Нора Робертс - Laukinė rožė

Berkas susilaikė. Kuo daugiau pasitikėjimo ji rodė, tuo baisiau jam darėsi juo pasinaudoti. Jis juto viduje liepsnojantį troškimą čiupti Eriną ir nusitempti į kokią nors nuošalią tamsią vietą, kur abu galėtų patenkinti aistrą. Troško ją glamonėti. Prispaudęs lūpas jai prie lūpų įsivaizdavo, koks jausmas apimtų, jei galėtų liesti ją rankomis. Be jokių kliūčių. O kai ji švelniai krimstelėjo jam dantukais, įsivaizdavo, kaip jaustųsi, jeigu ji glaustųsi prie jo šiltu kūnu.

Erina buvo neapsakomai skani, šilta, laukinė ir geidžianti. Bet jis troško daugiau, ne tik jos lūpų. Išgirdęs tylų atodūsį suprato, kad ir ji trokšta daugiau.

Berkas pakėlė ranką Erinai prie plaukų ir suėmęs į saują neleido atsitraukti.

— Noriu, kad šiąnakt pasiliktum su manimi.

— Pasilikčiau? — Ji išnėrė iš sapno ir stovėjo apstulbusi nuo karščio ir aistros, kuri niaukė žvilgsnį.

— Pasiliktum, — pakartojo jis. — Šiąnakt. Po galais, ne vien šiąnakt. Susirink daiktus ir vežkis čia.

Erina suvirpėjo. Kažkas jo balse ir žvilgsnyje ją labai traukė, nors nugara ėjo pagaugais.

— Kraustytis pas tave? — Stengdamasi išlaikyti ramų balsą Erina pakėlė rankas jam prie krūtinės. — Nori, kad gyvenčiau po tavo stogu, valgyčiau tavo maistą ir miegočiau tavo lovoje?

— Noriu, kad būtum su manimi. Velniškai gerai žinai, jog trokštu to nuo tos akimirkos, kai prie tavęs prisiliečiau.

— Jo, gal ir žinau. Bet susitarėme tik dėl to, kad tau dirbsiu. — Ji vėl kilstelėjo galvą, tik šįkart neketino jam paklusti. Taip, ji labai troško atsiduoti jausmams, kuriuos Berkas pažadino joje, bet nė nemanė eiti į kompromisą su savo principais. — Nejaugi manai, jog būsiu tavo meilužė? Negi tikiesi, kad būsiu išlaikytinė tavo prabangiame name?

— Niekas nekalba apie išlaikymą.

— Ne, tu ne iš tų vyrų, kurie išlaiko, o iš tų, kurie pasiima, pažaidžia ir palieka. Pasakysiu tau štai ką — nesvarbu, ką tau jaučiu ir kaip tavęs geidžiu, nebūsiu jokio vyro meilužė. — Buvo kvaila jaustis įskaudintai, absurdiška įsižeisti, bet Erina kaip tik taip ir jautėsi. Išsprūdusi iš jo glėbio ji tvirtai įsirėmė kojomis į žemę. — Bučiuoju tave tik todėl, kad man tai malonu, ir nieko daugiau. Aš negyvensiu tavo namuose, užtraukdama gėdą savo šeimai, ir nelauksiu, kada tau nusibosiu. — Ji krestelėjo atgal plaukus ir susinėrė rankas. — Dabar grįžtu prie darbo, o tu geriau laikykis nuo manęs atokiai, jeigu nenori aiškintis savo vyrams, kodėl dar nesutvarkyti algalapiai.

Apsisukusi ant kulno Erina nušiaušė tolyn. Berkas atsišliejo į diendaržio tvorą. Protingas vyras būtų sudėjęs kortas ir pasitraukęs nuo stalo. Bet jis nutarė likti dar vienam ratui ir žiūrėti, kaip seksis toliau.

Kad ir kokia šventiška ar nešventiška buvo jos pačios nuotaika, Eriną įsuko pasirengimo pusseserės sumanytam vakarėliui šurmulys. Be to, ar gali būti tinkamesnis metas švęsti už šventojo Patriko dieną? Bet Erina būtų įmaniusi lipti sienomis.

Iš tokių tipų kaip Berkas Loganas nesulauksi žodžių: Gyvenk su manimi ir būk mano moteris. Erina ėmė įnirtingai šveisti skudurėliu sidabrinę lėkštę, lyg būtų pasiryžusi pratrinti joje skylę. Betgi ne, iš jo gali išgirsti tik: Kraukis daiktus, ir paskubėk. Cha!

Lyg iš to kiaulės jai reikėtų švelnių žodžių. Iš tikrųjų tai Erinai Makinon švelnių žodžių nereikia nė iš vieno. Ji trokšta vienintelio dalyko — kad visi paliktų ją ramybėje ir leistų daryti karjerą. Po šešių mėnesių ji jau turės savo būstą ir naują darbą. Tai nuspręsta. Susiras tokį darbą, kuriame nesisukios vyras, vieną minutę priverčiantis ją juoktis, o kitą — širsti. Ir ne tik. Erina nusviedė į šalį skudurėlį.

