Нора Робертс - Laukinė rožė

Štai ką jai pavyko išsiaiškinti apie savo vyrą. Ir dar šį bei tą. Jis daugiau niekada nebeprasižiojo nei apie motiną, nei apie kitus namiškius. Erina pamėgino atsargiai iškvosti, tačiau Berkas tiesiog nekreipė dėmesio. Ne, ne vengė kalbėti, o tiesiog nekreipė dėmesio.

Tai nesvarbu, — mąstė ji, patraukusi ieškoti Berko. Atkreipė dėmesį, kaip jis elgiasi su Adelijos vaikais — yra jiems švelnus, mielas ir rūpestingas. Be abejo, savo vaikus dar labiau mylės. Ji praneš jam naujieną, tada Berkas ją stipriai apkabins ir pasakys, koks yra laimingas. Juodu smagiai juoksis, ji parodys jam gydytojo duotus lankstinukus su pamokėlėmis apie vaikų auginimą ir dietą. Paskui ims planuoti, kaip atrodys vaikų kambarys, visas žydras ir rausvas, tarsi dangus tekant saulei.

Užtiko jį darbo kabinete ir turėjo užgniaužti nekantrumą, nes Berkas kalbėjosi telefonu.

— Aš net negalvoju parduoti, — tarė jis ir mostelėjo Erinai užeiti. — Ne, nei už tokią, nei už kitokią kainą. Paskambinkite po kelerių metų, tada galėsime pasikalbėti apie eržilų kainas... Taip, sakau kategorišką ne. Perduokite Durnamui, kad šiuo metu neparduodu nieko iš savo kaimenės. Taip, jums pirmiems pranešiu. — Padėjęs ragelį jis persibraukė ranka per plaukus.

— Turi bėdų? — Erina priėjusi pabučiavo jį į skruostą.

— Ne. Čarlis Durnamas nori įsigyti vieną iš mūsų kumeliukų. Tai verčia manyti, kad jis pats turi bėdų. Ką nusipirkai?

— Nusipirkau?

— Juk sakei, kad važiuoji pasivaikščioti po parduotuves.

— Na, taip. Bet nieko nepirkau. — Akimirką ji prisiglaudė skruostu jam prie plaukų. — Berkai, turiu kai ką tau pasakyti.

— Luktelėk minutę. Prisėsk, Erina.

Ji išsigando jo tono. Tokiu keistu bespalviu balsu Berkas kalbėdavo tada, kai ji suerzindavo jį.

— Kas nutiko?

— Gavau laišką iš tavo tėvo.

— Iš tėvelio? — Nespėjusi atsisėsti ji vėl pašoko. — Ar kažkas nutiko? Kas nors susirgo?

— Ne, nieko nenutiko. Prisėsk. — Jis pasisukiojo kėdėje ir pirmą kartą per visą mėnesį Erina pasijuto taip, lyg jie vėl būtų darbdavys ir darbuotoja. — Tavo tėvas sveikina mane įsiliejus į jūsų šeimą ir išreiškia viltį, kad tinkamai tavimi pasirūpinsiu.

— Kokia nesąmonė. Jis puikiai žino, kad ir pati sugebu savimi pasirūpinti. — Ji vėl nurimo ir nejučiomis priglaudė delną prie pilvo. — Ar tai viskas?

— Taip pat dėkoja už pinigus, kuriuos siuntei. Sako, jiems tai buvo didelė parama. — Akimirką Berkas tylėjo, paskui ėmė raustis po popierius ant stalo. — Kodėl man nesakei, kad daugiau nei pusę algos siųsdavai į Airiją?

— Niekada apie tai nesusimąsčiau... — pradėjo Erina, bet tuoj nutilo. — Iš kur žinai, kiek siųsdavau?

— Tu neįtikėtinai tvarkingai vedi buhalteriją, Erina. — Jis atsistūmė nuo stalo ir nuėjo prie lango.

— Nesuprantu, kodėl pyksti. Galų gale, tie pinigai juk mano.

— Tavo, — burbtelėjo Berkas. — Po galais, Erina, kabinete guli čekių knygelė. Jeigu norėjai išsiųsti pinigų namo, kodėl nepaėmei iš manęs?

— Mano algos buvo per akis.

— Velniai tave rautų, juk esi mano žmona, vadinasi, gali imti viską, ko nori. Laikai, kai turėjai stengtis sudurti galą su galu, jau praėjo.

Kurį laiką Erina tylėjo, paskui prabilo labai atsargiai rinkdama žodžius:

— Tai štai kaip. Tu vis dar manai, kad gyvenu čia dėl neišsemiamos tavo čekių knygelės, tiesa?

Berkas spoksojo pro langą. Jis pats nežinojo, ką mano. Erina tobula, šilta ir mylinti moteris. Bet juo ilgiau juodu gyveno drauge, juo labiau jį graužė nuojauta, kad čia turi būti kažkokia klasta. Niekas nieko neduoda besąlygiškai. Niekas neduoda nesitikėdamas gauti atgal.

