Нора Робертс - Laukinė rožė

Berkas kurį laiką tylėjo. Netgi po ketverių metų jį vis dar stebino, kad jųdviejų draugystė su Treviu taip greitai tapo tokia artima. Jis nelaikė savęs žmogumi, greitai užmezgančiu draugystes, ir neturėjo jokio noro prie ko nors prisirišti. Beveik pusę iš trisdešimt dvejų savo gyvenimo metų praleido pats vienas ir nieko jam netrūko. Ir nieko neieškojo. O su Grantais kažkaip nejučia susidraugavo.

— Apie moteris aš ne kažin ką išmanau, — tarė jis, bet pamatęs Trevio šypseną pasitaisė: — Apie žmonas. Vis dėlto pasakyčiau, kad taviškė laiminga, ir nesvarbu — čia ar Amerikoje. Atvirai kalbant, Trevi — jeigu ji mažiau tave mylėtų, pats jau būčiau išbandęs laimę.

Treviui toliau stebint Adeliją užplūdo prisiminimai.

— Kai pirmą kartą ją pamačiau, pamaniau — berniokas.

Berkas išsitraukė iš burnos cigarą.

— Juokauji?

— Buvo tamsu.

— Nevykęs pasiteisinimas.

Trevis meiliai sukikeno ir atsisuko į jį.

— Ir Di taip pasirodė. Beveik nurovė man galvą. Ko gero, tada ją ir įsimylėjau. — Išgirdęs žmonos juoką jis pažvelgė ton pusėn ir pamatė, kaip papurčiusi galvą ji išėjo iš šokėjų būrio. Priėjo prie jo išskėtusi rankas. Kadaise jo dovanotas žiedas su brangakmeniu žibėjo kaip naujas.

— Būčiau dar šokusi ir šokusi, — pasakė šiek tiek pridususi. — Bet šitiems dviem jau gana. — Ji apglėbė laisvąja ranka pilvą. — O tu ar nenorėtum pabandyti, Berkai?

— Nesulauksi.

Nusijuokusi Adelija palietė jo ranką su tokiu paprastu draugiškumu, prie kurio Berkas taip ir nesugebėjo priprasti.

— Jeigu vyras retkarčiais neapsikvailina, vadinasi, jis visai negyvena. — Ji kelis kartus giliai atsikvėpė, bet kojos pačios nenustygo vietoje. — Ak, Kaleno muzika stebuklinga, o dar didesnis stebuklas, kad esu čia ir jos klausausi. — Ji prisitraukė Trevio ranką prie lūpų, paskui priglaudė prie jos skruostą. — Merė Makinon vis dar nepralenkiama šokėja, nors Erina irgi puikiai juda, tiesa?

Berkas maktelėjo didelį gurkšnį viskio.

— Akių neskauda į ją žiūrint.

Dar kartą nusijuokusi Adelija padėjo galvą vyrui ant peties.

— Kaip vyresnė pusseserė tikriausiai turėčiau ją perspėti, kokią esi pelnęs reputaciją dėl moterų.

Berkas pateliūškavo viskį stikle ir pažvelgė į ją švelniu žvilgsniu.

— Ir kokia gi ta mano reputacija?

Vis dar atsišliejusi į Trevį Adelija jam nusišypsojo.

— Ak, pone Loganai, esu girdėjusi įvairiausių kalbų. Nuostabiausių dalykų. Juk žinai, žirgų lenktynių pasaulis nedidelis. Nugirdau šnibždantis, kad tau esant šalia vyrai turi saugoti ne tik dukteris, bet ir žmonas.

— Jeigu domėčiausi svetimomis žmonomis, tu pirmoji apie tai sužinotum. — Berkas paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų. Adelijos akys juokėsi.

— Trevi, ko gero, Berkas su manimi flirtuoja.

— Ir man taip atrodo, — sutiko jis ir pabučiavo žmoną į viršugalvį.

— Perspėju, pone Loganai. Bepigu flirtuoti su moterimi, kuri jau šeštą mėnesį nėščia, laukiasi dvynukų ir puikiai žino, koks esi nenaudėlis. Bet pasisaugok. Airiai — nuovoki tauta. — Pasistiebusįjį pabučiavo jį į skruostą. — Jeigu ir toliau taip į ją spoksosi, Metjus Makinonas griebsis šautuvo.

Erinai atsiskyrus nuo šokėjų Berkas vėl atsigręžė į ją.

— Juk įstatymai nedraudžia spoksoti.

— Tau turėtų drausti. — Adelija vėl prigludo prie Trevio. — Atrodo, Erina eina į lauką įkvėpti tyro oro. — Berkui kilstelėjus antakį ji nusišypsojo. — Turbūt norėtum prisidegti tą savo cigarą ir pats truputį pasivaikščioti lauke.

— Tu teisi, mielai taip ir padarysiu. — Linktelėjęs jai Berkas pasuko prie durų.

— Ar norėjai jį perspėti, ar paskatinti? — nesuprato Trevis.

— Aš tik mėgaujuosi tuo, kas vyksta, meile mano. — Di pasisuko ir pabučiavo jį į lūpas.

