Нора Робертс - Laukinė rožė

— Kodėl? Juk tai legalus darbas, ar ne?

— Norėčiau, kad Di nesužinotų, jog plaunu jos indus.

Išdidumas buvo ir jam labai gerai pažįstamas jausmas.

— Gerai.

Erina atsargiai žvilgtelėjo per petį.

— Tu jai neišplepėsi?

— Juk sakiau, kad ne. — Berkas užuodė dezinfekavimo priemonių kvapą, kuris kilo nuo karšto vandens. Prabėgo jau daug metų, bet šio kvapo vis dar negalėjo pakęsti.

Erinos pečiai kiek atsipalaidavo.

— Ačiū.

— Nori kavos?

Ji nesitikėjo, kad jis neapsunkins jai gyvenimo. Nusišypsojo — dar atsargiai, bet jau kiek atšilusi.

— Ne, neturiu laiko. — Erina nusisuko, nes Berkas traukė akį kur kas labiau, nei ji būtų norėjusi. — Aš, hm, maniau, kad būsite išvykę.

— Aš jau grįžau, — paprastai paaiškino Berkas. Ketino paskubomis išgerti kavos ir išeiti — lėtai pasivaikščioti po miestelį ar įsmukti į vietos aludę su kuo nors pasikalbėti. Bet dabar stebėjo ją, tiesiai stovinčią prie kriauklės, giliai į muiluotą vandenį pamerkusią rankas. — Gal nori, kad padėčiau?

Šįkart jau ji įsispoksojo į Berką, draskoma nuostabos ir baimės.

— Ne, ne, gerk savo kavą. Esu tikra, kad spintelėje rastum pyragaičių. O gal nori išeiti į lauką ir pasivaikščioti? Šiandien puiki diena.

— Ir vėl bandai manimi atsikratyti? — Jis priėjo artyn ir paėmė pašluostę.

— Liaukis, ponia Maloj...

— Ji turguje. — Berkas paėmė lėkštę ir ėmė šluostyti.

Dabar jis stovėjo taip arti, kad jie beveik lietėsi. Erina atsispyrė pagundai atsitolinti. O gal ją tiesiog traukė artyn? Ji vėl sukišo rankas į vandenį.

— Man nereikia pagalbos.

Jis padėjo pirmą lėkštę ir ėmėsi antros.

— Daugiau neturiu ką veikti.

Susiraukusi ji ištraukė lėkštę.

— Man nepatinka, kai būni toks malonus.

— Nesirūpink, nedažnai pasitaiko. Kuo tu dar užsiimi, be to, kad plauni indus ir šoki?

Erina suprato, kad tai daryti ją skatina išdidumas, bet atsisuko ir įsmeigė į jį žibančias akis.

— Tvarkau buhalteriją, jeigu nori žinoti. Ir užeigos, ir tekstilės parduotuvės, ir ūkio.

— Regis, labai daug dirbi, — sumurmėjo Berkas ir susimąstė. — O kaip sekasi?

— Nusiskundimų dar negirdėjau. Kitais metais žadu ieškotis darbo Dubline. Biure.

— Neįsivaizduoju tavęs ten.

Ji rankoje laikė ketaus keptuvę ir mielai būtų užvožusi jam per galvą.

— Neprašiau, kad įsivaizduotum.

— Biure pernelyg ankšta, — paaiškino jis ir paėmęs keptuvę iš jos rankų pats nuleido į kriauklę. — Išprotėtum.

— Tai mano rūpestis. — Erina čiupo metalinį šveistuką lyg ginklą. — Suklydau sakydama, kad man nepatinka, kai būni malonus. Tu man joks nepatinki.

— Juk žinai — tereikia paprašyti ir Di pasiimtų tave į Ameriką.

Ji sviedė šveistuką į vandenį ir muilo putos išsitaškė per kriauklės kraštus.

— O ką daryčiau toliau? Gyvenčiau iš jos labdaros? Manai, to aš trokštu? Naudotis kitų žmonių gerumu?

— Ne. — Berkas padėjo lėkštę ant kitų. — Tik labai norėjau pamatyti, kaip tu vėl užsiplieski.

— Tu tikras šiknius, pone Loganai.

— Teisybė. O dabar, kai jau pradėjome taip intymiai kalbėtis, geriau vadink mane Berku.

— Yra daugybė žodžių, kuriais norėčiau tave pavadinti. Kodėl tau nesinešdinus iš čia ir neleidus man baigti darbo? Neturiu laiko tokiems kaip tu.

— Teks minutėlę surasti.

Jis užklupo ją nepasiruošusią, nors vėliau Erina pasakė sau turėjusi nujausti. Jai panardinus rankas iki alkūnių į vandenį, Berkas apkabino ją už kaklo ir pabučiavo. Bučinys buvo trumpas ir labiau priminė grasinimą nei pažadą. Jo lūpos buvo tvirtos, netikėtai šiltos. Jautė jas sekundę ar dvi. Erina nesuspėjo nieko padaryti, netgi susimąstyti apie tai, nes ją paleidęs Berkas iškart čiupo kitą lėkštę.

