Нора Робертс - Laukinė rožė

— Turėsi paaiškinti man vėliau.

— Gal ir paaiškinsiu po kokių dešimt ar dvidešimt metų. Pažvelk, Berkai, televizijos kameros. Ar gali įsivaizduoti? — Erina atsisėdo patenkinta gyvenimu. Šen bei ten ji pastebėjo pažįstamų veidų, pamojo Loidui Penteliui, Onorijai Luis, garbaus amžiaus poniai Bingem. — Žinai, šį mėnesį susipažinau su gerokai daugiau žmonių nei per visą gyvenimą. Keistas ir malonus jausmas. — Atsisukusi Erina pamatė, kad Berkas žiūri į ją ir šypsosi. — Kodėl taip į mane žiūri?

— Tikras malonumas žiūrėti į tave tokioje vietoje kaip ši, siurbiančią į save viską aplinkui. Man smalsu, ką darysi, kai nuskrisime į Paryžių arba į Rio.

— Tikriausiai stovėsiu išsižiojusi visą laiką ir darysiu tau gėdą.

— Ko gero, taip ir bus. — Jis tik nusijuokė, kai ji kumštelėjo jam alkūne. — Pasistenk elgtis tinkamai. Jau beveik per vėlu.

— O vargeli, aš nespėjau net pinigų pastatyti.

— Aš pastačiau už tave, kol pirkai man alų ir stengeisi apsispręsti, valgyti sūrainį ar du dešrainius. Gyvenimas Amerikoje pataisė tau apetitą.

Ne vien apetitą , — pagalvojo Erina svarstydama, kada pagaliau ji sukaups drąsą ir jam pasakys.

— Juk ne dėl mano kaltės nespėjome papusryčiauti, — priminė ji vyrui. — Kur mano bilietas?

Stebėdamas, kaip prie starto vartų vedami žirgai, Berkas pasirausė kišenėje. Erina paėmė šaknelę ir jau ketino įsikišti į rankinę, bet pastebėjo sumą.

— Tūkstantis dolerių? — net cyptelėjo ji ir keli aplinkiniai susidomėję atsisuko. — Berkai, iš kur aš gausiu tūkstantį dolerių, kad galėčiau statyti už žirgą?

— Nebūk juokinga. — Jis nė nepažvelgė į ją. Treneris prisiartino prie Dvigubo Blefo galvos ir eržilas ėmė stotis piestu. — Atrodo kiek labiau įsitempęs nei paprastai, — sumurmėjo, kai du arklininkai atėjo anam į pagalbą.

— Berkai, tai juk tūkstantis dolerių.

— Bijai pralošti?

— Ne. — Erina nutilo ir stipriai sugniaužusi bilietą rankoje sukalbėjo trumpą maldelę. — Ne, žinoma, kad ne.

Suskambėjo varpas. Atsivėrė vartai. Žirgai puolė bėgti.

Priekyje ji atpažino Pentelio žirgą. Jis greitai startuoja , — prisiminė Erina, — bet nėra ištvermingas. Vis dar gniauždama bilietą ji priglaudė ranką prie krūtinės. Šuoliuojanti banda priminė neryškią dėmę, bet ji įžiūrėjo žalią ir baltą Berko žokėjaus drabužį. Baigdamas pirmąjį ratą jis buvo ketvirtas, Trevio žirgas bėgo jam iš kairės. Minia jau staugė, todėl pranešėjo nebuvo girdėti. Bet tai buvo nesvarbu. Laisvąja ranka Erina įsitvėrė Berko lininių marškinių rankovės.

— Jis tuoj aplenks, — sumurmėjo Berkas. Erina matė, kaip raiteliai palinko į priekį, suplevėsavo uodegos ir žirgai šovė į priekį. Dvigubas Blefas veržėsi pirmyn. Jo šuoliai darėsi ilgesni ir atotrūkis didėjo. Atrodė, kad jis akyse auga, plaukas labiau blizga, kojos darosi ilgesnės.

Nugalėtojas , — prisiminė ji, — tai širdies savybė. O Erinos širdis dabar lėkė drauge su juo. Tai buvo daugiau nei lenktynės ir ji tai suprato, daugiau nei prestižo ir tikrai daugiau nei pinigų reikalas. Tai Berko garbės reikalas. Erina buvo patyrusi, ką reiškia iš pradžių neturėti beveik nieko, o paskui gauti viską.

Pentelio žirgas ėmė atsilikti. Išbėgus į finišo tiesiąją kova vyko tarp trijų, visas būrys liko už jų. Čarlio Pasididžiavimas lėkė pirmas, o Trevio eržilas ir Dvigubas Blefas atsiliko nuo jo per sekundę. Erina matė, kaip į šalis skrenda dulkės ir taškosi prakaitas. Aplinkui tvyrojo vientisas neperšaukiamas gaudesys.

