Нора Робертс - Laukinė rožė

Likus keliems žingsniams iki arklidžių Erina stabtelėjo atskaityti sau dar vieno pamokslo. Juk kvaila bijoti, kai jau praėjo šitiek laiko. Neverta laikytis įsikibus prisiminimų apie įvykį, kuris visai atsitiktinai nutiko prieš daugybę metų. Ji visą gyvenimą buvo apsupta gyvūnų. Ištekėjusi už Berko irgi niekur nuo jų nepabėgs. O vaikas... Erina palietė ranka pilvą. Vaikas neturi paveldėti tokios baimės.

Ji viena įeis į vidų. O rytoj, net jeigu Berkas pasiųs ją pragaran, vis tiek bus drauge su juo.

Erina priėjo arčiau. Pasitiko kvapai — šieno, salsvas grūdų, aštrokas žirgų ir prakaito. Ir garsai — kanopų taukšėjimas į betoną, pakinktų skambėjimas, atodūsiai ir tingus besiilsinčių žirgų prunkštavimas. Ji laikysis tyliai ir eis atsargiai, prisimindama, kad kiekvienas žingsnis — tai vienu žingsniu arčiau.

Šviesa pasikeitė beveik tą pačią akimirką, kai įžengė į vidų. Čia buvo švelni prieblanda, prisidėjo dar ir odos kvapas. Dauguma žirgų jau buvo išvesti treniruotis, arklininkai sėdėjo įsikniaubę į pusryčius ir laukė, kol bus laikas šukuoti, šveisti ir balnoti. Erina tyčia pasirinko patį ramiausią laiką — jeigu staiga apsigalvotų, niekas nepastebėtų.

Bet ji neapsigalvojo. Vienas žirgas iškišo galvą iš gardo ir ji žingsnelį atsitraukė, tačiau susilaikė nesprukusi. Tikino save, kad netgi galėtų jį paliesti. Juk gardo durys užsklęstos. Paglostytų delnu lygiai taip pat kaip Berko kumeliuką.

Pirštai truputį drebėjo, vis dėlto ji nedrąsiai palietė žirgo galvą. Jis nužvelgė ją ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Erina atšoko.

— Teks labiau pasistengti, — sumurmėjo ir jau tvirčiau palietė žirgo kaklą. Delnas buvo drėgnas, o ji pastirusi iš baimės, bet vis tiek truputėlį didžiavosi savo pergale. Koks gražus gyvūnas , — tarė sau ir brūkštelėjo delnu per kaklą. Tai buvo Pentelio žirgas, matydavo jį lenktyniaujantį beveik taip pat dažnai kaip ir Blefą. — Na štai, — išlemeno ir atsiduso. — Ne taip ir blogai. Širdis daužosi, bet nenualpau.

Štai ir esu čia , — kartojo ji mintyse, — ir dabar ateisiu kiekvieną dieną. Kaskart bus truputį lengviau. Erina atitraukė ranką, paskui prisivertė dar kartą paliesti žirgą. Tikrai buvo lengviau. Dabar bus lengviau stoti akis į akį su savo baimėmis ir prieš Berką. Ji neketina gyventi apimta baimės ir panirusi į liūdesį tik todėl, kad jos vyras beviltiškai užsispyręs ir nenori priimti meilės ir paramos. Tebūnie, ji mylės jį tokį, koks yra, bet ir jam teks šį tą pakeisti. Jau netrukus.

Išgirdusi balsus Erina sutriko ir atitraukė ranką. Nenorėjo, kad kuris nors iš arklininkų užtiktų ją čia. Dar nebuvo pasiruošusi stoviniuoti arklidėse ir palaikyti pokalbį. Nusišluosčiusi drėgną delną į kelnes ji nutaisė įprastą šypseną.

Jau buvo beeinanti lauk, bet atsklidęs pokalbis sulaikė. Balsai skambėjo piktai, ir nors vyrai kalbėjosi tyliai, viename iš jų buvo girdėti apmaudas. Erina dvejodama lūkuriavo ir per tą laiką spėjo vieną atpažinti.

— Jeigu nori gauti sutartus pinigus, rasi būdą tai padaryti.

