Нора Робертс - Laukinė rožė

Nors kartą, vieną vienintelį kartelį troško pasielgti beprotiškai, impulsyviai — ir kad niekas, nei šeimynykščiai, nei kaimynai, dėl to neplaktų liežuviais. Tik vieną kartelį.

Trinktelėjusios furgono durelės sugrąžino ją į tikrovę. Erina susigriebė vėl bespoksanti į Berką Loganą.

— Tai jau viskas sunešta? — paklausė stengdamasi būti mandagi.

— Ko gero, taip. — Jis atsišliejo į furgoną. Užsimetęs koją ant kojos išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigarą — niekada nerūkydavo prie Adelijos iš pagarbos jos būklei. Dabar kažkodėl nepajėgė atplėšti akių nuo Erinos. — O judvi su ponia Grant ne itin panašios, tiesa?

Pirmą kartą jis vienu metu ištarė daugiau nei du žodžius. Erina atkreipė dėmesį, kad jo akcentas kitoks negu Trevio. Berkas kalbėjo labiau tęsdamas žodžius, lyg nebūtų jokio reikalo jų skubinti.

— Nebent iš plaukų, — kalbėjo jis toliau, kai Erina nieko neatsakė. — Bet jos labiau panašūs į Trevio prizininko kaštonio, o tavieji... — jis neskubėdamas įtraukė dūmo, — tavieji primena raudonmedžio staliuką mano miegamajame. — Jis šyptelėjo nepaleisdamas cigaro iš dantų. — Nusipirkau, nes man jis atrodė labai dailus.

— Graži mintis, pone Loganai, bet aš nesu nei žirgas, nei stalas. — Pasiraususi kišenėje ji išsitraukė raktus. — Paliksiu juos jums.

Tačiau užuot paėmęs raktelius, jis delnu suėmė juos drauge su jos ranka ir sugniaužė. Jo delnas buvo kietas ir šiurkštus kaip uolų akmenys, krintantys į jūrą. Berkui patiko šios airės laikysena, patiko, kaip ji kilstelėjo antakius — labiau su panieka nei įsižeidusi.

— Ar dar ko nors norėtumėte, pone Loganai?

— Parvešiu tave namo, — tarė jis paprastai.

— Nebūtina. — Ji sukando dantis ir linktelėjo dviem didžiausioms miestelio liežuvautojoms, kurios kaip tik ėjo pro šalį. Aišku kaip dieną, vakare miestelis jau skambės nuo naujienos, kad Erina Makinon stovėjo gatvėje susikibusi už rankų su nepažįstamu vyriškiu. — Tereikia paprašyti, ir mane parveš.

— Nereikia nė prašyti, aš parvešiu. — Nepaleisdamas jos rankos Berkas atsistūmė nuo furgono. — Pažadėjau Treviui tuo pasirūpinti. — Paleidęs Erinos ranką jis mostelėjo į automobilį. — Nesijaudink, aš pratęs vairuoti priešinga kelio puse.

— Jus patys važinėjate priešinga puse. — Šiek tiek padvejojusi Erina įsiropštė vidun. Laikas skriete skriejo ir jai reikėjo skaičiuoti kiekvieną minutę, kad viską spėtų.

Berkas įsitaisė prie vairo ir pasuko užvedimo raktelį.

— Tuoj pamesi savo smeigtukus, — švelniai perspėjo ją.

Erina pakėlė rankas ir susismaigstė juos atgal, kol jis suko iš miestelio.

— Privažiavęs išsišakojimą suk į kairę. Nuo tos vietos bus likę vos keturi ar penki kilometrai. — Erina susidėjo rankas nusprendusi, kad jau pakankamai su juo pasikalbėjo.

— Gražus kraštas, — tarė Berkas, dairydamasis po žalias vėjo taršomas kalvas. Čia augo dygiosios slyvos, kiek palenktos vyraujančio vakario. Minkštais violetiniais debesimis kūpsojo šiliniai viržiai, o toli šviesiame horizonte stūksojo tamsūs niūrūs kalnai. — Esate netoli jūros.

— Gana arti.

— Ar nemėgsti amerikiečių?

Erina pasisuko į jį, vis dar pabrėžtinai oficialiai susidėjusi rankas.

— Nemėgstu vyrų, kurie į mane spokso.

Berkas nukratė pro langą cigaro pelenus.

— Na, tada tavo juodasis sąrašas gerokai trumpesnis.

— Mano pažįstami vyrai yra gerai išauklėti, pone Loganai.

Jam patiko, kaip ji ištarė jo vardą, vos pastebimai caktelėjusi liežuviu.

— Po perkūnais. Buvau mokomas, kad reikia ilgai ir atidžiai apžiūrėti tai, kas domina.

— Esu tikra, kad manai pasakęs komplimentą.

— Tik šiaip užuominą. Ar šis išsišakojimas.

