Нора Робертс - Laukinė rožė

Išsukusi į kelią ji puse ausies klausėsi ir kaip įmanydama atsakinėjo. Visi gyvena gerai. Ūkis taip pat laikosi neprastai. Pagaliau šiek tiek atsipalaidavusi pamalonino gandais. O Berkas ir toliau varstė ją žvilgsniu.

Ir tegul , — galiausiai nusprendė Erina. Aiškiai matyti, kad to vyruko manieros nė kiek ne geresnės už darbinio mulo, bet jai nė motais. Atkakliai vengdama Berko žvilgsnio veidrodėlyje ji pasitaisė vėl atsilaisvinusį smeigtuką.

Jai ir pačiai kilo klausimų. Meistriškai apvažiuodama kelyje pasitaikančias duobes Erina žvelgė tiesiai prieš save. Visų pirma — kas per velnias tas Berkas Loganas? Bet nepaklausė, tik nusišypsojo pusseserei kažką pasakius ir dar kartą patikino, kad šeima laikosi kuo puikiausiai.

— Vadinasi, Kalenas dar nevedęs.

— Kalenas? — Nors atkakliai stengdamasi to nedaryti, Erina vis dėlto žvilgtelėjo į Berko atvaizdą veidrodėlyje. Ir mintyse nusikeikė. — Ne. Mūsų mama, žinoma, dėl to labai apgailestauja, bet jis vis dar nevedęs. Kartkartėmis nuvažiuoja į Dubliną padainuoti savo dainų ir pagroti. — Užvažiavus ant nelygaus kelio furgoną ėmė purtyti. — Atsiprašau.

— Nieko tokio.

Erina pasuko galvą ir nuoširdžiai susirūpinusi pažvelgė į Adeliją.

— Taip manai? Kažin ar tau išvis galima keliauti.

— Esu sveika kaip bet kuri iš Trevio kumelių. — Adelija meiliai pasiglostė pilvą. — Be to, dar

ne vieną mėnesį teks laukti jų gimimo. — Jų?

— Šįkart dvyniai. — Jos veidas nušvito šypsena. — Labai to tikėjausi.

— Dvyniai, — tyliai pakartojo sutrikusi Erina, nežinodama, džiaugtis ar stebėtis.

Adelija pasimuisčiusi įsitaisė patogiau. Grįžtelėjusi pažvelgė į vaikus: mažieji jau miegojo, tik Brendonas iš visų jėgų stengėsi neužmigti, nors akys pačios merkėsi.

— Visada norėjau turėti didelę šeimą — tokią kaip tavo.

Furgonas įvažiavo į miestelį ir Erina jai nusišypsojo.

— Atrodo, netrukus pasivysi. Tegul tau padeda gerasis Dievas.

Adelija sukikenusi vėl pasimuistė ir ėmė grožėtis vaizdais ir garsais miestelio, kurį prisiminė iš vaikystės.

Nedideli pastatai, nors kiek labiau apšiurę, vis dar atrodė tvarkingi. Sodriai žalios žolės plotai net švietė tamsiai rudos žemės fone. Miestelio aludės iškaba su užrašu Trilapis dobilas girgždėjo judinama lietumi dvelkiančio vėjelio nuo jūros.

Adelija puikiai prisiminė tą kvapą, beveik užuodė jį. Čia stačios aukštos uolos nėrė žemyn tiesiai į siautėjančią jūrą. Kadaise ji stovėdavo ant uolos ir stebėdavo žvejų valtis, matydavo, kaip žvejai grįžta su dienos laimikiu, iškabina džiūti tinklus ir eina į aludę išmesti burnelės.

Čia būdavo kalbama apie žvejybą ir ūkį, apie vaikus ir mylimuosius.

Čia jos namai. Adelija atsirėmė ranka į atvirą langą ir pažvelgė pro jį. Čia namai — tos vietos ir tokio gyvenimo būdo ji niekaip nepajėgė išstumti iš širdies. Jie pravažiavo pro vežimą šieno, kuris buvo tokios pat spalvos ir kvepėjo taip pat kaip Amerikoje. Bet čia Airija — širdis niekada nesiliovė jos ilgėtis.

— Niekas nepasikeitė.

Erina sustabdė automobilį prie užeigos ir apsidairė. Ji pažinojo kiekvieną šio miestelio lopinėlį ir kiekvieną ūkį šimtus mylių aplinkui. Tiesą sakant, tik tiek ir tepažinojo.

— Tikėjaisi, kad pasikeis? Pas mus niekas nesikeičia.

— Čia juk Odonelio krautuvė. — Adelija išlipo iš furgono. Kažkodėl panoro kojomis paliesti savo jaunystės žemę, troško į plaučius įtraukti Skibereno oro. — Ar jis vis dar pats dirba?

— Senasis ožys ir numirs užsikniaubęs ant prekystalio, skaičiuodamas, ar netrūksta kokio cento.

Nusikvatojusi Adelija paėmė iš Trevio Bredį ir pamylavo glausdama prie savęs, o mažylis nusižiovavo ir pasidėjo galvą jai ant peties.

