Нора Робертс - Laukinė rožė

Jam prireikė neįsivaizduojamų pastangų pykčiui suvaldyti. Vis dėlto nepavyko.

— Nebūk kvailė! Ir palik čia tą prakeiktą kibirą!

— Turėtum prisiminti, kad vestuvių ceremonijoje žodis paklusti buvo pakeistas į branginti. — Keiktelėjusi Erina paspyrė kibirą ir paliejo muiluotą vandenį ant plytelių. — Bet man atrodo, kad teisingiau būtų buvę palikti senąjį.

— Kur, po galais, eini?

— Nežinau! — atrėžė ji per petį. — Tikiuosi, jog galiu pereiti per namą, nors nieko neturiu teisės paliesti.

— Liaukis. — Berkas sugriebė Eriną, skriejančią per vestibiulį, bet ji išsisuko ir nesustojo. — Po velnių, Erina, gali liesti, ką nori, tik nevalyk!

— Kaip matau, pats laikas nustatyti taisykles. — Prasispraudusi pro duris ji įėjo į oranžeriją. Čia buvo taip karšta, kad oras atrodė net tirštas ir puikiai tiko prie jos nuotaikos. — Liesti ir žiūrėti galima.

— Liaukis elgusis kaip beprotė.

— Aš? — Ji atsisuko į Berką ir vos neišvertė vazono su geranijomis. — Tai aš jau beprotė, ar ne? Už durų dar buvau kvailė, o čia jau beprotė. Bet juk ne aš pasiutau dėl to, kad kažkas plauna grindis.

— Maniau, atvykai čia norėdama tokių darbų atsikratyti, nes iš gyvenimo norėjai daugiau, ne vien plauti lėkštes.

Ji iš lėto linktelėjo.

— Jo, į Ameriką atvykau dėl to, bet už tavęs ištekėjau dėl ko kito. Kaip nors ištversiu, jei kiti manys, kad ištekėjau už tavęs dėl pinigų ir šio puikaus namo, tik ne tu. Vakar sakiau, jog tave myliu. Ar manimi netiki?

— Nežinau. — Berkas persibraukė ranka per veidą, stengdamasis nusiraminti. Jam reikėjo atgauti blaivų protą ir pradėti logiškai mąstyti, nes tik taip įmanoma laimėti bet kokį lošimą. — O argi tai svarbu?

Erina nusisuko, nes žvelgti jam į akis buvo pernelyg skaudu.

— Taip sakydama aš nemelavau, bet gali sau manyti, ką nori. Man vis vien. — Puikiai suprasdama, ką daro, Erina čiupo keraminį vazoną ir sviedė į plytelėmis išklotas grindis. — Gali nesijaudinti, šito netvarkysiu.

— Ar jau baigei?

— Dar neapsisprendžiau. — Susinėrusi rankas ji pažvelgė į skaidrų baseino vandenį.

Berkas uždėjo ranką jai ant peties. Gal tikrai ji truputį jį myli. Jis nebus toks kvailas ir jos neatstums.

— Mano motina daugiau nei pusę gyvenimo praleido ant kelių, šveisdama svetimų žmonių grindis. Ir mirė sulaukusi vos keturiasdešimties. Erina, nenoriu, kad tu prieš ką nors klauptumeisi.

Jis norėjo atitraukti ranką, bet ji uždengė ją savo delnu.

— Tai pirmas dalykas, kurį man apie save papasakojai. — Erina apsisuko ir apkabino Berką. — Nejaugi nesupranti, kad neįsileisdamas į savo vidų varai mane iš proto?

— Sutikai priimti mane tokį, koks esu.

— Sutikau. Ir priimsiu. Aš tikrai tave myliu, Berkai.

— Tai leisk man stebėti, kaip mėgaujiesi gyvenimu.

— Bet aš ir mėgaujuosi. — Ji atvertė galvą ir nusišypsojo. — Man patinka ginčytis.

Berkas perbraukė pirštu jai per nosį.

— Tada džiaugiuosi galėdamas suteikti tau malonumo. Ar pasiplaukiojai?

— Ne, sėdau tvarkyti knygų, o paskui kurį laiką ginčijausi su Roza.

— Įtempta diena. Tai dabar išsimaudykime.

— Negaliu.

— Nori dar pasiginčyti?

— Ne, ginčytis jau gana, bet nenoriu maudytis.

— Nemoki plaukti?

Kaip jis ir tikėjosi, Erina kilstelėjo smakrą.

— Aišku, kad moku, tik neturiu maudymosi kostiumėlio.

— Ne bėda. — Berkas pakėlė ją ant rankų ir priėjo prie baseino krašto, o ji kikendama stengėsi ištrūkti.

— Tu to nepadarysi, jeigu išdrįsi, prisiekiu, skrisi ten su manimi!

— Kitaip nė būti negali, — nuramino ją Berkas ir juodu krito į vandenį su visais drabužiais.