— Jo. — Erina giliai įkvėpė suprasdama, kad neturi nė menkiausios priežasties pratrūkti, atvirkščiai, aplinkybės taip susiklostė, jog reikia laikytis santūriai. — Ar tu dirbi Treviui?

— Ne. — Jis šyptelėjo, kai užvažiavus ant provėžų pakratė furgoną. — Galima sakyti, mudu su juo partneriai. — Jam patiko čionykštis kvapas — sodrus ir drėgnas Airijos aromatas ir šiltas žemiškas šalia sėdinčios moters dvelksmas. — Turiu ūkį greta jo.

— Jodinėji? — Ji vėl kilstelėjo antakį ir nužvelgė jį pagauta smalsumo.

— Šiuo metu taip.

Erina papūtė lūpas ir susimąstė. Vaizduotėje matė jį, lekiantį jojimo trasa, o aplink — žirgų kanopų keliamas triukšmas, prakaito kvapas. O štai sėdinčio prie stalo, tvarkančio atsiskaitymus ir pildančio sąskaitų knygas niekaip nepajėgė įsivaizduoti.

— Trevio ūkis gerai laikosi.

Berko lūpas vėl perkreipė šypsena.

— Ar šitaip bandai paklausti, kaip sekasi manajam?

Ji kilstelėjo smakrą ir nusisuko.

— Tai visai ne mano reikalas.

— Aišku, kad ne tavo. Tačiau man sekasi visai neblogai. Nesu tam gimęs, ne taip kaip Trevis, bet man tai tinka — bent kol kas. Jeigu paprašytum, jie pasiimtų tave kartu.

Iš pradžių Erina nelabai suprato, ką Berkas pasakė. Paskui iš nuostabos išsižiojo ir pasisuko

ui-

— Iškart atpažįstu neramią sielą, vos pamatęs. — Berkas išpūtė dūmą ir šis išnyko išvinguriavęs pro langą. — Juk iš visų jėgų trokšti dingti iš šio musės kakučio žemėlapyje. Nors jeigu manęs paklaustum, tai pasakyčiau, kad jis turi žavesio.

— Niekas neklausė.

— Teisybė, bet kai stovėjai ant šaligatvio ir žvelgei į miestelį, buvo sunku nesuprasti, kaip trokšti pasiųsti jį velniop.

— Netiesa. — Eriną užplūdo kaltė, nes akimirką — tik vieną akimirką — ji iš tiesų beveik troško to.

— Na gerai, galima pasakyti ir kitaip, tarkim — trokšti būti kur nors kitur. Žinau, koks tai jausmas, aire.

— Nieko tu nežinai, net neįsivaizduoji, ką jaučiu. Nė kiek manęs nepažįsti.

— Žinau geriau, nei tu manai, — burbtelėjo Berkas. — Jautiesi įkalinta, baigi čia užtrokšti. — Šįkart ji nieko neatsakė. — Žiūri į tą patį vaizdą, kurį išvydai vos gimusi, ir svarstai, ar daugiau nieko taip ir nepamatysi per visą gyvenimą. Pati nesupranti, kodėl neiškeliauji — neiškeli nykščio ir nepatrauki kur kojos neša. Kiek tau metų, Erina Makinon?

Jo žodžiai smigo pernelyg giliai, kad būtų malonūs.

— Dvidešimt penkeri, o kas iš to?

— Aš buvau penkeriais metais jaunesnis, kai išėjau ant kelio ir pakėliau nykštį. — Jis atsisuko į Eriną, bet ji ir vėl išvydo tik savo pačios atspindį. — Ir nepasakyčiau, jog kada nors to gailėjausi.

— Ką gi, labai džiaugiuosi, kad tau pavyko, pone Loganai. O dabar gal galėtum pristabdyti? Įvažiuojamasis keliukas štai čia. Bet geriau sustok šalikelėje. Nuo čia jau pareisiu pėsčiomis.

— Kaip sau nori. — Sustabdęs furgoną Berkas uždėjo delną jai ant rankos, kol ji dar nespėjo išlipti. Nė pats nesuprato, kodėl pasisiūlė ją pavėžėti ir kam pradėjo šį pokalbį. Tiesiog pasikliovė nuojauta — taip darė visą gyvenimą. — Ambicingą žmogų atpažįstu iš pirmo žvilgsnio, nes tokį kasryt matau veidrodyje. Kai kurie žmonės laiko tai nuodėme, o aš — Dievo dovana.

Ir kodėl šalia šito vyro Erina jautėsi tokia įsitempusi, kodėl taip džiūvo gerklė?

— Ką nori man pasakyti, pone Loganai?

— Man patinka dailus tavo veidelis, Erina. Nenorėčiau, kad jis susiraukšlėtų iš nepasitenkinimo. — Berkas vėl nusišypsojo ir kilstelėjo nematomą skrybėlę. — Linkiu kuo geriausios kloties.

Nesuprasdama, ar bėga nuo jo, ar nuo savo pačios demonų, Erina šoko iš furgono, trinktelėjo dureles ir nuskubėjo per pievą.