Нора Робертс - Laukinė rožė

Vyras buvo toks pat aukštas kaip Trevis, tik lieknesnis. Tvirtas. Šis žodis sukosi ant liežuvio galo, kai Erina spoksojo į jį papūtusi lūpas. Jis pasilenkė pasikalbėti su vienu iš vaikų — judesiai atrodė tingūs, bet ne abejingi. Poilgiai tamsūs tiesūs plaukai krito ant medvilninių marškinių apykaklės. Avėjo sunkius batus ir mūvėjo nutrintus džinsus, bet Erina atmetė mintį, kad jis ūkininkas. Neatrodė panašus į artoją, greičiau į žemvaldį.

Ir kodėl toks vyras leidosi į kelionę su jos pusseserės šeima? Gal irgi koks giminaitis? Erina nejaukiai pasimuistė. Galiausiai visai nesvarbu, kas jis toks. Ji pasičiupinėjo kuodą ir užčiuopusi du išsipešusius smeigtukus susmeigė giliau. Ką gi, puiku, jeigu jis Trevio Granto giminaitis.

Bet nepažįstamasis neatrodė priklausąs pusseserės vyro giminei. Tiesa, gymio panašaus, bet visi panašumai tuo ir baigiasi. Jis buvo prakaulus ir griežtas pažiūrėti. Erina prisiminė mokyklinius tikybos vadovėlius su piešiniais, kuriuose buvo vaizduojamas šėtonas.

Geriau jau valdyti pragare nei tarnauti danguje.

Taip... Pirmą kartą šiandieną jos lūpas suvirpino šypsena. Panašu, kad ir šis vyras gali būti tokios nuomonės. Giliai atsikvėpusi Erina žengė į priekį pasitikti giminaičių.

Pirmas pro duris įkurnėjo Brendonas su vienu atrištu batu ir smalsiai degančiomis akimis. Paskui jį neįtikėtinai mitriai įskuodė žiloji moteris.

— Sustok, šelmi. Neleisiu tau vėl pasprukti.

— Aš tik noriu ją pamatyti, Hana. — Berniuko balsas buvo linksmas, be lašelio atgailos, kai moteris čiupo jį už rankos.

— Jau tuoj pamatysi. Nėra jokio reikalo mirtinai gąsdinti mamos. Kile, laikykis šalia manęs.

— Gerai. — Mažoji dairėsi aplinkui taip pat smalsiai kaip ir brolis, bet niekur nesiveržė. Staiga ji pastebėjo Eriną.

— Štai ji. Čia mūsų pusseserė Erina. Tokia pat kaip nuotraukoje. — Nė kiek nesivaržydama mergytė priėjo artyn ir nusišypsojo. — Tu mūsų pusseserė Erina, tiesa? Aš esu Kilė. Mamutė sakė, kad lauksi mūsų.

— Jo, aš Erina, — džiaugsmingai prisipažino mergina ir pasilenkusi suėmė mažylę už smakriuko. Nerimas staiga virto nuoširdžiu susižavėjimu. — Kai paskutinį kartą tave mačiau, buvai dar visai mažikė, suvystyta į antklodikę nuo lietaus ir bliovei taip, kad būtumei ir mirusį prikėlusi.

Kilė išpūtė akis.

— Ji kalba visai kaip mamutė, — pranešė mergaitė. — Ateik čia, Hana. Paklausyk, ji kalba visai kaip mamutė.

— Laba diena, panele Makinon. — Viena ranka Hana stipriai laikė Brendoną už peties, o kitą ištiesė jai. — Malonu susipažinti. Esu Hana Bleikli, jūsų pusseserės namų šeimininkė.

Namų šeimininkė... Erina suėmė jai ištiestą visko mačiusią ranką. Kaneinų moterys, kurias ji pažinojo, yra dirbusios namų šeimininkėmis, bet pačios niekada jų neturėjo.

— Sveiki atvykę į Airiją. O tu tikriausiai Brendonas.

— Aš jau esu buvęs Airijoje, — išdidžiai pareiškė jis. — Bet dabar pats skraidinau lėktuvą.

— Nejaugi? — Žvelgdama į jį, elfiškuose veido bruožuose ir giliose žaliose akyse Erina išvydo pusseserę. Turbūt šis vaikas — tikras vijurkas. Jos motina sakydavo, kad ir Adelija tokia buvusi. — Nuo to laiko, kai jus mačiau, visi labai paaugote.

— Aš vyriausias. Dabar Bredis mažius.

— Erina? — Pakėlusi akis ji išvydo atskubančią Adeliją. Nors besilaukianti ir apsunkusi, ši judėjo gracingai. O kai apkabino, Erina jos rankose pajuto jėgą. Iškart atpažino savą kraują — jiedvi priklausė tai pačiai šeimai, buvo iš tų pačių šaknų. — Ak, Erina, kaip gera grįžti namo, kaip gera tave pamatyti. Leisk, noriu tavimi pasigrožėti.

Adelija nė kiek nepasikeitė , — pamanė Erina.