DEVINTAS SKYRIUS

Dar nė mėnuo nepraėjo nuo jųdviejų vestuvių, o Erina jau pabuvojo Niujorke, Kentukyje ir dar kartą Floridoje. Akys ir širdis priprato prie hipodromų — ir paprastų, ir itin prabangių. Priprato ji ir prie ten dirbančių žmonių, bet nesiliovė jais žavėtis — ir jaunais ambicingais arklininkais, ir senais lošėjais, kurie gyveno nuo lenktynių iki lenktynių, nuo lažybų iki lažybų.

Kontrastai nepaliovė jos stebinę. Iš savo ložės Erina stebėjo kitus žirgų savininkus, jų šeimas ir draugus, išsipusčiusius indiškos medžiagos medvilniniais kostiumais, su skrybėlėmis. O prie turėklų, alkūnė prie alkūnės, spaudėsi minios žmonių, atėjusios dėl smagumo arba dėl pinigų. Ji sužinojo, kad lažybos turi savotišką kvapą, dažniausiai jos atsiduoda neviltimi ir visada truputį prakaitu. Toliau nuo tribūnų buvo žirgai, svarstyklės, balnai ir raiteliai. Tik nedaugelis iš stebinčiųjų žinojo, koks jaudulys ir nerimas kamuoja savininkus.

Leksingtone juodu su Berku lankėsi žirgų fermoje ir matė tokias didžiules arklides, kokių ji neįsivaizdavo esant. Stebėjo pasaulines anglų grynakraujų lenktynes, susipažino su žmonėmis, kuriems tai buvo visas gyvenimas, ir pamažu daug ko išmoko.

Kokteilių vakarėliuose, prabangiose vakarienėse ir nedideliuose pokyliuose ji atidžiai klausėsi kalbų apie kergimą, treniravimą, strategijas. Sužinojo, kad savininkai žirgus dažniausiai laiko vien savo nuosavybe, o treneriai į treniruojamus žirgus dažniau žvelgia kaip į atletus, kuriuos reikia ir tramdyti, ir lepinti, elgtis su jais subtiliai, kaip su tikrais sportininkais. Bet užvis keisčiausia, kad žirgai buvo pasididžiavimo ir pavydo šaltinis.

Laikui bėgant Erinai pavyko sukaupti drąsą ir nueiti iki aptvarų, ten ji stebėdavo, kaip žirgai prajodinėjami ir balnojami lenktynėms. Nors žirgų kvapas ir keliami garsai ją vis dar trikdė, Erina prisiekė sau, kad nė vienas iš Berko verslo partnerių nepavadins jo žmonos baile.

Šiek tiek priprato ir prie vakarėlių — prašmatnių vaišių, kuriose dalyvauti galėdavo tik laimės kūdikiai ir privilegijuotieji. Būdavo kalbama apie žirgus ir jų savininkus. Erina nusprendė, kad ne toks jau didelis skirtumas nuo Skibereno. Be abejo, čia gyvenimas kur kas prabangesnis, bet jos gimtajame kaime pokalbiai būdavo lygiai tokie pat lėkšti.

Ji mokėsi — ryte rijo knygas apie anglų grynakraujus, lenktynes, jų istoriją. Sužinojo, kad anglų grynakraujų veislės pradininkai buvo trys arabų veislės eržilai [* Iš tikrųjų du buvo arabų, o vienas turkų veislės.], o patys brangiausi išvesti Airijoje, Airijos nacionaliniame žirgyne. Čia Erina nesusilakė ir nusišypsojo, ir ne vien todėl, kad pajuto pasididžiavimą savo gimtine — du tokie žirgai stovėjo ir Berko arklidėse.

Ji išmoko lažintis išmintingai ir laimėti — jos vyrui šis bruožas kėlė šypseną. Berkas neklydo sakydamas, kad ji priverčia jį juoktis. Lažybos Erinai suteikdavo kur kas daugiau malonumo nei jo dovanojami gražūs akmenėliai ar spintoje kabantys nauji drabužiai. Per tą santuokos mėnesį ji kai ką suprato. Dalykai, kurių anksčiau taip troško, pasirodė nesantys tokie jau svarbūs.

Be to, ji laukėsi.

Ši žinia ir jaudino, ir gąsdino. Ji nešioja kūdikį, Berko kūdikį, kurį pradėjo pačią pirmą naktį būdami drauge. Netrukus juodu jau nebus tik vyras ir žmona — taps tikra šeima. Erina nekantriai laukė progos jam tai pranešti. Ir bijojo, ką jis pasakys.

Apie vaikus jie niekada nesikalbėjo. Kita vertus, ne kažin kiek laiko turėjo diskusijoms. Erina apie savo vyrą žinojo neką daugiau nei tada, kai už jo tekėjo. Tiesa, suprato, kad, skirtingai nei daugumai žmonių, žirgai Berkui nebuvo nei nuosavybė, nei naminiai gyvūnėliai. Nei žaidimas su sėkme, nors pats taip tvirtino. Jis didžiavosi jais ir savotiškai mylėjo. Erina pradėjo suprasti, kad Berkas žavisi jais vien dėl to, jog jie yra tokie, kokie yra. Svarbiausia buvo ne jų laimėjimai, o siekis laimėti, čempiono širdis.