Нора Робертс - Laukinė rožė

Žadėtosios paprastutės vestuvės virto tuo, kas jam atrodė antraeilės reikšmės reikalas su dviem šimtais žmonių, trokštančių savo akimis pamatyti, kaip jis suvystomas. Namai skendėjo baltose ir rausvose rožėse, o jis pats buvo priverstas įsibrukti į smokingą. Adelija užsakė penkių aukštų vestuvių tortą ir tiek šampano, kad būtų galima sklidinai pripilti jo baseiną. Argi dar negana, kad jis ketina įsipareigoti visam gyvenimui — būtinai tuo metu smuikininkų trio turi griežti už nugaros?

Berkas stovėjo nuleidęs rankas prie šonų, stengdamasis paslėpti emocijas, ir svarstė, ką, po velnių, jis čia daro.

Bet tada išvydo ją.

Erinos plaukai po keliais sluoksniais balto tiulio žėrėjo ir spinduliavo. Atrodė pablyškusi, bet be menkiausios dvejonės pažvelgė jam į akis. Keista — jis iki šiol nepastebėjo, kokia ji mažutė ir trapi, iki dabar, kai netrukus Erina amžiams taps neatskiriama jo gyvenimo dalimi. Amžiams. Berkas pajuto, kaip kūnu perbėgo panikos šiurpuliukai. Tada Erina nusišypsojo — iš lėto, beveik klausiamai. Jis ištiesė ranką.

Jos pirštai buvo lediniai. Su palengvėjimu pajuto, kad ir jo neką šiltesni. Stipriai įsikibusi Erina pasisuko į kunigą.

Neilgai truko susieti jųdviejų gyvenimus. Kelios akimirkos — keli žodžiai. Erina pajuto, kaip žiedas užslydo jai ant piršto, bet žiūrėjo Berkui į veidą. Ranka nesudrebėjo, kai paėmė iš Adelijos auksinį lankelį ir užmovė Berkui ant piršto.

Ir viskas. Pakėlęs šydą jis palietė jos šiltą odą. Prigludo prie lūpų — iš pradžių švelniai, paskui stipriau. Nusijuokusi Erina apkabino jį už kaklo ir prisiglaudė. Jųdviejų sąjunga tapo oficiali.

O tada, beveik tą pačią akimirką, kai Erina tapo jo žmona, ji buvo išplėšta jam iš rankų — užgriuvo sveikinimai, pabiro komplimentai, ėmė tvinkčioti slaptas pavydas.

Visa tai buvo tarsi sapnas, kupinas muzikos, nepažįstamų žmonių ir putojančio vyno. Už ją buvo keliami tostai, jai žarstomos pagyros. Spragsėjo fotoaparatai. Čia buvo ikrų, elegantiškų mažų sumuštinukų ir cukruotų vaisių, kurie it deimantai žėrėjo lempų šviesoje. Erina susivokė atsakinėjanti į klausimus, besišypsanti ir trokštanti atsidurti kuo toliau nuo čia. Paskui ji šoko su Berku ir pasaulis vėl grįžo į savo vėžes.

— Man viskas atrodė netikra. Iki dabar. — Ji atsiduso prigludusi skruostu jam prie skruosto. — Svajojau apie šitokią dieną. Ar mudu iš tiesų susituokę, ar aš tik fantazuoju?

Berkas pakėlė jos ranką ir perbraukė pirštu per žiedą.

— Man tai atrodo tikra.

Erina šypsodamasi pažvelgė žemyn ir sustingo.

— Ak, Berkai, koks jis gražus. — Apstulbusi pasuko ranką ir šviesoje sužvilgo deimantų ir safyrų eilės. — Niekada nieko panašaus nesitikėjau.

— Juk mūvi jį jau valandą. Nejaugi nė nepažvelgei?

— Ne. — Buvo kvaila dabar verkti, bet Erina juto, kaip akyse kaupiasi ašaros. — Ačiū. — Ji apsidžiaugė, kad nutilo muzika, kol ji dar valdosi. — Aš tuoj grįšiu.

— Paskubėk. Man galas, jeigu turėsiu pats vienas stoti prieš visą šitą minią.

Sugniaužusi kumštyje nykštį Erina skubėjo laiptais aukštyn ir čiupinėjo žiedą. Jai reikėjo minutės atsikvėpti. Susiimti, priprasti, patikėti.

Įžengusi į miegamąjį atsišliejo į duris ir sustingo užgniaužusi kvapą. Šiąnakt šis kambarys bus jos, o Berkas — jos vyras. Ji miegos jo lovoje, joje pabus, skalbs patalus, taisys užuolaidas. Ir vieną dieną tai taps įprastu dalyku.

Ne, — pagalvojo ji ir nusijuokusi apkabino save rankomis. Tai niekada netaps įprastu dalyku. Ji to neleis. Nuo šios dienos jos gyvenimas bus ypatingas. Juk ji myli ir priklauso mylimam vyrui. Pasitikrinusi, ar skruostai neliepsnoja ir neašaroti, Erina sukosi atidaryti durų. Pro šalį link laiptų ėjo trys moterys.

