Нора Робертс: Laukinė rožė

ANTRAS SKYRIUS

Ji turėjo labai daug ką apgalvoti. Erina vakarieniavo užeigoje drauge su šeimynykščiais, kurie kalbėjo vienas per kitą ir drebino orą juoko bangomis. Balsai buvo pakelti, norint perrėkti indų tarškėjimą, stalų bildėjimą ir šiaip atsitiktinius šūksnius. Tvyrojo gero maisto ir viskio kvapų mišinys. Šviesos buvo ryškios, kaip per didelę šventę. Tačiau draugija, užėmusi ponios Maloj valgomąjį, buvo neką didesnė nei paprastai susirenka per sekmadienio pietus ūkyje.

Erina valgė nedaug, bet ne todėl, kad vienas iš brolių nuolat trukdė jai prašydamas paduoti tai tą, tai aną, o negalėdama pamiršti tą popietę pasakytų Berko žodžių.

Ji tikrai buvo nepatenkinta, nors ir labai nemalonu pripažinti, kad nepažįstamasis taip lengvai pastebėjo tai, ko nepastebėdavo artimieji. Prieš daugelį metų Erina įtikino save, jog tai nieko bloga. Ir kaip gali būti bloga tai, kas taip natūralu? Tiesa, ji buvo mokoma, kad pavydas yra nuodėmė, bet...

Velniop viską — ji ne šventoji ir nė nenori tokia būti. Pavydas, kurį jautė jaukiai prie vyro besiglaudžiančiai Di, visiškai sveikas, anokia čia nuodėmė. Pagaliau juk netroško, kad Di neturėtų to, ką turi — tik labai norėjo ir pati tai turėti. Abejojo, ar dėl tokių troškimų jos kūnas degs pragaro liepsnose. Bet nesitikėjo ir angelo sparnų.

Tiesą sakant, Erina džiaugėsi, kad Grantai vėl atvyko į svečius. Bent kelias dienas bus galima klausytis jų pasakojimų apie Ameriką, ją įsivaizduoti. Ir klausinėti, mintyse piešti didžiulį mūrinį namą, kuriame dabar gyvena Di, ir akies krašteliu žvilgtelėti į lenktynių pasaulį, gaudyti jo jaudulio ir galios trupinėlius. O kai svečiai išvažiuos, viskas grįš į senas vėžes.

Bet ne amžiams , — pažadėjo sau Erina. Ne, ne amžiams. Po metų, gal dvejų, kai bus pakankamai susitaupiusi, ji išvažiuos į Dubliną. Gaus darbą didelėje kontoroje ir turės savo butą. Savo pačios. Ir niekas jos nesulaikys.

Nuo šios minties lūpos ėmė kreiptis į šypseną, bet staiga iš kito stalo galo Erina sugavo Berko žvilgsnį. Dabar jis buvo be tų maskuojamųjų akinių. O ji beveik norėjo, kad būtų su jais. Akiniai trikdė, bet ne taip smarkiai kaip tamsiai pilkos skvarbios akys. Tokios turėtų būti vilko akys: dulsvos, kantrios ir klastingos. Jis neturi jokios teisės taip spoksoti , — nusprendė Erina ir įrėmė į Berką atkaklų žvilgsnį.

Triukšmas ir sumaištis prie stalo tęsėsi, bet ji nieko nebegirdėjo. Kas tose akyse ją taip traukia — linksmos kibirkštėlės ar arogancija? Galbūt tai, kad vieno ir kito derinys spinduliavo savotišką išmintį. Tą akimirką Erina kažką pajuto tam vyrui — kažką, ko, žinojo, neturėtų jausti ir ko, buvo įsitikinusi, dar pasigailės.

Airijos rožė, — pagalvojo Berkas. Nebuvo tikras, ar yra kada nors tokią matęs, bet neabejojo: jų dygliai stori ir aštrūs. Airijos rožė, laukinė rožė negali būti gležna, reikalaujanti rūpestingos priežiūros. Atvirkščiai — ji sveika, tvirta ir užsispyrusi, pajėgi įveikti visas kliūtis. Tokią gėlę jis galėtų gerbti.

Jam patiko Erinos šeima. Tikriausiai tokius žmones būtų galima vadinti žemės druska. Paprasti, bet ne prasti. Dirbo septynias dienas per savaitę, todėl ir ūkis laikėsi neblogai. Prie ūkio Merė Makinon dar turėjo ir siuvyklą, bet, regis, su Di mieliau kalbėjosi apie vaikus nei apie madas.

Visi broliai šviesiaplaukiai, išskyrus vyriausiąjį, Kaleną — šis panašus į tamsiaplaukį airių karžygį [* Užuomina į tamsaus gymio ispanų ir airių palikuonis.], kalbantį poeto balsu. Jeigu tik jis neklysta, Erina šiam broliui puoselėja itin švelnius jausmus.

Per vakarienę Berkas ją smalsiai stebėjo, tikėdamasis aptikti dar kokių nors silpnybių, o jai baigiantis džiaugėsi, kad Treviui pavyko įkalbėti jį pasilikti Airijoje kelias dienas ilgiau. Kelionė buvo naudinga, apsilankymas Keros hipodrome pamokantis, o dabar atėjo metas darbą pagardinti lašeliu malonumo.

