Нора Робертс - Laukinė rožė

— Sveikas, Loganai.

Pasukusi galvą Erina išvydo didelį pilvotą vyrą su šiaudine skrybėle. Jam ant piršto žybtelėjo deimantas, o veidas žvilgėjo nuo plonyčio kaitros išspausto prakaito sluoksnio.

— Sveikas, Durnamai.

— Nežinojau, kad atskrisi pats pasižiūrėti.

— Mėgstu prižiūrėti savo reikalus. O tavo žirgas praėjusią savaitę bėgo gerai.

— Taip, Čarlstone. Nežinojau, kad ten buvai.

— Nebuvau. Susipažinkite, čia Erina Makinon, o čia — Čarlis Durnamas. Jam priklauso žirgynas Leksingtone.

— Tikra žirgų karalystė, ponia. — Durnamas paspaudė jai ranką ir apdovanojo šypsena. — Malonu, tikrai labai malonu susipažinti. Niekas nemoka taip išsirinkti kumelaičių kaip Loganas.

— Aš neketinu dalyvauti lenktynėse, pone Durnamai, — šypsodamasi atsakė Erina, nusprendusi, kad jis nepavojingas.

— Iš Airijos, tiesa?

— Ji Adelijos Kanein pusseserė, — Berkas kalbėjo ramiai, bet neatitraukė akių, kol Durnamas nepaleido Erinos rankos.

— Na, argi tai ne ženklas? Sakau jums, ponia: Grantų draugai yra ir Čarlio Durnamo draugai. Labai šaunūs žmonės.

— Ačiū, pone Durnamai.

— Einu apžiūrėti savo žirgo, Čarli. Pasimatysime vėliau.

— Užmeskite akį ir į Čarlio Pasididžiavimą, jei būsite šalia! — šūktelėjo jiems pavymui Durnamas. — Ten tai žirgelis!

— Koks juokingas vyras, — burbtelėjo Erina.

— Tam juokingam vyrui priklauso vienos iš geriausių arklidžių šalyje ir mergišiaus reputacija.

Erina metė žvilgsnį per petį ir sukikeno.

— Gali garsėti kokia tik nori reputacija, bet neįsivaizduoju, kad jam sekasi su moterimis.

— Nustebtum, kiek sėkmės galima nusipirkti už dešimt ar penkiolika milijonų. — Berkas linktelėjo arklininkui. — Šiandien jis mano konkurentas.

— Tikrai? — Erina atmetė atgal plaukus. Buvo įsitikinusi, kad saulė dar niekada nešvietė taip skaisčiai. — Vadinasi, tau teks jį sutriuškinti, tiesa?

Šypsodamasis Berkas vėl apkabino ją per pečius.

— Taip ir ketinu padaryti. — Jie praėjo pro kelis gardus. Erina baikščiai atsitraukė nuo jo kuo toliau. Arklių ir šieno kvapas jai buvo pažįstamas, kaip ir tas gniutulas gerklėje. Nekreipk dėmesio, — paliepė sau ir žengė prie Berko, kai šis sustojo prie vieno aptvaro. — Čia Dvigubas Blefas.

Ji nužvelgė bėrį ir įvertino, kad jis kokių penkiolikos plaštakų [* Plaštaka — matas, apie 10 cm, juo matuojamas arklio ūgis.] aukščio, plačios krūtinės ir aptakių formų, tiesiog gimęs bėgti greitai. Iš pradžių ją pribloškė žirgo grožis, o kai jis krestelėjo galvą, Erina tiesiog sustingo.

— Koks didžiulis. — Burna išdžiūvo, bet ji prisivertė žengti žingsnį artyn.

— Pasirengęs laimėti? — juokdamasis paklausė Berkas ir ištiesęs ranką paglostė jam snukį. Žirgas pakarpė ausimis pažinęs šeimininką, bet nesiliovė trypęs kojomis. — Nekantrus. Nepakenčia laukti. Velniškas pasipūtėlis. Man regis, Trims tūzams jis gali laimėti pirmąją Trigubą Karūną. Kaip jis tau atrodo?

— Labai mielas. — Erina žengtelėjo atgal, vos žirgas pirmą kartą metė į ją žvilgsnį. — Esu tikra, kad galėsi juo didžiuotis.

— Ką gi, apžiūrėkime iš arčiau ir įsitikinkime, ir arklininkas gerai atliko savo darbą. — Atidaręs *ardo duris Berkas įėjo į vidų. Erina sudvejojo, bet galiausiai ryžosi ir, nors širdis daužėsi kaip pašėlusi, žengė vidun. — Gerai atrodai, biče. — Perbraukęs rankomis žirgui per šoną Berkas pralindo pro apačią pažiūrėti iš kitos pusės. Patikrino kanopas pakėlęs po vieną koją ir patenkintas linktelėjo. — Švarutėlaitės. Pamatysi, kas bus, kai jam uždės balną. Tą pačią minutę bus pasirengęs bėgti. Reikės prilaikyti jį prie starto vartų.

