Нора Робертс - Laukinė rožė

— Aš taip pat.

— Ką jaučia žmogus, būdamas savininku? — pasidomėjo ji. — Ne šiaip paprasto žirgo, o galinčio įveikti kitus?

— Tai beveik tas pats, kas įsitaisyti brangią meilužę — neriesi dėl jos iš kailio, išleidi krūvas pinigų ir tenkiniesi trumpomis aistringo atpildo akimirkomis.

Erina atsisuko ir nusmaukusi akinius žemyn pažvelgė per jų viršų.

— Tu tikras aštrialiežuvis.

— Švelniai tariant.

Berkas pasisuko ir įrėmė žvilgsnį į savo žirgą, kuris tuo metu kaip tik išskriejo pro vartus. Ką jaučia? — paklausė pats savęs. Ką jaučia skurdžius pavainikis iš Naujojo Meksiko, stebėdamas jam prieš akis praskriejantį savo ristūną, kainuojantį šešiaženklę sumą? Tai nuostabu. Taip nuostabu, kad neįmanoma išreikšti žodžiais — net nežinojo, ar to nori. Juk rytoj visko gali nebelikti.

Na ir kas?

Jau seniai buvo patyręs, kad jeigu ką nors spaudi pernelyg stipriai, tai išsprūsta iš rankų. Trims tūzams Berkas atidavė visą širdį, nors iš pradžių neketino valdyti to ūkio. Juo labiau neketino prie jo prisirišti. Jam labiau patiko klajokliškas gyvenimo būdas. Ir vis dėlto jau ketverius metus gyvena vienoje vietoje.

Dar visai neseniai svarstė, ar nevertėtų ūkiui surasti valdytoją, o pačiam pasiimti ilgas atostogas. Ir patraukti į Monte Karlą, San Chuaną, Tahou. Kai įsitrauki į vieną žaidimą, ilgainiui pasidaro nuobodu. Bet tada išvažiavo į Airiją. Ir grįžo su Erina.

Tikra velniava, bet nebetraukia nei Monte Karlas, nei ruletė. Darosi vis lengviau gyventi sėslų gyvenimą. Ir galvoti apie vieną moterį.

— Tu laimėjai! — Erina staiga prapliupo juoku ir pripuolusi apkabino jį už kaklo. — Pralenkei varžovus dviem, o gal net trimis ilgiais, tiksliai negaliu pasakyti! Ak, Berkai, aš taip džiaugiuosi!

— Tikrai? — Jis pamiršo ir lenktynes, ir žirgą, ir lažybas.

— Žinoma, kad džiaugiuosi! Nuostabu, tavo žirgas laimėjo — ir dar taip gracingai. Dėl savęs irgi džiaugiuosi. — Ji nusišypsojo. — Juk statymas — aštuoni prie penkių.

Ir tada Berkas ją apstulbino — prisitraukė prie savęs ir įsisiurbė į lūpas su tokia jėga ir aistra, kad Erinai net kojas pakirto. Ji nesipriešino, tik įkalinta jo glėbyje leidosi blaškoma audros.

— Velniop tuos statymus, — suburbėjo Berkas ir dar kartą ją pabučiavo.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Erina nežinojo nė ką galvoti. Tą dieną, kai juodu su Berku drauge leido laiką, jis buvo be galo mielas. Ji stebėjo lenktynes, kuriose dėl greičiausiojo vardo varžėsi stiprūs ir gražūs žirgai. Žvalgėsi į dailiai pasipuošusias moteris ir jojikus prašmatniomis eilutėmis. Klausėsi tūkstančių į vieną vietą susirinkusių žmonių keliamo triukšmo. Matė daugybę egzotiškų paukščių ir gėlių, privačiame lėktuve gurkšnojo šampaną. Bet ryškiausiai prisiminė, kaip sėdėjo ant žolės Berko glėbyje.

Nežinojo nė ką galvoti.

Nuo to laiko dienos slinko įprastu ritmu. Erina turėjo sau priminti, kad daro tai, ko čia ir atvažiavo — dirba už pinigus, pradeda naują gyvenimą, atranda naujų dalykų. Tik Berkas vis rečiau užsukdavo į jos kabinetą. Ji nejučia susigriebdavo spoksanti į duris ir trokštanti, kad šios atsidarytų. Tikino save, jog jausmai, kuriuos jam jaučia — paviršutiniški. Jis prajuokindavo ją, parodė kvapą gniaužiančių dalykų ir būdavo labai mielas, kai pats to norėdavo. Tačiau nestokojo ir arogancijos, vertė ją jaustis taip, tarsi vaikščiotų ant bedugnės krašto, bet visai neatstūmė. Juk moteris gali žavėtis tokiu vyru nerizikuodama širdimi. Tai kodėl ji turėtų nesižavėti? Gali netgi su juo pasibučiuoti nenugrimzdama giliau. Argi ne?

Ir vis dėlto Erina jautėsi priėjusi ribą — pradėjo pernelyg lengvabūdiškai apie jį galvoti ir pernelyg dažnai jo laukti.

