Нора Робертс - Laukinė rožė

Suprato, kad gali ją turėti. Į jo bučinį Erina atsiliepė taip greitai ir aistringai, kad nebuvo prasmės apsimetinėti, jog jie negeidžia vienas kito. Aišku, kad geidžia, nors dėl to ji nesijaučia gerai. Net dabar, nors tik švelniai pabučiavo, jos kvėpavimas ėmė virpėti. Jis dar nesutiko kitos tokios moters, kurios aistra būtų tokia apčiuopiama. O dabar, kai ji jo namuose, Berkas suprato: jis nenurims ir gaus viską.

Bet ji pati ateis pas jį. To reikalauja jo išdidumas. Todėl ir erzino ją lūpomis nujausdamas, kokią sumaištį kelia. Erzino suprasdamas, kad palengva žudo ir pats save.

— Nesvarbu, sąžiningais būdais ar ne, — vėl sumurmėjo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. — Aš geidžiu tavęs.

Erina stovėjo užsimerkusi. Kaip įmanoma taip lengvai išsižadėti to, ko negalima išsižadėti, ir pats kuo puikiausiai tai žinai? Ji įrėmė ranką jam į krūtinę, lyg norėdama atsiremti.

— Ir esi pratęs gauti tai, ko geidi. Aš suprantu. Neneigsiu, kad mane jaudini, bet atvažiavau čia ne kam nors atsiduoti, Berkai.

— Gal ir ne tam, — burbtelėjo jis. Kai kurios moterys čia buvo tik dėl pinigų. — Aš būsiu kantrus, aire. Turėdamas rankoje kortas vyras turi žinoti, kada pasilaikyti jas sau, o kada atskleisti. — Jis mąsliai perbraukė pirštu jai per kasą. — Anksčiau ar vėliau mudu sužaisime šią partiją. Bet pradėti leisiu tau.

Erina luktelėjo, kol jis išeis, o tada giliai atsiduso. Kaip gali būti, kad toks arogantiškas vyras vis dėlto sugeba priversti ją nusišypsoti? Papurčiusi galvą ji įsitaisė prie stalo ištaigingame odiniame krėsle ir dar kartą atsiduso.

Dėl vieno dalyko Berkas neklydo. Šią partiją juodu sužais — anksčiau ar vėliau. Visa bėda, kad ji vis vien praloš, net jei laimėtų.

PENKTAS SKYRIUS

Per savaitę Erina apsiprato naujoje vietoje ir liko patenkinta savo darbo sparta. Rytais keldavosi anksčiau, padėdavo Adelijai išleisti vaikus į mokyklą, o tada skolintu automobiliu važiuodavo į Tris tūzus , kad devintą jau būtų darbe.

Sakydamas netvarka Berkas toli gražu neįvertino tikrosios ūkio buhalterijos padėties. O Erina gerokai neįvertino viso jo turto. Gilindamasi į skaičius, tikrindama sąskaitas ji stengėsi mąstyti paprastai, praktiškai. Galų gale juk skaičiai tėra skaičiai.

Retai kas sutrukdydavo jai dirbti, nebent tylioji Roza atnešdavo pietus ir padėdavo ant stalo. Baigiantis pirmajai savaitei Erina buvo gerokai pasistūmėjusi į priekį ir jautėsi patenkinta savimi. Tik kelis kartus pasijuto kvailai.

Teko prašyti Berko paaiškinti, kaip naudotis skaičiuotuvu. Paskui paprašė nupirkti pieštukų drožtuką. Jis pakėlė nuo stalo nedidelį cilindrą su skylute ir ištiesė jai.

— O ką man su juo veikti? — paklaus ji. — Šis daikčiukas net rankenėlės neturi.

Berkas paėmė pieštuką, įkišo į skylutę ir — kad jį kur! — nusikvatojo, kai ji pašoko nuo netikėto burzgesio.

— Baterijos, — paaiškino. — Nėra jokios magijos.

Šį ne itin skaudų pažeminimą Erina išgyveno pasislėpusi tarp buhalterijos knygų. Tegul ji ir nepratusi prie technikos stebuklų, bet, dievai mato, jo knygose įvedė tvarką. Dabar sėdėjo prie mažutės spausdinimo mašinėlės ir spausdino savaitės ataskaitą. Sutvarkiusi stalą pasiėmė ją ir išėjo ieškoti Berko.

Jo namai dar buvo neištyrinėta teritorija. Atriume Erina stabtelėjo. Tikriausiai reikėjo vietiniu telefonu paskambinusi Rozai, bet kalbėdama į tą prakeiktą daiktą visada jausdavosi it paskutinė kvaiša. Galiausiai patraukė ten, kur tikėjosi rasti virtuvę.

Jai atrodė, kad šie namai be galo ir be krašto, buvo labai sunku susilaikyti neatidarius durų ir nepasižvalgius po kambarius. Išgirdusi dūzgimą apsidairė. Indaplovė arba skalbimo mašina.

Gūžtelėjusi pečiais nusprendė, kad pagaliau bus radusi Rozą.

