Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tikrai? — Berkas nusišypsojo žvelgdamas į ją, nušviestą mėnesienos, ir jo šypsena privertė Eriną pasijusti nejaukiai. — Tada, tarkim, aš tiesiog keliauju. Airijoje esu pirmą kartą.

— Ir kaip patinka? — Erina sustojo nenorėdama per daug nutolti nuo muzikos.

— Man pasirodė labai graži ir kupina priešybių.

— Nešiodamas Logano pavardę ir pats tikriausiai turi airiško kraujo.

Berkas susimąstęs pažvelgė į cigarą.

— Gali būti.

— Rasit, — švelniai patikslino ji. — Minėjai, kad esi Trevio kaimynas, bet kalbi kitaip nei jis. Turiu galvoje akcentą.

— Akcentą? — Berkas šyptelėjo ir jo nuotaika vėl pasitaisė. — Na, jei jau taip nori jį kaip nors vadinti, tai jis šalies vakarų.

— Vakarų? — Erina akimirką pagalvojo. — Amerikos vakarų? Ten, kur kaubojai?

Šįkart jis taip skaniai ir skambiai nusikvatojo, kad Erina nesusizgribo priešintis, kai Berkas paglostė jai skruostą.

— Šiais laikais pas mus jau niekas nebenešioja šešiomis kulkomis užtaisomų pistoletų.

Ji akimirksniu pasipūtė.

— Galėtum iš manęs nesišaipyti.

— Argi aš šaipausi? — Jos oda buvo tokia vėsi, lygi ir Berkas paglostė dar kartą. — O ką tu pasakytum, jei paklausčiau apie gnomus ir šmėklas?

Ji nesusilaikė ir nusišypsojo.

— Pasakyčiau, kad paskutinį kartą gnomą šiose apylinkėse matė Maiklas Rajenas po pintos airiško viskio.

— Netiki legendomis, Erina? — Berkas žengė arčiau ir įsispoksojo jai į akis, kuriose it ežeruose atsispindėjo mėnesiena.

— Netikiu. — Ji neatsitraukė. Ne jos būdui trauktis, nors nugara ir nuvilnijo perspėjantys šiurpuliai. Nesvarbu, laimi ar pralaimi — geriausia tuo metu tvirtai remtis į žemę abiem kojomis. — Tikiu tik tuo, ką matau ir galiu paliesti. Visa kita — svajokliams.

— O gaila, — burbtelėjo Berkas, nors ir pats galvojo taip pat. — Svajokliams gyvenimas lengvesnis.

— Niekada netroškau lengvo gyvenimo.

— O ko troškai? — Jis palietė pirštu plaukų sruogą, besiraitančią prie skruosto.

— Man reikia grįžti. — Tai ne bėgimas , — tarė pati sau. Ir akimirksniu persmelkė šaltis iki pat kaulų. Bet pasisukus eiti Berkas sulaikė ją už rankos. Erina pažvelgė į jį atviru žvilgsniu, ne tiek piktu, kiek vertinančiu. — Atsiprašau, pone Loganai, bet kyla vėjas.

— Pastebėjau. Tu neatsakei į klausimą.

— Neatsakiau, nes tai ne tavo reikalas. Liaukis, — paprašė, kai jis pirštais švelniai suėmė už smakro, bet nenusisuko.

— Man įdomu. Kai vyras sutinka moterį, kurią supranta, jam darosi įdomu.

— Mudu beveik nepažįstame vienas kito. — Tačiau Erina suprato, ką Berkas norėjo pasakyti. Kai jis apkabino ją valsui, pasijuto jaukiai jo glėbyje. Juodu keistai atpažino save vienas kitame. Kad ir kas tai buvo, privertė širdį smarkiai plakti, oda nubėgo šiurpuliukai. — Ir nors pasirodysiu nemandagi, pasakysiu tiesiai: neturiu jokio noro susipažinti.

— Ar tu visada taip atšiauriai reaguoji į nepažįstamus žmones?

Erina loštelėjo galvą, bet jo pirštai liko kur buvę.

— Šiuo metu vienintelė mano reakcija — susierzinimas. — Tai buvo bene didžiausias melas per visą jos gyvenimą. Nes jau žvilgčiojo Berkui į lūpas svarstydama, koks jausmas būti jo bučiuojamai. — Tikriausiai manai, kad turėčiau jaustis pamaloninta tavo užgaidos praleisti su manimi truputį laiko. Nesu kvaila ūkininkaitė, kuri bučiuojasi su vyru vien todėl, kad skamba muzika ir tokia graži mėnesiena.

Berkas kilstelėjo antakį.

— Erina, jei norėčiau tave pabučiuoti, jau būčiau tai padaręs. Niekada nešvaistau laiko. Su moterimis.

Akimirką ji pasijuto apsikvailinusi, nors verk. Po galais, juk būtų jį pabučiavusi — Erina neabejojo, kad Berkas tai suprato.

— Užtat dabar švaistai manąjį. Todėl sakau tau labanakt.