Erina stipriau susisiautę švarkelį. Vasarį naktys būna šalčiausios, bet jai nė motais. Oras gaivus, šviečia pusmėnulis. Džiaugėsi, kad tėvas įkalbėjo ją pašokti. Pastaruoju metu per mažai tokių švenčių. Darbo baisiai daug, o rankų trūksta, ypač dabar, kai Frankas vedė ir ėmė rūpintis savo šeima. Tikėjosi, kad nė metams nepraėjus ir Šonas pasipirš Henesių mergiotei. Kadangi Kalenui labiau rūpi jo muzika nei melžimas, liko tik Džo su Brajenu. Ir ji pati.

Šeima auga, bet ir barstosi. Vis dėlto ūkį reikia išlaikyti. Erina suprato, kad tai nediskutuotinas klausimas. Be ūkio tėvas paprasčiausiai suvys. O ji suvys, jeigu ilgiau čia pasiliks. Vienintelė išeitis — sugalvoti, kad abiem būtų gerai.

Ji apglėbė save rankomis, gindamasi nuo vėjo, kuris atnešė ponios Maloj erškėtrožių ir rododendrų aromato. Dabar ji apie tai negalvos. Netrukus Grantai išvažiuos ir jos pačios širdies troškimai kiek prislops. Ateis laikas ir kas nors nutiks. Erina pakėlė akis į mėnulį ir nusišypsojo. Argi nepažadėjo sau, kad ir pati ką nors darys?

Išgirdusi džergžtelint ir plykstelint žiebtuvėlį ji įsitempė.

— Gražus vakaras.

Erina neatsisuko. Kiek suirzo, jog įsibrauta į jos erdvę. Ne, ji visai nenorėjo, kad jis ateitų. Kodėl turėtų norėti? Bet jeigu jau pasirodė, tai turi išlikti ori.

— Vėsoka.

— Atrodai sukaitusi. — Ji neatsitrauks nė per žingsnį. Tai jam tik suteiktų malonumo. — Man patiko tas šokis.

Erina pamažu pasisuko ir nuėjo tolyn nuo užeigos. Nė kiek nenustebo, kai Berkas žengė su ja koja kojon.

— Praleisi kitą.

— Tu nebešoki. — Jis įtraukė dar vieną dūmą ir cigaro galiukas blykstelėjo raudonai. — Tavo brolis talentingas.

— Jo. — Erina išgirdo, kaip smagi muzika perėjo į liūdną. — Šitą jis pats parašė. Klausydamasis jos taip ir girdi, kaip dūžta širdis. — Tokia muzika jai kėlė ilgesį, baimę ir smalsumą, kokie jausmai užplūsta taip stipriai mylint kitą žmogų. — O tu ar mėgsti muziką, pone Loganai?

— Tik gražią. — Tai buvo valsas, lėtas ir ašaringas. Berkas impulsyviai apkabino Eriną ir ėmė sukti pagal muziką.

— Ką darai?

— Šoku, — paprastai atsakė jis.

— Vyras pirmiausia turi pakviesti šokti. — Bet ji neatsitraukė ir lengvai priderino žingsnelį prie jo. Judesys ir muzika privertė nusišypsoti. Erina pasisuko į Berką. Žolė po kojomis buvo minkšta, o mėnesiena švelni. — Nesi panašus į vyrą, kuris moka šokti valsą.

— Tai vienas iš nedaugelio mano kultūrinių įgūdžių. — Buvo gera jausti ją savo glėbyje — liekną, bet ne gležną, švelnią, bet ne nuolaidžią. — O ši naktis tinka šokiams.

Kurį laiką Erina tylėjo. Tai buvo lyg stebuklas — žvaigždės, rožės ir muzika. Drugeliai, plevenantys pilve, ir kaistanti oda perspėjo ją, kad moteris, po žvaigždėtu dangumi šokanti valsą su nepažįstamuoju, smarkiai rizikuoja. Ir vis tiek leidosi jo vedama.

— Melodija pasikeitė, — sumurmėjo ji ir atsitraukė iš jo glėbio jausdama palengvėjimą, bet ir apgailestaudama, kad jis nesulaikė. Ir vėl pasisuko eiti. — Ko čia atvažiavai?

— Pasižiūrėti žirgų. Kildere porą nusipirkau. — Jis vėl įtraukė dūmą. Pačiam dar reikėjo susivokti, kokie svarbūs pasidarė jam žirgai ir ūkis. — Niekas neprilygsta grynakraujams Airijos nacionalinio žirgyno ristūnams. Velniškai brangūs, bet aš visada mielai statau už laimėtoją.

— Tai atvažiavai pirkti žirgų, — pasmalsavo ji, nors visai to nenorėjo.

— Ir pasižiūrėti lenktynių. Ar esi buvusi Keroje?

— Ne. — Ji vėl pakėlė akis į mėnulį. Kera, Kilkenis, Kilderas — visos tos vietos taip toli, kaip ir ši sidabrinė dėmė danguje. — Čia, Skiberene, grynakraujų nėra.