Нора Робертс - Laukinė rožė

— Labas vakaras, ponia Geinsfild.

— Papasakokite, kaip jums patinka pirmojo jūsų derbio savaitė? Juk jis jums pirmas, tiesa?

— Jo, man pirmas. — Ką Erina išmoko per šį laiką, tai atsilyginti lygiai tokia pat tuščia šypsena. — O jūs turbūt jau daugybę metų čia atvažiuojate?

— Be abejo, — valdydamasi atsakė šioji, nusprendusi nesileisti įžeidinėjama moters, kuri pagal padėtį visuomenėje jai nė iš tolo neprilygo. — Nematau jūsų vyro.

— Jis negalėjo dalyvauti.

— Tai juk suprantama, tiesa?

Erina pajuto, kad Padis tuoj šoks poniai Geinsfild į akis, ir švelniai palietė jo ranką.

— Lenktynės po kelių dienų, todėl Berkas užsiėmęs.

— Net neabejoju. — Šaltai nusijuokusi senoji moteris gurkštelėjo šampano. — Žinote, aš gerokai nustebau sužinojusi, kad jam leista dalyvauti po to... nelaimingo nutikimo anose lenktynėse.

— Teisėjų komisija mano, kad Dvigubo Blefo rezultatai labai iškalbingi ir yra Berko naudai. Kai bus baigtas tyrimas, jo išvadų niekas negalės užginčyti.

— Ak, brangute, nė akimirką tuo neabejojau. Neretai žmonės būna pernelyg entuziastingai nusiteikę laimėti. Tai tikrai ne pirmas kartas, kai siekiama sumažinti lažybų koeficientą.

— Berkas neapgaudinėja. Jam to nereikia.

— Esu įsitikinusi, kad jūs neklystate. — Ponia Geinsfild dar kartą nusišypsojo. — Bet aš ne jūsų vyrą turėjau omenyje... ponia Logan. — Patenkinta, kad pavyko įgelti, ponia Geinsfild nuėjo šalin.

— Ta dviveidė sena karvė! — užsiplieskė Padis. — Aš dar pasakysiu, ką apie ją manau...

— Nereikia. — Erina vėl palietė jo ranką. — Ši ponia to neverta. — Erina stebėjo, kaip ji pradingsta minioje. — Bus gana to, kad Dvigubas Blefas laimės.

Erina buvo šventai įsitikinusi: į savaitės pabaigą jie jau žinos, kas pasirūpino, kad Dvigubas Blefas būtų diskvalifikuotas, ir virš Berko galvos susitelkęs juodas debesis nuslinks į šalį. O dar labiau tikėjo, kad sekmadienį Čerčilio kalvose rengiamame derbyje Dvigubas Blefas pasirodys puikiai ir Berkas laimės tai, kas jam teisėtai priklauso. Tada ji ims glaistyti santuokos įtrūkimus ir gydyti žaizdas. Ko gero, Berkas klydo sakydamas, jog dauguma santuokų neišlaiko dėl to, kad sutuoktiniai stengiasi vienas kitą pakeisti. Dabar Erina suprato svarbų dalyką: jeigu jie abu nepasikeis, jų santuoka neilgai truks.

Ji stebėjo Berką, kuris su treneriu stovėjo prie treko. Dar tik aušo, dangus brėško palengva, vos rausvindamas baltas smailes. Buvo vėsoka ir tylu, todėl Erina girdėjo iš tolo atsklindančius balsus, nors žodžių nesuprato. Visos tribūnos aplink ją buvo tuščios. Nepraeis nė dvidešimt keturios valandos, kai jos ims pildytis, sekcija po sekcijos, kol galiausiai taps sausakimšos, net žolė aplinkui bus nugulta žiūrovų. Lenktynės tetruks kelias minutes, bet tas kelias minutes kiekvienas kvadratinis centimetras prisisunks susijaudinimo, širdžių nerimo ir vilties.

— Šis paros metas turi magijos.

— Trevi! — Erina pašoko ir apsivijo jį rankomis. Iki šios akimirkos pati nesuprato, kaip smarkiai jai reikėjo, kad kas nors apkabintų. — Ak, kaip džiaugiuosi tave matydama. Bet juk neturėtum čia būti. — Ji skubiai atsitraukė. — O kaip Di? Ar viskas gerai?

— Gana gerai, ji net išspyrė mane iš namų. Tik pamanykit, jai reikia kelių dienų laisvės ir kad nesimaišyčiau po kojų.

— Nesąmonė, aš viską suprantu, bet esu judviem be galo dėkinga. — Erina pažvelgė Treviui pro petį į savo vyrą. — Jam dabar reikia draugo.

— O kaip tu?

Ji susijuokė ir papurtė galvą.

— O ne, manęs jam, regis, nereikia.

— Netikiu, bet klausiau ne apie tai. Kaip tu laikaisi?

— Aš gana tvirta, išgyvensiu vieną kitą sunkesnę akimirką.

— Atrodai truputį pablyškusi, — sumurmėjo Trevis ir suėmęs jai už smakro kilstelėjo. — Netgi ne truputį, o gerokai.