Nors jau beveik trisdešimties, bet atrodė gerokai jaunesnė. Lygus, be menkiausios raukšlelės, veidas spindėjo apsuptas kupetos žvilgančių plaukų, kuriuos ji vis dar nešiojo palaidus. Pusseserė švytėjo tokiu tikru, tokiu nuoširdžiu pasitenkinimu, kad Erina pajuto, kaip jis persismelkia pro jos santūrumą.

— Atrodai nuostabiai, Di. Amerika išėjo tau į naudą.

— O gražiausia Skibereno mergikė tapo gražuole moterimi. Ak, Erina. — Ji pabučiavo pusseserę į abu skruostus, nusijuokė, tada vėl pabučiavo. — Tu primeni man namus. — Vis dar stipriai gniauždama Erinos ranką Adelija pasisuko į vyrą. — Juk pameni Trevį?

— Žinoma. Malonu vėl jus matyti.

— O tu per ketverius metus užaugai. — Jis irgi pabučiavo Eriną į skruostą. — Bredžio anąkart dar nebuvo.

— Taigi kad nebuvo, — sutiko ji, o mažylis, apsikabinęs tėčio kaklą, nudelbė ją didelėmis pelėdos akimis. — Vaje, jis tikras jūsų atspindys. O tu gražuoliukas, pusbroli Bredi.

Bredis šyptelėjo ir nusisukęs įsikniaubė tėčiui į kaklą.

— Ir labai drovus, — paaiškino Adelija, glostydama sūnui galvelę. — Priešingai nei tėtis. Labai ačiū, Erina, kad pasisiūlei mus sutikti ir nuvežti į užeigą.

— Nedažnai sulaukiame svečių. Aš turiu mažą autobusiuką. Iš ano karto tikriausiai prisimenate, kad čia keblu išsinuomoti automobilį, todėl paliksiu jį jums, kol svečiuositės. — Kalbėdama Erina pajuto, kaip panižo kaklą, lyg kas kutentų ar bandytų perspėti. Iš lėto atsisukusi ji sutiko žvilgsnį liesojo vyriškio, kurį matė lipantį iš lėktuvo.

— Erina, čia Berkas. — Pajutusi judėjimą įsčiose Adelija palietė ranka pilvą. — Berkai Loganai, susipažink su mano pussesere Erina Makinon.

— Malonu susipažinti, pone Loganai, — linktelėjo galvą Erina ir vos nekrūptelėjo pamačiusi savo atspindį veidrodiniuose jo akinių stikluose.

— Ir man malonu, panele Makinon. — Berkas iš lėto nusišypsojo, paskui vėl įsikando cigarą.

Per tamsius akinius Erina nematė jo akių, bet neapleido nejaukus jausmas, kad jie netrukdo jam kiaurai varstyti ją žvilgsniu.

— Neabejoju, kad esate pavargę, — tarė ji Adelijai, bet atkakliai nenusuko žvilgsnio nuo Berko. — Autobusiukas laukia prie išėjimo. Palydėsiu jus į lauką, o tada pasirūpinsiu bagažu.

Jiems žingsniuojant per nediduką oro uosto terminalą, Berkas laikėsi kiek atokiau. Taip jam labiau patiko — patogiau stebėti. O dabar jis buvo nusitaikęs į Eriną Makinon. Mazute dailutė mergaičiukė , — mąstė stebėdamas, kaip juda jos ilgos kojos, aptemptos klasikinio stiliaus sijonu. Skrupulingai tvarkinga ir įsitempusi it kumelaitė prie starto linijos. Ir kokiose varžybose ji mano dalyvaujanti?

Pakeliui iš Jungtinių Valstijų į Kerą, o paskui iš jo į šį mažytį taškelį žemėlapyje Berkas prisigaudę pokalbių nuotrupų ir susidarė šiokį tokį vaizdą. Makinonai ir Kaneinai nebuvo pirmos eilės giminaičiai. Kiek pavyko suprasti, Adelijos motina ir įdomiosios Erinos Makinon gimdytoja — trečios eilės pusseserės ir augo gretimuose ūkiuose.

Berkas nusišypsojo, kai Erina kiek sutrikusi pažvelgė į jį per petį. Jeigu Adelija Kanein Grant nori giminiuotis su Makinonais, tebūnie. Jis pats neieško šeiminių ryšių, netgi atvirkščiai — jų vengia.

O Erina pažadėjo sau, kad jeigu Berkas nesiliaus į ją šitaip spoksojęs, tikrai išrėš, ką apie jį mano. Mergina užvedė furgoną. Bagažas buvo sukrautas, vaikai smagiai čiauškėjo ir dabar jai reikėjo nepametant galvos išvairuoti iš oro uosto.

Matė jį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, išsiskėtojusį ant siauros sėdynės — vieną ranką buvo užsimetęs ant nutrinto atlošo, o akis įsmeigęs į ją. Kad ir kaip stengėsi, susikaupti ir atsakyti į Adelijos klausimus apie šeimą Erinai sekėsi sunkiai.