Toji moteris Erinai buvo tikra paslaptis. Kalbėdavo nedaug, bet, atrodė, visada žino, kur rasti Berką. Nors namų šeimininkė į Berką kreipdavosi pone Loganai, Erina jautė, kad juos sieja kur kas artimesnis ryšys. Svarstė, — tiesa, be jokio džiaugsmo, — ar juodu yra, o gal buvo meilužiai. Nustūmusi šias mintis ji pasuko į pietinę namų dalį.

Tai, ką rado, buvo visai ne virtuvė ir ne skalbykla. Atidariusi vienas iš dvejų dvivėrių durų Erina pateko į atogrąžų rojų. Saulėje, kuri krito pro stiklinį stogą ir sienas, spindėjo žydras baseinas.

Čia buvo ir medžių, susodintų į keraminius vazonus — tokių Erina nebuvo regėjusi. Ir gėlių. Ji žengė tolyn apsvaigusi nuo kvapų. Už langų buvo matyti sniegas, o viduje — daugybė ryškiai raudonų, oranžinių, geltonų ir egzotiškos mėlynos spalvos žiedų. Užsimerkusi tikriausiai išgirstų čiauškant papūgas. Rojus, — pamanė ir šypsodamasi patraukė toliau.

Prisimerkęs ir jausdamas, kaip kūnas palengva atsipalaiduoja, Berkas stebėjo ją. Erina neatrodė tokia ryški kaip visa kita aplinkui, bet spinduliavo gaivą ir tyrumą. Saulė, įsisukusi jai į plaukus, įžiebė liepsną. Erina buvo susirišusi juos kaspinu ant pakaušio — šitaip šukuodavosi Airijoje. Berkas puikiai prisiminė, — netgi pernelyg gyvai, — koks apima jausmas, kai paneri pirštus į jų liepsnojančią tankmę.

Matė, kaip ji ištiesė ranką į žiedą, lyg niežtėtų nagučius jį nuskinti, tada atitraukė ją ir pasilenkusi pauostė. Tyliai nusijuokė patekinta ir Berkas suprato, kad ji mano esanti viena.

Airijos rožė jaučia silpnybę gėlėms , — toptelėjo mintis ir pamatė, kaip papurčiusi galvą ji ilgesingai dairosi aplinkui. Ir pinigams. Dėl pinigų jis tik gūžtelėjo pečiais. Žmogui, turinčiam tokią patirtį kaip jo, sunku būtų ją kaltinti.

Užtat nesunkiai galėjo įžvelgti jos kaltę, kad jo kūną apleido palaimingas atsipalaidavimas.

— Nori pasimaudyti, aire?

Ji apsidairė išgirdusi balsą. Jau buvo pamiršusi apie dūzgimą. O dabar išvydo jo šaltinį ir viduryje plūduriuojantį Berką. Dar vienas baseinas. Ne, ne baseinas, — pasitaisė. Juk nėra visiška bukaprotė. Yra mačiusi vandens laisvalaikio centrų su įvairiausiais dušais, sūkurinėmis voniomis ir garuojančiu vandeniu. Akimirką nepajėgė susivaldyti nepamėginusi įsivaizduoti, koks jausmas apimtų panirus į vieną iš jų.

— Gal nori prisidėti?

Kadangi pakvietęs ją Berkas šyptelėjo, Erina tik gūžtelėjo pečiais.

— Ačiū, bet po kelių minučių jau važiuosiu namo. Šios dienos darbus baigiau ir atnešiau tau pirmąją ataskaitą.

Berkas linktelėjo ir pamojo į baltą pintą krėslą prie baseino.

— Prisėsk.

Erina pakluso užgniaužusi atodūsį.

— Tu gal ir gali sau leisti poilsiauti, o aš turiu darbų.

Berkas atsirėmė į vonios kraštą išskėtęs rankas į šalis. Nutylėjo, kad iki pat aušros buvo arklidėse ir paskutines jėgas atidavė stengdamasis sukergti veislinį žirgą su itin jautria kumele.

— Laikrodis rodo, kad dar liko kelios minutės darbo laiko, aire. Tai kaip tie mano finansai?

— Tu turtingas žmogus, pone Loganai, nors neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma, kai buhalterijoje šitoks chaosas. Truputį pasukusi galvą sugalvojau naują sistemą. — Iš tiesų tai ji dvi naktis iki paryčių skaitė mokomąją literatūrą apie apskaitą. — Jeigu nori, luktelėsiu, kol baigsi, ir viską paaiškinsiu.

— Kitą kartą.

— Kaip nori. Iki kitos savaitės pabaigos turėčiau būti viską sutvarkiusi.

— Geros žinios. Gal papasakotum kaip?

Jis atsilošė. Erina stebėjo, kaip po drėgna oda juda raumenys, paskui prisivertė atitraukti žvilgsnį ir įsispoksojo Berkui virš galvos. Pagalvojo, kad jai nereikėtų čia būti. Ypač kai mintys taip toli nuo finansinės apskaitos.