erina. Pantera, ką tik gracingai nušokusi nuo vienos uolos ant kitos. Jo akis slėpė akiniai nuo saulės, bet ji nujautė, kad žvilgsnis bus aštrus, kiaurai smingantis ir nelengvai atremiamas.