— Jo, vadinasi, nė jis nepasikeitė. Trevi, ar matai ana tą bažnyčią? Kiekvieną sekmadienį eidavome į ją mišių. Senasis tėvas Fineganas sakydavo tokius monotoniškus pamokslus. Ar vis dar tebesako, Erina?

Erina įsimetė furgono raktelius į rankinės kišenėlę.

— Jis mirė, Di, daugiau nei prieš metus. — Pastebėjusi, kaip apniuko pusseserės veidas, Erina paglostė jai skruostą. — Jam buvo jau per aštuoniasdešimt, jeigu pameni, ir mirė jis ramiai miegodamas lovoje.

Gyvenimas eina į priekį, o žmonės miršta, nori tu to ar nenori — Adelija tai gerai žinojo. Ji atsisuko į bažnyčią. Šie Dievo namai jau niekada nebeatrodys tokie pat.

— Jis palaidojo mamutę su tėveliu. Nepamiršiu, koks geras man buvo.

— Dabar turime jauną kunigėlį, — guviai išbėrė Erina. — Atsiuntė iš Korko. Jis net patį velnią įtikintų atsiversti, nė gyva dvasia nemiega, kai jis aukoja mišias. Maiklas Rajenas sugeba įpūsti Dievo baimės, todėl vyrai į sekmadienio mišias kiekvieną savaitę ateina blaivūs. — Ji sukosi norėdama padėti iškelti bagažą ir įsirėžė tiesiai į Berką. Jis uždėjo ranką jai ant peties lyg norėdamas nuraminti ir kiek per ilgai užlaikė. — Atsiprašau?

Erinai nepavyko susivaldyti — išdidžiai kilstelėjo smakrą, o akys sviedė žaibą. Berkas tik nusišypsojo.

— Tai aš kaltas, — tarė jis ir čiupęs du sunkius lagaminus iškėlė iš furgono. — Trevi, tu geriau veskis Di su vaikais vidun. Aš pasirūpinsiu daiktais.

Kitokiomis aplinkybėmis Trevis nebūtų palikęs draugo su krūva nešulių, bet šįkart suprato, kad žmonos jėgos baigia išsekti. Jis žinojo, kokia ji užsispyrusi ir kad vienintelis būdas priversti nusnausti pogulio — pačiam paguldyti ją į lovą.

— Ačiū. O aš paskubėsiu mus įregistruoti. Erina, ar šįvakar pamatysime tave ir tavo šeimą?

— Mes visi atvažiuosime čia. — Erina nesusilaikė ir pabučiavo Di į skruostą. — Pailsėk. Kitaip mamutė pakels tokį triukšmą, kad išvarys tave iš proto. Šitą galiu pažadėti.

— Ar tau jau reikia važiuoti? Gal užeitum į vidų?

— Turiu sutvarkyti keletą reikalų. Eik, kitaip vaikai sumigs gatvėje. Netrukus pasimatysime.

Nors Brendonas ir protestavo, Hana suritino juos vidun. Apsisukusi Erina čiupo dar porą lagaminų ir ėmė kelti lauk. Toptelėjo, kad brangūs drabužiai turbūt daugiau sveria, ir vėl susidūrė akis į akį su Berku.

— Dar keli liko, — burbtelėjo ji ir movė pro šalį.

Užeigoje buvo prietema, bet ramybe toli gražu nedvelkė. Susijaudinę, kad sulauks svečių iš Amerikos, darbuotojai visą savaitę lakstė kaip pakvaišę. Baldai buvo nublizginti, grindys iššveistos. O senoji ponia Maloj, vesdama Di laiptais viršun, paniro į prisiminimus. Vaikai buvo išmyluoti ir pavaišinti karšta arbata bei gaiviaisiais gėrimais. Nusprendusi, kad svečius palieka gerose rankose, Erina išėjo lauk.

Diena buvo vėsi ir giedra. Anksčiau dangų niaukusius debesis jau seniai buvo išsklaidęs vakaris vėjas, taigi saulės šviesa, kaip dažnai pasitaiko Airijoje, buvo ryški, tarsi perlamutrinė. Erina stabtelėjusi nužvelgė miestelį, kuriuo taip žavėjosi pusseserė. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų — tykus, ramus, daugiausia gyvenamas darbininkų ir dažnai atsiduodantis žuvimi. Beveik iš bet kurios vietos galėjai matyti nedidelį uostą, į kurį su dienos laimikiu suplaukdavo valtys. Parduotuvių fasadai visada skrupulingai prižiūrimi. Tai buvo garbės reikalas. O durys paliekamos nerakintos. Toks įprotis.

Miestelyje nebuvo nė vieno, kuris jos nepažinotų, ir nė vieno, kurio nepažinotų ji. Paslaptys čia neilgai likdavo paslaptimis, jos keliaudavo iš lūpų į lūpas lyg mažyčiai lobiai, labai branginami ir apdūsaujami.

O Dieve, kaip ji troško pamatyti ką nors daugiau savo gyvenime. Didžiulius miestus, kuriuose gyvenimas virte verda, lekia pašėlusiu tempu, aistringai ir anonimiškai. Troško pereiti gatve, kur niekas jos nepažįsta ir niekam tai nė motais.