— Na, žinoma, kad dėl jo pinigų, — tarė moteris, kurią Erina buvo mačiusi per Adelijos vakarėlį -ji buvo nuostabiais baltutėliais plaukais ir vilkėjo muaro kostiumėlį. — Juk ji beveik jo nepažįsta. Dėl ko kito dar būtų tekėjusi? Turbūt nemanote, kad iš Airijos atskrido jo buhalterijos tvarkyti.

— Tikrai keista, kad Berkas vedė ją, juk ji tuščia vieta. O juk galėjo rinktis iš pačių geidžiamiausių apylinkės merginų. — Ilgakojė šviesiaplaukė, kurią Berkas paliko anąkart vakarėlyje, nervingai krapštėsi su rankinės sagtimi.

— O man jie atrodo labai miela pora, — gūžtelėjo pečiais trečioji, kai žilaplaukė matrona pažvelgė į ją. — Iš tiesų, Dorote, vyras retai veda neturėdamas tam rimtos priežasties.

— Neabejoju, kad ji sugebėjo apdumti jam akis. Vienas dalykas — įsiversti vyrą į lovą, o nusitempti prie altoriaus — visai kas kita. Vyrą lengva suvilioti, bet nespėsi apsidairyti, kai jis pradės nuobodžiauti. Aš manau, kad ilgiau kaip metus jis su ja neištrauks. Bet jeigu ji gudri, — o tuo aš net neabejoju, — tai per tą laiką užsitikrins gerą gyvenimą. Matėte, kokį žiedą jis jai padovanojo? Tik pamanykite, užsakė iš Cartier’s. Dešimt tūkstančių. Neblogai pradėjo ta kaimietukė iš nežinia kokio užkampio.

Šviesiaplaukė taisėsi plaukus, kai moterys pasiekė laiptus.

— Bus įdomu pamatyti, kaip artimiausiu metu ji mėgins įsilieti į vietos aukštuomenę.

— Ji ne mūsiškė, nepritaps, — mostelėjo ranka žilaplaukė moteris.

Erina stovėjo nusitvėrusi už durų rankenos ir stebėjo, kaip jos leidžiasi laiptais. Nepritaps? Praėjus pirmajam šokui ėmė drebėti iš pykčio. Tegul jas skradžiai, ji visai nenori pritapti prie to pulko perekšlių liežuvininkių, kurios neranda geresnio užsiėmimo, kaip mėtyti skaudžias pastabas ir žeisti kitų žmonių jausmus.

Dėl jo pinigų? Nejaugi visi iš tiesų mano, kad už Berko ji tekėjo dėl pinigų? O gal ir jis taip mano? Staiga Erina net krūptelėjo iš siaubo. Pyktis atlėgo ir jos ranka nuslydo nuo durų rankenos. Brangusis Dieve, nejaugi? Ar tai jis turėjo omenyje tada, kai sakė galįs jai suteikti viską, ko ji trokšta?

Erina vėl palietė delnais skruostus — šįkart jie jau liepsnojo. Nejaugi Berkas galėjo patikėti, jog ji myli jį už tai, ką jis turi, o ne už tai, kas yra? Staiga Erina suvokė nepadariusi nieko, kad jis galėtų manyti priešingai, ir širdis nusirito į kulnus.

Bet ji dar jam įrodys. Pakėlusi galvą Erina išėjo iš kambario. Įrodys Berkui, kad ne už jo puikaus namo ar turtingo ūkio tekėjo, o už jo paties. Visi kiti tegul eina velniop!

Šįkart nusileidusi laiptais žemyn Erina jau neatrodė pablyškusi nekalta jaunamartė. Jos skruostai liepsnojo, akys buvo apniukusios. Galbūt ji čia ir svetima, bet suras būdą pritapti. Berkas dar didžiuosis ja. Išspaudusi šypseną

Erina patraukė tiesiai prie moters su muaro kostiumėliu.

— Kaip džiaugiuosi, kad šiandien atvykote.

Moteris gurkštelėjo šampano ir gracingai

linktelėjo Erinai.

— Nė už ką nebūčiau to praleidusi, brangute. Tu be galo daili nuotaka.

— Ačiū. Bet moteris nuotaka būna tik vieną dieną, o žmona — visą gyvenimą. Dabar atsiprašau.

Ji perėjo per kambarį, suknelė nuostabiai vilnijo sulig kiekvienu žingsniu. Nors Berką supo būrelis svečių, Erina priėjo tiesiai prie jo ir apkabinusi už kaklo įsisiurbė į lūpas, nepaleido tol, kol visi aplinkui ėmė murmėti ir kikenti.

— Aš myliu tave, Berkai, — atsitraukusi paprastai pasakė Erina, — ir visada mylėsiu.

Jis nesitikėjo, kad žodžiai gali jį šitaip sujaudinti, ypač tokie nuvalkioti. Bet kai Erina nusišypsojo, Berkas pajuto, kaip krūtinėje kažkas suspurdėjo.

— Ar prie tokios išvados pagaliau priėjai po ilgų svarstymų?