Ir kodėl jis jos nepabučiavo? To Berkas pats negalėjo suprasti, stebėdamas atgal į užeigą skubančią Eriną. Labai norėjo. Aiškiai viską įsivaizdavo. Vieną akimirką, kai ji kilstelėjo mėnulio šviesos nutviekstą veidą, jis beveik juto jos lūpų skonį.

Bet nepabučiavo. Kažkas jį perspėjo, kad to užtektų ir jų abiejų gyvenimai apvirstų aukštyn kojomis. Dar nesijautė esąs tam pasirengęs. Tačiau nebuvo tikras, kad sugebės išvengti. Paskutinį kartą įtraukęs dūmo jis nuspriegė cigarą tolyn į naktį. Į Airiją atvažiavo žirgų. Galėtų tuo ir pasitenkinti. Bet jis iš tų vyrų, kuriuos patenkinti nelengva.

Erina vėlavo tyčia. Pristūmusi dviratį prie užeigos virtuvės durų atrėmė į sieną. Suprato — tai tuštybė, bet nenorėjo, kad Adelija sužinotų, jog ji čia dirba. Ne dokumentų tvarkymas ar sąskaityba kėlė nerimą. Šioje srityje ji jautėsi tvirtai. Bet apie tai, kad papildomai triūsia virtuvėje, verčiau nutylėti.

Ponia Maloj pažadėjo neprasitarti. Tačiau išreiškė nepasitenkinimą. Įžengusi į virtuvę Erina atsikratė tokių minčių. Tegul sau burba, kad tik laikytų liežuvį už dantų.

Adelija su šeima nuo pat ryto išvyko į miestą. Taigi Erinai pakako laiko nudirbti nuobodžius ruošos darbus namie ir neskubant atvažiuoti iš ūkio į užeigą, kur turėjo suplauti pusryčių indus ir sutvarkyti kambarius. Kadangi dokumentai buvo sutvarkyti, ji džiaugėsi galėsianti po pietų kelioms valandoms nuvažiuoti į ūkį, kuriame užaugo pusseserė.

Ir jokios apgaulės čia nėra, — tarė pati sau, leisdama vandenį į didžiulę kriauklę. O jeigu ir yra, nieko nepadarysi. Ji nė už ką neleis, kad Di jos gailėtųsi. Dirba dėl pinigų — viskas labai paprasta. Kai susitaupys pakankamai, galės parsisamdyti kokiame nors biure Korke arba Dubline. Ir jei šventieji padės, vieninteliai indai, kuriuos turės plauti, bus jos pačios. Erina ėmė niūniuoti, šveisdama užeigos svečiams skirtas lėkštes. Dar maža būdama išmoko: jeigu yra darbo, geriau kibti į jį tuojau pat, nes aišku kaip dieną, kad rytoj bus dar daugiau.

Dirbdama pažvelgė pro langą į lauką, kur praėjusį vakarą vaikščiojo su Berku. Kur šoko su juo. Mėnesienoje , — pagalvojo ir tuoj pat save sustabdė. Kvailystės. Jis tik vyras, sumanęs paflirtuoti su mergina. Nors ji nedaug keliavo ir didelių miestų neregėjo, bet nėra naivi.

Vis dėlto per tas kelias minutes, kurias praleido su juo, kažką pajuto — tai buvo nauja. Berkas kitoks, bet tai dar nereiškia, kad ypatingas. Ir tikrai nesuteikia pagrindo galvoti apie jį vidury baltos dienos, rankas iki alkūnių panėrus į muiliną vandenį.

Išgirdusi už nugaros atsiveriant duris Erina ėmė darbuotis dar greičiau.

— Žinau, kad vėluoju, ponia Maloj, bet iki pietų viską sutvarkysiu.

— Ji turguje, čiupinėjasi su daržovėmis. — Išgirdusi Berko balsą Erina net užsimerkė. O kai priėjęs jis uždėjo ranką jai ant peties, iš visų jėgų ėmė trinti lėkštę. — Ką čia darai?

— Man regis, pats turi akis. — Padėjusi lėkštę džiūti čiupo kitą. — Atsiprašau, bet aš susivėlinau.

Netaręs nė žodžio Berkas nuėjo prie viryklės ir įsipylė kavos, kuri čia nuolat buvo laikoma karštai. Erina vilkėjo apsmukusį kombinezoną, kuris anksčiau tikriausiai priklausė kuriam nors iš jos brolių. Plaukai palaidi — jie buvo ilgesni, nei jis įsivaizdavo. Perrišti raiščiu, kad nelįstų į akis, bet ant pečių krito tankiomis garbanomis. Iš lėto siurbčiodamas kavą Berkas ją stebėjo. Pats nelabai gerai suprato, ką pajuto radęs ją čia, prie kriauklės, bet jos savijauta buvo kaip ant delno. Gėda.

— Neminėjai, kad čia dirbi.

— Neminėjau. — Erina tarkštelėjo į džiovyklą dar vieną lėkštę. — Būčiau labai dėkinga, jei ir tu daugiau neminėtum.