Jau gana ilgai jis laikėsi atokiai nuo Erinos. Berkas susimąstęs grįžo iš arklidžių ir pro užpakalines duris įėjo į namą. Šalinosi nuo tos trumpos jųdviejų kelionės į Floridą, kai ji visiškai sujaukė sielą. Jis buvo pratęs išlaikyti blaivų protą ir nepaleisti jausmų nuo virvelės, todėl jautėsi sutrikęs nuo šitokios tramdomų troškimų maišaties.

Berkas negalėjo liautis galvojęs apie tai, kaip ji atrodė hipodrome, stebėdama pro šalį lekiančius žirgus. Tokia gyvybinga, susijaudinusi, jaudinanti. Su tokia moterimi jis galėtų sutarti. Tačiau lindo ir kitokie prisiminimai — Erina guli nualpusi jam po kojų. Išblyškusi ir bejėgė, labai išsigandusi. Jam teko ją guosti ir raminti.

Jis netroško būti atsakingas už moterį, kurią reikia saugoti ir paremti. Bet Erina jį traukia.

Ji ne iš tų moterų, kurias galima nusitempti į lovą vienai nakčiai, patirti abipusį malonumą, o paskui ramiai palikti. Ir vis dėlto ji traukia. Kad ir ką sakytum, tokios kaip Erina giliai suleidžia šaknis. Berkas niekada nenorėjo suvaržymų ir atsakomybės, kuriuos užkrauna namai tikrąja to žodžio prasme. Kad ir ką sakytum, Erina Makinon jį traukia.

Jau gana ilgai jis laikėsi nuo jos atokiai.

Kai Berkas įžengė į kabinetą, ji tvarkingu, gal kiek neryžtingu braižu pildė buhalterijos knygą. Erina iškart suprato, kad čia jis — nereikėjo nė akių pakelti, bet prisivertė užbaigti ką buvo pradėjusi.

— Labas. Pastaruoju metu retokai matomės.

— Buvau užsiėmęs.

— Supratau iš dokumentų, kurie guli man prieš nosį. Ką tik apmokėjau veterinaro sąskaitą. Už pinigus, kuriuos kas mėnesį mokame veterinarui Hariganui, Airijoje jis pragyventų ištisus metus. Ar mažieji kumeliukai sveiki?

— Gyvens.

— Kaip matau, nusamdei naują arklininką.

— Samda rūpinasi mano treneris.

Erina kilstelėjo antakį. Tai ką, užsigeidė jai parodyti, kas čia dvaro šeimininkas, ar kaip?

— Mačiau, Lošimas gerai pasirodė Santa Anitoje.

— Pradėjai skaityti ir sporto puslapį?

— Pamaniau, kad gyvendama su Grantais ir dirbdama tau turėčiau sekti įvykius. — Erina vėl pakėlė pieštuką. — O dabar, kai taip mielai pleptelėjome, jau grįšiu prie darbo, nebent ko nors norėtum.

— Eime su manimi.

— Ką?

— Sakiau — eime su manimi. — Nieko nelaukdamas Berkas paėmė ją už rankos ir pastatė ant kojų. — Kur tavo paltas?

— Kam? Kur mes einame?

Berkas neatsakė, tik apsidairė ir pamatė jį, sulankstytą ant kėdės.

— Apsivilk, — paliepė ir įbrukęs jai paltą žengė pirmyn.

— Nuostabu, — sunkiai gaudydama kvapą išspaudė Erina, tempiama koridoriumi. — Vidury dienos pertrauki mano darbą ir išsitempi nieko nepaaiškinęs. Vien tai, kad moki man algą, dar nereiškia, jog šoksiu pagal tavo dūdelę, Berkai Loganai. Šioje šalyje darbuotojas turi teisių. Tiesa, prisiminiau ketinusi klausti, kiek man priklausys mokamų atostogų.

— Daug žinai, — burbtelėjo Berkas atidarydamas duris.

— Jeigu nepaleisi rankos, negalėsiu užsivilkti palto, — priminė Erina, ir kai Berkas paleido, įsikišo antrą ranką į rankovę, bet palto neužsisagstė. — Žinoma, dienelė nuostabi. Nors sniegas tirpsta ir ant žemės baisi pliurza, augalams pavasarį tai tik į naudą. Jeigu tik tiek norėjai man parodyti, tai gal jau grįšiu prie darbo, — nusprendė ji ir piktai sušnypštė, kai Berkas vėl čiupo už rankos ir nusitempė ją. — Berkai, kokia širšė tau įkando? Jeigu nori ką nors man parodyti arba paprašyti paslaugos — puiku, bet visai nebūtina tampyti.

— Kiek laiko jau man dirbi?

— Tris savaites, — nustojusi muistytis pasakė Erina.

— Ir per tas tris savaites beveik neiškišai nosies iš kabineto.

— Bet mano darbas kabinete, — priminė ji.