Dvigubas Blefas pakapstė kanopa žemę, lyg būtų supratęs, kas kalbama. Staiga jis atmetė galvą ir nusižvengė į Berko juoką. Erina apalpo.

Atsipeikėjusi pajuto, kad ją kažkas prilaiko ir pila į burną vėsų skystį, ir atsimerkė refleksyviai nurijusi seiles.

— Kas nutiko?

— Tai tu man pasakyk, — Berko balsas skambėjo šiurkščiai, bet skruostą glostanti ranka buvo švelni.

— Tikriausiai perkaito saulėje, — išgirdo Erina tingiai tariamus žodžius ir pakėlusi akis pažvelgė Berkui per petį. Ten išvydo jauną veidelį ir kupetą šviesių plaukų.

— Teisybė, — suskubo teisintis. — Dabar jaučiuosi daug geriau.

— Sėdėk ramiai, — sulaikė Berkas, kai Erina pamėgino atsikelti. — Viskas gerai, Bobi, gali eiti, dabar jau susitvarkysiu pats.

— Klausau, pone Loganai. Nusiraminkite, panele, ir pasistenkite likti šešėlyje.

— Ačiū. Ak... — Erina užsimerkė ir mintyse išvadino save paskutine kvaiša. — Atsiprašau, kad sukėliau šią sceną. Nesuprantu, kas nutiko.

— Vieną akimirką dar jauteisi puikiai, o kitą jau gulėjai susmukusi. — Ir dėl nieko, dėl ničnieko gyvenime Berkas dar nebuvo taip išsigandęs. — Tu vis dar išblyškusi. Ko gero, vertėtų paklausyti Bobio patarimo ir paieškoti tau pavėsio.

— Jo. — Erina su palengvėjimu atsiduso. Tuo metu, kai Berkas padėjo jai atsikelti, Dvigubas Blefas vėl iškišo galvą ir trinktelėjo į gardo duris. Tyliai riktelėjusi Erina apsikabino Berką už kaklo ir prisispaudė.

Jis netruko suprasti, kas čia vyksta.

— Dėl Dievo meilės, Erina, kodėl nesakei, kad bijai arklių?

— Nebijau.

— Mulkė, — burbtelėjo jis ir be ceremonijų pakėlė ją ant rankų.

— Nenešk manęs. Jau ir taip jaučiuosi pažeminta.

— Užsičiaupk. — Nusprendęs, kad jie jau pakankamai toli nuėjo nuo arklidžių, Berkas pasodino ją po palme. — Jei būtum turėjusi smegenų ir prisipažinusi, nebūtum sutrumpinusi man gyvenimo dešimčia metų. — Dar kartą nusikeikęs jis prisėdo šalia. Širdis jau plakė senuoju ritmu.

— Dabar man mažiausiai reikia tavo moralo. — Erina būtų atsistojusi ir nurūkusi tolyn, bet jautė, kad kojos dar neneš. — O ir ką turėjau sakyti? Maniau, kad jau nebebijau.

— Blogai manei. — Pamatęs, kad ji vis dar išblyškusi, Berkas atlyžo ir paėmė už rankos. — Papasakok, dėl ko taip nutiko.

— Tai vaikiška.

— Vis tiek papasakok.

— Mes laikėme kelis ristūnus — puikius arklius. — Ji giliai atsiduso. Dabar tai tikrai pasirodys Berkui esanti visiška vėpla. — Jie ganėsi lauke, artinosi audra. Brajenas vieną atrišo ketindamas nuvesti į tvartą. Smarkiai griaudėjo ir žaibavo, arkliai nerimo. Džo pamėgino atrišti kitą, o aš stengiausi jį nuraminti. Viskas įvyko taip greitai — pliekęs žaibas jį išgąsdino, arklys atsistojo piestu. Viešpatie, kad būtum matęs — tos didžiulės kanopos tiesiai man virš galvos. — Erina nusipurtė. — Aš kritau ant žemės ir jis peršoko per mane.

— O Dieve! — Berkas suspaudė jos ranką.

— Man pasisekė, viskas baigėsi gana laimingai. Lūžo keli šonkauliai, neapsiėjau be mėlynių. Visa bėda, kad nuo to laiko negaliu ramiai prieiti prie arklio, apima panika.

— Jeigu būtum pasakiusi, nebūčiau tavęs čia vežęsis.

— Maniau, kad jau būsiu pamiršusi. Tai nutiko daugiau nei prieš penkerius metus. Kvailystė. — Erina persibraukė ranka per veidą, paskui atmetė atgal plaukus. — Visą savaitę išsisukinėjau, rasdavau įvairiausių pasiteisinimų Adelijai ir Treviui, kodėl neinu į arklides.

— Ar nebūtų paprasčiau pasakyti tiesą? — nusistebėjo Berkas ir kai Erina gūžtelėjo pečiais, pasislinko arčiau jos. — Daug didesnė kvailystė gėdytis to negu bijoti.

Ji kilstelėjo smakrą, paskui atsiduso.