— Ne visai, — pasakė jis po kurio laiko. — Bet nemanau, kad būtum už manęs tekėjusi, jeigu būčiau skurdžius. Jau anksčiau sakiau: man tai nerūpi. Mudu puikiai tinkame vienas kitam.

— Nejaugi?

— Svarbiausia, kad pinigų aš turiu, gali naudotis jais savo nuožiūra. Niekada nežinai, kiek tai truks. — Šyptelėjęs puse lūpų Berkas prisidegė cigarą. — Bet nespręskime neiškilusių problemų. Todėl mėgaukis, aire, tai įtraukta į sutartį.

Erina pagalvojo apie kūdikį savyje ir vos nepravirko. Tačiau susilaikė ir atsistojo.

— Dar kas nors?

— Noriu, kad eitum ir išrašytum čekį savo šeimai. Tiek, kiek jiems reikia.

— Gerai. Ačiū.

— Po kelių dienų važiuosime į Kentukį. Ten vyks bluegrass [* Polifoninė kantri muzika.] muzikos festivalis ir žirgų lenktynės. — Jis atsisuko ir atsirėmė į palangę. — Tau turėtų patikti. Geras reginys.

— Esu tikra, kad nuostabus. — Erina giliai atsikvėpė ir atidžiai pažvelgė į Berką. — Gaila, Di tuoj turi gimdyti, juodu su Treviu negalės važiuoti.

— Tokią kainą tenka mokėti už šeimą. — Berkas gūžtelėjo pečiais ir sugrįžo prie stalo.

— Jo, — tyliai tarė Erina, jos žvilgsnis apsiniaukė. — Netrukdysiu tau dirbti.

— Norėjai man kažką pasakyti?

— Ne. Smulkmena. — Užvėrusi paskui save duris Erina užsidengė veidą rankomis. Argi nesakė jam, kad myli? Argi neparodė to visaip, kaip tik mokėjo?

Štai dabar ji nešioja fizinį savo jausmų įrodymą, bet jam ničniekas nesvarbu. Vadinasi, jai turės rūpėti už abu. Erina kilstelėjo galvą ir nuėjo nuo durų, taip ir nesužinojusi, kad Berkas dvejodamas stovi kitoje pusėje, uždėjęs ranką ant rankenos.

Jis nenorėjo pykti. Įėjusi į jo kabinetą Erina atrodė tokia laiminga. Šypsojosi jam taip, lyg... lyg jį mylėtų. Kodėl jis negali nugalėti savo baimių ir nusiraminti? Todėl, kad netiki tokia meile, nors pats ją jaučia širdyje.

Berkas vylėsi, kad Erina gyvens su juo ir bus ganėtinai laiminga, jeigu jis sugebės duoti tai, ko ji nori. Sutikęs ją pastebėjo, kad ji nori turėti daugiau, ir pats visą laiką to troško. Tai buvo noras pamatyti kažką nauja, užkopti į naujas aukštumas ir būti nugalėtoju. Jiedviem tiesiog pasisekė, kad jis gali parodyti daugybę dalykų, sudaryti sąlygas paragauti, išgirsti ir pamatyti tai, apie ką anksčiau ji galėdavo tik pasvajoti.

Erina galėtų mylėti jį už tai, ir Berkas tai supratu.

O ar galėtų ji mylėti vyrą, kuris atkeliavo iš niekur? Vyrą, kuris gali ten grįžti nespėjęs nė mirktelėti? Ar ji mylėtų jį tokį? Deja, Berkas negali sau leisti to patikrinti. Nors ir įsitikinęs, kad meilė egzistuoja tik kažkieno patogumui, pats yra beviltiškai įsimylėjęs žmoną.

Erina to nė neįtarė. Eidama į virtuvę ji buvo įsitikinusi, kad Berkas norės jos tik tol, kol ji neneš sumaišties į nusistovėjusį jo gyvenimo ritmą.

Roza kriauklėje blizgino krištolą, bet pasirodžius Erinai liovėsi.

— Ar ko nors norite, senora?

— Tik užplikysiu dar arbatos.

— Aš užvirinsiu vandens.

— Ir pati galiu, — nukirto Erina ir garsiai taukštelėjo arbatinį ant viryklės.

— Kaip norite, senora.

Erina atsirėmė delnais į viryklę.

— Atleisk, Roza.

— De nada [* De nada (isp.) — nieko tokio.].

Roza vėl griebėsi krištolo, o Erina susiieškojo puodelį su lėkštele. Kokia ji žmona, jeigu net nežino, kurioje spintelėje laikomi indai? Kaip gali būti tokia laiminga ir vis dėlto be galo nelaiminga tuo pat metu?

— Roza, ar jūs seniai dirbate ponui Loganui?

— Jau daug metų, senora.

— Pradėjote seniau, nei jis atsikraustė į šiuos namus?

— Seniau.

Lyg rautų dantį , — pagalvojo Erina ir nusprendė truktelėti stipriau.

— O kur tada gyvenote?