Ji sunkiai nurijo gumulą gerklėje, o rankos vandenyje susigniaužė į kumščius.

— O tu drąsus.

— Be drąsos vyras toli nenueis — moteris taip pat.

— Tik prisimink vieną dalyką. Jeigu norėsiu, kad mane liestum, pasakysiu.

— Tavo akys labai iškalbingos, aire. Tikras malonumas į jas žvelgti.

Erina nesiginčijo. Nežemins savęs ir nekels audros stiklinėje. Ji ištraukė kamštį iš kriauklės.

— Dar reikia išplauti grindis. Turėsi patraukti nuo jų savo kojas.

— Tada geriau pasivaikščiosiu. — Berkas papurtė pašluostę ir pakabino džiūti. Tada netaręs nė žodžio ir neatsisukęs išėjo pro užpakalines duris. Palaukusi geras dešimt sekundžių Erina išliejo pyktį sviedusi jam iš paskos šlapią skudurą.

Po dviejų valandų, greitai nusitraukusi darbinius drabužius ir apsivilkusi sijoną su megztiniu, Erina užeigos svetainėje susitiko su Grantais. Džo kombinezoną ji buvo susukusi į ryšulį ir pritvirtinusi prie dviračio bagažinės, o rankas, kad atsigautų po dienos darbo, pasitepusi brangiuoju ponios Maloj kremu. Berkas buvo su jais. Žinoma, o kur kitur? Erina tyčia stengėsi nekreipti dėmesio į jį, ant kelio supantį mažąjį Bredį.

— Štai ką mama siunčia jums. — Erina įdavė

Adelijai į audeklą tvirtai suvyniotą lėkštę. — Čia jos pyragas su razinomis. Nenorėjo, kad manytumėte, jog ponia Maloj geresnė šeimininkė už ją.

— Prisimenu tavo mamos razinų pyragą. — Adelija pakėlė audeklo kraštą ir pauostė. — Kartkartėmis iškepdavo vienu daugiau ir liepdavo kuriam nors iš jūsų mums atnešti. — Kvapas sugrąžino prisiminimus — kai kurie buvo malonūs, kai kurie skaudūs. Ji vėl uždengė pyragą. — Džiaugiuosi, kad šiandien gali važiuoti su mumis.

— Pameni — tik su sąlyga, kad paskui užsuksi ir pas mus. Mama labai tikisi.

— Tada jau turiu pradėti rinkti savo paukščiukus. Berkai, jeigu duodi berniokui šokolado, tai pats esi kaltas, kad jis išterlina tau marškinius. Brendonai, Kile, marš į furgoną. Važiuojame pasivažinėti.

Dukart kartoti nereikėto.

Iš pradžių visi nuvažiavo į kapines: žolė jose žėlė aukšta ir žalia, o akmenys buvo pilki, vėjo nugairinti. Augo laukų gėlės, lyg žadėdamos amžinąjį gyvenimą. Čia buvo palaidota dalis Erinos giminių, daugumą ji vos beprisiminė. Jai dar neteko prarasti jokio artimo žmogaus ir skausmingai gedėti. Saviškius ji labai mylėjo, bet neįsivaizdavo, kaip jaustųsi jų netekusi.

Adelija tai patyrė jau seniai , — mąstė Erina, stebėdama tarp savo tėvų kapų stovinčią pusseserę. Ar laikas gali palengvinti praradimo skausmą? Adelija buvo visai vaikas, kai jie mirė, vos devynerių ar dešimties. Argi prisiminimai apie juos dar neišblėso? Erina buvo įsitikinusi, kad pajėgtų gyventi atskirai nuo šeimos, bet įsivaizduoti gyvenimo visai be jų negalėjo.

— Vis dar skaudu, — sumurmėjo Di, žvelgdama į akmenis su tėvų vardais.

— Suprantu. — Trevis perbraukė ranka jai per plaukus.

— Prisimenu, tėvas Fineganas po laidotuvių sakė, kad tokia buvusi Dievo valia, o aš galvojau, kaip tai neteisinga. Ir dabar taip manau. — Atsidususi ji pažvelgė į vyrą. — Juk niekada nesužinosiu, kodėl taip nutiko, tiesa?

— Nesužinosi. — Trevis suėmė jos ranką. Labai norėjo apkabinti Adeliją ir apsaugoti nuo baisios širdgėlos. Bet širdis jam sakė, kad ji pakankamai stipri ir susitaikė su šia netektimi dar gerokai prieš jiems susipažįstant. — Būčiau norėjęs juos pažinoti.

— Būtum jiems patikęs. — Ji leido ašaroms ristis per skruostus, bet šypsojosi. — O vaikai. Tėtis su mama būtų šokinėję apie mudviejų vaikus, lepinę juos. Netgi dar labiau nei Hana. Mane guodžia tai, kad juodu kartu. Aš tuo tikiu, tu juk žinai. Tik liūdna, jog jiems neteko pažinti tavęs ir mažylių.