— Viskas gerai, patikėk. Šiek tiek trūksta miego, bet nieko rimta. — Erina pasviro ir atsišliejo į jį. Nespėjo atsitraukti, o Trevis jau sodino ją ant suolo.

— Pasėdėk, aš pakviesiu Berką.

— Nereikia. — Erina čiupo jam už rankos ir suspaudė. — Tuoj pasijusiu geriau. Man tereikia tik trumpam užmerkti akis.

— Erina, jeigu sergi...

— Aš nesergu. — Nusijuokusi ji nejučiomis užsidėjo ranką ant pilvo, kuriame augo kūdikis. — Tikrai.

Trevis kilstelėjo antakį ir atidžiai ją nužvelgė.

— Tada sveikinu.

Erina palengva atsimerkė.

— O tu įžvalgus.

— Jau esu matęs tokių dalykų. — Jis glostė ją, kol spalva grįžo į skruostus. — O kaip jaučiasi Berkas dėl šeimos pagausėjimo?

— Jis nežino. — Pasijutusi tvirčiau Erina išsitiesė ir apsidžiaugė pamačiusi, kad Berkas vis dar stovi nugara į juos. — Šiuo metu jam ir taip užtenka rūpesčių.

— Ar nemanai, kad tai akimirksniu atkurtų pusiausvyrą?

— Ne. — Atsidususi ji vėl pakėlė akis į Trevį. — Ne, nemanau, nes nesu tikra, ar jis apskritai nori vaikų. O šiuo metu išvis nieko nenori, tik kad palikčiau jį ramybėje.

— Tu jį nuvertini.

— O tu esi jo draugas.

— Ir tavo.

— Tada paremk jį, kol viskas baigsis. Ir leisk man pasakyti apie kūdikį tada, kai bus tinkamas metas.

— Sutinku. Jeigu pažadi geriau savimi pasirūpinti.

Erina nusišypsojo ir pabučiavo jį į skruostą.

— Poryt gulsiu į lovą ir miegosiu visą savaitę.

— Sveikas, Trevi, — pasisveikino Berkas pralindęs pro turėklo apačią. — Nesitikėjau tavęs čia pamatyti.

— Negalėjau ištverti namuose ir praleisti derbį. Kaip reikalai?

Berkas žvilgtelėjo per petį, kur treneris vedžiojo jo žirgą.

— Žirgas pačios geriausios formos. Galima sakyti, kad mudu pasiruošę sustatyti viską į vietas.

— Kaip vyksta tyrimas?

— Lėtai. — Tai buvo tiesa, bent jau oficialusis beveik nepajudėjo iš vietos. Jo paties inicijuotam sekėsi kur kas geriau. Dabar, kai Trevis čia, jis turės žmogų, kuriam galės atskleisti savo įtarimus. Nors Berkas buvo su akiniais tamsintais stiklais, Erina pajuto, kad žvilgsnis įbestas į ją. Supratingai linktelėjusi ji pakilo.

— Paliksiu judu aptarti verslo reikalų.

— Ji rūpinasi dėl tavęs, — sumurmėjo Trevis, kai Erina pasuko iš tribūnų.

— Man būtų geriau, jei nesirūpintų. Verčiau grįžtų į Tris tūzus , kol čia viskas išsispręs.

— Jeigu norėjai ramios ir paklusnios žmonos, nereikėjo vesti airės.

Berkas išsitraukė cigarą ir susimąstęs įsispoksojo į jį.

— Kiek kartų tau buvo kilęs noras užsmaugti Di?

— Per pastaruosius septynerius metus ar per pastarąją savaitę?

Jau seniai Berkas taip nuoširdžiai nesišypsojo.

— Tiek to. Padaryk man paslaugą ir prižiūrėk ją, gerai? Man regis, ji nekaip jaučiasi.

— Galėtum pabandyti pats pasikalbėti.

— Man ne itin gerai sekasi kalbėti. Noriu, kad rytoj po lenktynių parsivežtum ją namo.

— O tu negrįši?

— Gali tekti dar kelias dienas pasilikti Kentukyje.

— Turi įrodymų?

— Ne, bet kai ką nujaučiu. — Berkas prisidegė cigarą ir išpūtė dūmą. — Visa bėda, kad lenktynių komisija labiau mėgsta daiktinius įkalčius.

— Nori apie tai pasikalbėti?

Jis sudvejojo, bet tik todėl, kad vis dar atrodė neįprasta pasikliauti kitu žmogumi.

— Taip. Turi kelias minutes?

Erina pati nesuprato kodėl, bet staiga panoro užsukti į arklides. Jeigu jai pavyktų įrodyti sau, kad yra stipri, gal ir Berkas imtų tuo tikėti. Ji neišsigando paskalų, drąsiai atsikirsdavo į bjaurias užuominas. Savo žodį tesėjo. Bet buvo dar vienas dalykas, dar viena baimė, kurią reikėjo įveikti. Ir ji tai padarys. Tada rytoj drąsiai įžengs su Berku į Dvigubo Blefo gardą, o paskui nė nevirptelėjusi atsistos šalia jo nugalėtojų rate.