Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tu jų nelepini.

— O kokia būtų iš to nauda? Aš nesigėdiju sunkaus darbo.

— Nesigėdiji, nes esi pernelyg praktiška. — Jis vėl apvertė ranką ir pažvelgė į veidą. — Tu ne iš tų moterų, kurios svajoja apie riterį ant balto žirgo.

Tai išgirdusi Erina norėjo nusišypsoti, bet nuo jo žvilgsnio pasijuto nejaukiai.

— Visada maniau, kad riteriai ant balto žirgo iki skausmo nuobodūs, o aš mažiausiai noriu būti sielvartaujanti dama. Jau geriau kovosiu su savo pačios drakonais.

— Puiku. Man nelabai reikia moters, kuri nori, kad kiti ja rūpintųsi. — Nepaleisdamas jos rankos Berkas stebėjo, kaip įsiutęs vėjas taršo jai plaukus. — Kodėl tau neišvažiavus su manimi į Ameriką, Erina?

Ji spoksojo į jį praradusi žadą. Staiga dangus prasivėrė. Per kelias sekundes juodu permirko kiaurai. Erina taip ir būtų likusi stovėti pražiota burna ir išpūtusi akis, bet Berkas čiupo ją už rankos ir įsitraukė į pašiūrę.

Viduje tvyrojo prieblanda, dvelkė dirva ir drėgme. Ant sienų buvo sukabinti žemės ūkio padargai. Ant lentynų sustatyti durpiniai mamos indeliai, sudėtos sėklos laukė sėjos. Lietus kalė į plonytį stogą, o vėjas staugdamas veržėsi pro plyšius tarp lentų. Erina drebėdama visu kūnu sustojo vos įėjusi pro duris. Jos plaukai buvo priplakti prie galvos, nuo megztinio vanduo varvėte varvėjo. Bet ji staiga atsipeikėjo ir pratrūko visu smarkumu.

— Tu beprotis, Berkai Loganai! Dėl Dievo meilės, toks pat pamišėlis kaip Skrybėlius [* Luiso Kerolio (Louis Carroll) knygos Alisa stebuklų šalyje veikėjas.]! Nejaugi manai, kad viską mesiu ir susirinkusi sijonus skrisiu su tavimi per vandenyną?! — Ji vis dar virpėjo, bet juo toliau, juo labiau kaito iš pasiutimo. — Esi savimi patenkintas pasipūtėlis, jeigu manai, kad užtenka pamoti piršteliu, ir aš bėgsiu iš paskos. Nė nepažįstu tavęs. — Erina persibraukė delnu per varvantį veidą, paskui dar kartą, o tada smarkiai kumštelėjo jam į krūtinę. — Ir Dievas mato, kad nė nenoriu pažinti.

Apsisukusi ant kulno ji jau siekė pašiūrės durų, bet Berkas sulaikė už pečių.

— Patrauk nuo manęs rankas, gyvate. — Erina apsidairė ir impulsyviai čiupusi grėblį atsisuko į jį. — Jeigu dar kartą mane paliesi, sukaposiu į gabaliukus, tokius mažulyčius, kad bus nelengva sudėti atgal.

Regis, su savo drakonais ji kovoja mosuodama grėbliu. Berkas ištiesė rankas delnais į priekį, rodydamas, kad pasiduoda.

— Tau nereikia ginti savo garbės, aire. Aš jos nesiekiu — kol kas. Kalbu tik apie verslą.

— Ir kokį gi verslą aš galiu su tavimi turėti? — Erina sumojavo grėbliu, kai Berkas žingtelėjo žingsnį artyn. — Tik prieik, ir aš tau pažadu, kad liksi mažų mažiausiai be ausies.

— Gerai. — Jis apsimetė atsitraukiąs, o tada žaibiškai šoko į priekį. Erina nusikeikė, kai jis ištraukė grėblį jai iš rankų. Šis bildėdamas nukrito ant žemės, o ji jau stovėjo nugara prispausta prie sienos. — Turėsi išmokti neprarasti budrumo. — Jo veidas buvo visai arti — taip arti, kad ji tematė tik padūmavusias tamsias akis ir ne kažin ką daugiau. Erina pasimuistė, bet jo gniaužtai tik dar labiau susirakino. — Ar gali bent minutėlę pabūti ramiai? Elgiesi kaip kokia kvaiša.

Šie žodžiai trenkė it žaibas ir Erina užsiplieskė — sugriežė dantimis ir suurzgė:

— Išauš diena, kai tu už visa tai sumokėsi.

— Visi sumoka, aire. O dabar giliai įkvėpk, užsičiaupk ir paklausyk. Aš siūlau tau darbą, tik tiek. — Ji sustingo ir įsispoksojo į Berką. — Man reikia žmogaus, turinčio aštrų protą ir nusimanančio apie skaičius, kad tvarkytų mano buhalteriją.

— Tavo buhalteriją?