— Juk pagrosi mums, Kalenai, tiesa? — Adelija jau siekė per stalą vyriausiojo Erinos brolio rankos. — Prisiminsime senus gerus laikus.

— Jo ilgai raginti nereikia, — įsiterpė Merė Makinon. — Geriau padarykite vietos. — Ji mostelėjo dviem jaunesniesiems sūnums. — Neturime iš ko rinktis, reikia ištrepsėti tai, ką sukišome į pilvus.

— Kaip tyčia pasiėmiau dūdelę. — Iš liemenės kišenės Kalenas išsitraukė liauną dūdelę. Atsistojo ir pasirodė visu gražumu: aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Nuo darbo sugrubę pirštai uždengė skylutes ir instrumentas pakilo prie lūpų.

Berkas sėdėjo nustebęs, kad didelis griežtos išvaizdos vyras geba skleisti tokią subtilią muziką. Atsilošęs kėdėje ir mėgaudamasis airiško viskio svaiguliu jis stebėjo, kaip Merė Makinon ima už rankos jauniausiąjį sūnų ir, regis, nė nesijudindama iš vietos ima kilnoti kojas pagal muzikos ritmą. Berkui jų šokis pasirodė labai santūrus ir sudėtingas kaukšėjimo kulnais, spragsėjimo pirštais ir krypavimo kūnu derinys. Netrukus tempas ėmė greitėti — palengva, beveik nepastebimai. Kiti palaikė ritmą plodami delnais ir retkarčiais sutrepsėdami kojomis.

Atsisukęs į Eriną pamatė ją stovinčią šalia tėvo, mergina buvo uždėjusi ranką jam ant peties ir šypsojosi taip, kaip besišypsančios jos Berkas dar nebuvo matęs.

Kažkas jo krūtinėje suvirpėjo — suvirpėjo, sustingo ir nurimo vos per du širdies dūžius.

— Ji vis dar juda kaip mergaitė, — pasakė Metjus Makinonas apie žmoną.

— Ir vis dar tokia pat graži. — Erina stebėjo brolio rankose besisukančią motiną, sijonas plaikstėsi ir akimirką apnuogino kojas.

— Ar sugebėtum taip kaip ji?

Nusikvatojusi su vos juntamu ilgesiu Erina

papurtė galvą.

— Man niekada taip nepavyks.

— Nagi, eime. — Tėvas apkabino dukrą per liemenį. — Statau už tave.

Nespėjusią pasipriešinti Metjus įsuko ją į ratą. Plačiai išsišiepęs ir aukštai laikydamas ranką jis ėmė trypti laikui nepaklūstantį liaudies šokį, kurio ji išmoko vos pradėjusi vaikščioti. Dūdelės muzika buvo smagi ir uždeganti. Pagauta šeimos entuziazmo Erina ėmė instinktyviai judėti. Rankomis įsirėmė į klubus, kilstelėjo smakrą.

— O tu ar pajėgtum?

Adelija pažvelgė į aštuoniolikmetį pusbrolį.

— Ar aš pajėgčiau? — pakartojo primerkusi akis. — Nesulauksi tos dienos, kad nepajėgčiau sutrypti džigo, berneli.

Trevis bandė prieštarauti, kai Adelija atsistojo ir nutrepsėjo prie šeimynykščių šokių aikštelėje, bet netrukus nurimo. Mieloji Di kuo puikiausiai jaučia savo kūną, kurio gyvybingumas nesiliovė jo stebinęs.

— Graži draugija, ką? — burbtelėjo jis Berkui.

— Tikrai graži. — Nenuleisdamas akių nuo Erinos Berkas išsitraukė cigarą. — Kaip suprantu, tu pats džigo nešoki.

Trevis sukikenęs atsišliejo į sieną.

— Di mėgino mane išmokyti, bet galiausiai nusprendė, kad esu beviltiškas. O štai tu, man regis, esi tam gimęs. — Trevis pastebėjo, kaip Brendonas pakilo ir priėjęs prie motinos pareiškė savo teises. Motinos sūnus, it iš akies luptas , — išdidžiai pagalvojo. Iš visų vaikų Brendonas buvo didžiausias užsispyrėlis ir visada žinojo, ko nori. — Jai viso to reikėjo labiau, nei maniau.

Berkas pagaliau atplėšė akis nuo Erinos ir atidžiai pažvelgti į šonu stovintį Trevį.

— Dauguma žmonių retkarčiais ima ir pasiilgsta tėvynės.

— Per septynerius metus Di buvo grįžusi tik du kartus. — Trevis stebėjo žmoną, kuri iš malonumo įraudusiais skruostais linksmai žvelgė į Brendoną, bandantį kopijuoti jos judesius. — To negana. Žinai, ginčydamasi ji gali prikalti žmogų prie sienos savo argumentais — pusė iš jų sveiku protu nesuvokiami. Bet niekada nesiskundžia ir nieko neprašo.