— Jam pavyks! — ji nė nepajuto, kaip sušuko, kai Dvigubas Blefas susilygino su Čarlio Pasididžiavimu. Juodu šuoliavo nosis prie nosies, regis, visą amžinybę. Ir tada Dvigubas Blefas išsiveržė į priekį: iš pradžių per pusę ilgio, paskui per visą, dar didindamas greitį. Kirsdamas finišą jis pirmavo per du ilgius. — Ak, Berkai, jam pavyko! Tau pavyko! — Erina nejučia pašoko ir atsisukusi apsikabino jį. — Be jokios abejonės, tai pats gražiausias visų laikų žirgas. Aš taip tavimi didžiuojuosi.

— Juk lenktyniavau ne aš.

Erina atsitraukė ir paglostė jam skruostą.

— Tikrai tu.

— Gal ir taip, — sumurmėjo Berkas ir pabučiavo ją į nosies galiuką. Bet vis tiek neatitraukdamas akių žiūrėjo, kaip žokėjus vedą žirgą garbės ratu. — Ar tau nebus per sunku stoti į laimėtojų ratą drauge su manimi?

— Manau, kad nebus. — Žmonės sveikino juodu, bet Erina, nors ir atsakydama į sveikinimus, jau mąstė, kad stovės greta Berko, kai jis atsiims laimėjimą. Ji vis dar laikė jį apkabinusi, kai oficialiai buvo paskelbtas nugalėtojas. Čarlio Pasididžiavimas. Dvigubas Blefas diskvalifikuotas. — Diskvalifikuotas? Ką tai reiškia?

— Tuojau išsiaiškinsime. — Paėmęs ją už rankos Berkas patraukė iš tribūnų. Aplinkui prasidėjo šnabždesiai.

— Berkai, jie negali tvirtinti, kad jis nelaimėjo. Dėl Dievo meilės, juk savo akimis mačiau. Dvigubas Blefas buvo gerokai priekyje. Čia kažkokia klaida.

— Palauk čia. — Palikęs ją Berkas nuėjo prie diendaržio, kur buvo laikomas Dvigubas Blefas. Erina matė, kaip prie Berko priėjo nuplikęs kostiumuotas vyras, paskui dar du. Kaip oficialu, pamanė ji. Plikis kalbėjo ramiai, iš pradžių rodė į žirgą, paskui į kažkokį popierių. Jam kalbant žokėjus ir treneris ėmė karštai su juo ginčytis, o Berkas tik stovėjo ir klausėsi.

Erina pajuto, kad darosi karšta, ir pasitraukė į šešėlį. Tai klaida, be abejo, klaida , — sakė ji sau ir nusiėmusi skrybėlę ėmė vėdintis veidą. Niekas negali atimti to, ko Berkas nusipelnė, ko jam taip reikia, ko ji iš visos širdies jam linki.

— Kas nutiko? — pasiteiravo, kai Berkas sugrįžo.

— Amfetaminai. Kažkas sugirdė Dvigubam Blefui amfetaminų.

— Narkotikų? Bet juk tai nesąmonė.

— Akivaizdu, kad ne. — Berkas prisimerkęs žvelgė į aptvarą. — Kažkas labai smarkiai norėjo, kad jis laimėtų. Arba kad praloštų.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kaip tai siunti mane namo? Aš ne paketas, kurį galima suvynioti ir suštampuoti. — Erina nubėgo paskui Berką, kuris viešbučio numeryje išlėkė iš svetainės į miegamąjį. — Nuo to laiko, kai palikome treką, ištarei man vos kelis žodžius, o dabar tegali pasakyti tik tiek, kad išsiunti namo.

— Šiuo metu nežinau, ką dar galėčiau pasakyti.

— Nežinai, ką pasakyti? — Ji prisėdo, nes užduso bėgdama iš paskos. — Dvigubas Blefas diskvalifikuotas per vienas iš pačių svarbiausių metų varžybų, nes kažkas davė jam narkotikų. Dar ir kaip yra apie ką kalbėti.

— Tai ne tavo rūpestis. — Berkas ištraukė iš spintos lagaminą ir padėjo atidarytą ant lovos. — Kraukis.

Erina nepajudėjo ir iš visų jėgų tvardėsi, kad nesprogtų iš pykčio, tik prisimerkė.

— A, suprantu. Vadinasi, yra dar vienas dalykas, kurio man neatskleisi.

Berkas sustingo ir pažvelgė į ją. Matė — žmona tuoj pratrūks. Bet nusprendė: geriau jau tegul išvažiuoja pikta, negu lieka ir kelias dienas leidžiasi blaškoma čia siautėsiančių audrų. Jis nelaikė savęs nepriekaištingos moralės vyru, bet savo žmoną ketino ginti.

— Gali manyti, kaip tik nori. Turiu kai kam paskambinti. Kraukis daiktus, o aš pasirūpinsiu, kad tau pakeistų skrydžio datą.

— Palauk vieną prakeiktą minutę! — Erina pašoko ir nuskuodė paskui vyrą į kitą kambarį. — Mane jau vemti verčia nuo tavo komandų. Beveik taip pat, kaip ir nuo to, kad turiu kalbėti su tavo nugara. Jeigu tuojau pat nepadėsi ragelio, aš su malonumu apvyniosiu laidą tau aplink kaklą.