— Na, supranti, ūkio išlaidos, sąskaitos, atlyginimai. Iki šiol šiuos reikalus tvarkęs vyrukas buvo pernelyg kūrybingas. Kadangi kelerius ateinančius metus jis gyvens gerai užrakintas ir bus išlaikomas valstybės, man reikia naujo darbuotojo. Noriu, kad mano pinigus tvarkytų pažįstamas žmogus, su kuriuo galiu susitikti ir pasikalbėti, o ne kokia įmantri apskaitos įmonė, nė velnio nenutuokianti nei apie ūkį, nei apie mane.

Erinai svaigo galva ir ji giliai atsikvėpė prieš prabildama:

— Nori, kad važiuočiau į Ameriką tvarkyti tavo buhalterijos? — Šiuos žodžius Erina ištarė beveik nusivylusi ir Berkas nusišypsojo.

— Nesiūlau tau bilieto už dyką. Turi dailų veidelį, Erina, bet šiuo metu ketinu tau mokėti už smegenis.

— Pasitrauk! — pareikalavo ji, staiga atgavusi savitvardą. — Negaliu kvėpuoti, jau beveik priplojai mane prie sienos.

— Daugiau nepulsi pasičiupusi kokį padargą?

Ji kilstelėjo smakrą.

— Gerai, tik pasitrauk. — Jam pasitraukus Erina kelis kartus giliai atsikvėpė. Dabar reikėjo šviesios galvos. Ji buvo visai nieko prieš pasukti nauju keliu — tiesą pasakius, dažnai grauždavo save, kodėl nesiryžta. Tik iš pradžių norėjo kaip reikiant ištardyti šį vyriškį. — Nori mane samdyti?

— Noriu.

— Kodėl?

— Ką tik pasakiau.

Erina nepatikliai papurtė galvą.

— Sakai, reikia buhalterio? Esu tikra, kad Amerikoje jų pilna.

— Tarkim, man patinka tavo stilius. — Berkas pasilenkęs pakėlė grėblį ir padėjo į vietą. Akimirką svarstė, ar Erina būtų juo pasinaudojusi. Turbūt būtų, jis šyptelėjo pats sau. Tikrai būtų.

— Jei nori žinoti, aš net nemoku prie dviejų pridėti du.

— Ponia Maloj ir Odonelis iš tekstilės parduotuvės sako ką kita. — Berkas atsirėmė į darbastalį. Stebėdamas ją iš šios vietos suprato nė kiek nesumelavęs. Nors peršlapusi iki paskutinio siūlo, veidelį Erina turėjo nepaprastai dailų.

— Ponia Maloj? Tu kalbėjaisi su ja? Nuėjai pas Odonelį ir klausinėjai apie mane?

— Tik rinkau rekomendacijas.

— Neprašiau tavęs baladotis po miestelį ir šniukštinėti.

— Tai verslas, aire. Tik verslas — nieko daugiau. Sužinojau, kad esi nepaprastai kruopšti ir patikima. Tavo skaičiai tikslūs, o buhalterinės knygos tvarkingos. Man to visai pakanka.

— Tikra beprotybė. — Stengdamasi įveikti staiga kilusį susijaudinimą Erina persibraukė ranka per vis dar varvančius plaukus. — Niekas nesamdo žmogaus, kurį pažįsta vos kelias dienas.

— Aire, šiais laikais žmonės samdomi pasikalbėjus dešimt minučių.

— Aš ne tai turiu galvoje. Čia ne taip paprasta — išsiunčiu gyvenimo aprašymą ir gavusi darbą kitame miesto gale šoku į autobusą. Siūlai man dangintis į Ameriką ir imtis darbo, kuris gerokai rimtesnis nei užeigoje, ūkyje ir tekstilės parduotuvėje drauge sudėjus.

Berkas tik truktelėjo pečiais.

— Na, bus šiek tiek daugiau skaičių, tiesa? Minėjai šiais metais ketinanti traukti į šiaurę. Suteikiu tau progą neatidėliojant važiuoti į Ameriką. Pakeisti gyvenimą.

— Viskas ne taip paprasta. — Jaudulys grėsė virsti panika. Bet argi ne to ji visada troško? O dabar, kai jau beveik ranka pasiekiama, išsigando.

— Tai savotiškas lošimas. — Berkas ramiai ir labai įdėmiai įsistebeilijo į ją. — Dažniausiai verta rizikuoti. Sumokėsiu už tavo bilietą — tai bus sėkmės garantas. Algą gausi kas savaitę. — Truputį pagalvojęs jis pasakė sumą, kurią išgirdusi Erina išsižiojo. — Jeigu mums gerai seksis, po pusmečio pridėsiu dar dešimt procentų. Už tai turėsi rūpintis visa apskaita, sąskaitomis ir panašiais dalykais. Kiekvieną savaitę norėsiu gauti ataskaitą. Išvykstame po dviejų dienų.

— Po dviejų dienų? — Erina prarado amą ir spoksojo į jį negalėdama pratarti daugiau nė žodžio. — Net jeigu ir sutikčiau, taip greitai jokiu būdu negalėčiau išvažiuoti.