Apsukusi lėkštę pasižiūrėjo į savo atspindį joje. Juk Berkas su ja tik žaidžia, ne kitaip. Argi ji nesuprato nuo pat pradžių? Na, jeigu tai tinka jam, gali tikti ir jai. Ir pati gali truputėlį pažaisti, o šis vakaras idealiai tinka žaidimo pradžiai. Kaip sakė Adelija, vakarėlyje bus daugybė vyrų. Tarp jų ir anas žaltys.

— Ar jau baigei niršti ant savęs? — Įsitaisiusi kitame stalo gale Adelija pastūmė į šalį padėklą.

— Beveik.

— Tai gerai, nes mums liko vos kelios valandos. — Atsistojusi ji sudėjo dubenis ir lėkštes šalia krištolo taurių. Visa kita ramiai galima palikti Hanai ir samdytiems pagalbininkams. — Gal nori apie kažką su manimi pasikalbėti?

— Ne.

— Tarkim, apie tai, kas pastarąją savaitę vertė tave burbėti po nosimi ar panašiai?

Erina sukando dantis ir ranka pasirėmė smakrą.

— Man regis, amerikiečiai vyrai dar šiurkštesni ir labiau pasipūtę už airius.

— Taip ir maniau, kad viskas dėl vyrų. — Adelija priėjo artyn ir uždėjo ranką jai ant peties. — Ar Berkas kelia tau rūpesčių?

— Švelniai tariant.

Gaidelė Erinos balse privertė Adeliją nusišypsoti.

— Toks jau jis yra.

— Bet aš ne tokia.

— Na, tai dėl jo daugiau nebesirūpinkime. Juk turime pasiruošti vakarėliui.

Erina linktelėjo ir atsistojo. Tą pačią akimirką, kai tik išvydo sidabrą ir krištolą, suprato pakliuvusi į bėdą. Dar labiau sumuro pamačiusi, kad pokylio pagalbininkai ėmė čiupinėtis su tokiais patiekalais kaip lašišų putėsiai ir žąsų kepenų paštetas. Negana to, pastebėjo kelias dėžes šampano. Dėžes, dėl Dievo meilės! Buvo ir juodųjų ikrų, kurių jai pavyko paragauti, kai niekas nematė. Ir kalnai gėlių, kuriomis buvo puošiamas net koridorius.

— Tikras beprotnamis, tiesa? — tarė Adelija, kai jos ėmė lipti į viršų. — Vėliau, kai jau persisotinsi kalbų apie žirgus, hipodromus ir veisimo kainas, duok man ženklą.

— Aš mėgstu klausytis. Tai šiek tiek panašu į svetimos kalbos mokymąsi.

— Tu teisi. — Įėjusi į savo kambarį Adelija nuo lovos paėmė didelę dėžę. — Sveikinu šventojo Patriko dieną.

Erina automatiškai paslėpė rankas už nugaros.

— Kas čia?

— Dovana, savaime suprantama. Nejaugi nepaimsi?

— Neprivalai dovanoti man dovanų.

— Ne, bet aš nė nelaikau to prievole. — Adelija puikiai suprato, kas yra išdidumas. Jos pačios išdidumas irgi neretai nukentėdavo. — Noriu, kad priimtum nuo mūsų visų — tai pasveikinimas atvykus į naujus namus. Aš čia atvažiavusi turėjau tik dėdę Padį. Ir tik dabar iš tikrųjų suprantu, koks laimingas jis buvo, kad galėjo man padėti. Prašau.

— Nenoriu pasirodyti nedėkinga.

— Na ir puiku, tada apsimesk, kad patinka, net jeigu ir nepatiks. — Prisėdusi ant lovos Adelija mostelėjo abiem rankomis. — Atidaryk. Aš niekada nepasižymėjau kantrumu.

Erina dvejojo tik akimirką — pasidėjo dėžę ant lovos ir nukėlė dangtį. Po vyniojamojo popieriaus sluoksniu buvo matyti tamsiai žalias šilkas.

— Ak, kokia spalva.

— Šios dienos spalva. Nagi, išimk, — paliepė Adelija. — Mirštu iš nekantrumo, taip noriu pamatyti, ar tau tinka.

Erina pirštų galais atsargiai palietė šilką, tada išėmė suknelę iš dėžės. Priekyje medžiaga buvo truputį paraukta, o nugaroje krito tiesiai ir į apačią siaurėjo. Adelija pakilo ir pridėjo suknelę prie pusseserės.

— Taip ir maniau! — nušvitusi šūktelėjo ji. — Buvau įsitikinusi, kad tiks. Ak, Erina, atrodysi kaip iš pasakos.

— Dar nesu mačiusi tokios gražios suknelės. — Erina beveik pagarbiai perbraukė pirštais per jos apačią. — Švelni kaip nuodėmė.

— Jo. — Adelija nusijuokė ir atsitraukė toliau, norėdama geriau apžiūrėti. — Ir nuodėmingai graži. Visiems vyrams akys ant kaktos išsprogs.