— Sakau jums: jie žirgo nepalieka vieno nė penkioms minutėms. Koganas laiko jį po devyniais užraktais.

Erina išsižiojo, paskui įsitempė. Žengusi žingsnį atbula ji pasislėpė šešėlyje ir ištempė ausis.

— Turi padaryti darbą, už jį tau gerai mokama. Jei negali prieiti prie žirgo, gali prieiti prie jo pašaro. Noriu, kad rytoj jis nedalyvautų lenktynėse.

— Neketinu nuodyti jokio arklio ir man jau nusibodo šitaip rizikuoti.

— Nepamenu, kad būtum dvejojęs dėl injekcijos ar tada, kai susišlavei dešimt procentų nuo laimėtos sumos bluegrass lenktynėse.

— Amfetaminas — viena, o cianidas — jau visai kas kita. Žirgas nustips ir Loganas nenurims, vis tiek ką nors už tai pakars. Nenoriu rizikuoti savo galva.

— Tai pavaišink narkotikais. — Balsas buvo nekantrus ir nepagarbus, Erina pajuto, kaip jos rankos susigniaužė į kumščius. — Ką nors sugalvok, kitaip nieko negausi. Jeigu paaiškės, kad žirgui suleista narkotikų derbyje, jis bus pašalintas visam sezonui. Man reikia laimėti šias lenktynes.

O jai reikėjo surasti Berką. Erina stovėjo tyliai laukdama, kol jie praeis pro šalį. Bet sėkmė jai nesišypsojo. Pamačiusi dvi figūras, įeinančias į arklides, ji ištiesė nugarą ir žengė link jų. Tai buvo lošimas, kuriame ji galėjo tik blefuoti.

— Garą dieną, pone Durnamai. — Erina prisivertė nusišypsoti, nors pastebėjo, kaip jis apstulbo ją pamatęs. Paskui pažvelgė į vieną iš neseniai Berko nusamdytų arklininkų.

— Sveiki, ponia Logan. — Durnamas atsakė jai taip pat su šypsena, bet galvoje karštligiškai sukosi mintys. — Anksčiau niekada nematėme jūsų arklidėse.

— Nusprendžiau apžiūrėti konkurentus. O dabar atsiprašau, manęs laukia Berkas.

— Nemanau. — Jis čiupo Eriną už rankos, kai ši bandė praeiti. Erina beveik to ir tikėjosi, todėl buvo pasirengusi šaukti, bet Durnamas neįtikėtinai greitai užspaudė delnu jai burną.

— Ką jūs darote? — apstulbo arklininkas. — Loganas nuraus jums galvą.

— Nuraus ir tau, jeigu nuėjęs viską išpliurpsi. Juk ji viską girdėjo, idiote. — Uždusęs nuo pastangų išlaikyti besimuistančią Eriną Durnamas pastūmė ją arklininkui. — Palaikyk. Man reikia pagalvoti.

— Turime nešdintis iš čia velniop. Jeigu kas nors užeis...

— Užsičiaupk! Tuojau pat užsičiaupk! — Durnamo veidas blizgėjo nuo prakaito. Jis išsitraukė baltą nosinę ir nusišluostė. Viskam pasiryžęs vyras kartą jau priėmė neapgalvotą sprendimą. Dabar reikėjo priimti dar vieną. — Uždarysime ją furgone iki rytojaus, kol baigsis lenktynės. Iki to laiko ką nors sumąstysiu. — Nusitraukęs nuo kaklo skepetą jis aprišo jai burną. Padvejojęs čiupo purviną arklininko raištį ir užrišo akis. — Surask kokią virvę. Paskubėk, reikia surišti jai rankas ir kojas.

Springdama nuo raiščio Erina stengėsi išsiplėšti iš jųdviejų rankų, bet jau suprato, kad nepavyks. Nevilties pagauta ji nusimovė nuo piršto vestuvinį žiedą ir numetė ant žemės. Vyrai virvėmis suveržė jos riešus ir suvyniojo ją į gūnią.

Erina juto, kaip jie pakėlė ją nuo žemės, tačiau galėjo tik raitytis. Deja, pastangos išsilaisvinti buvo beprasmės — juo labiau ji priešinosi, juo sunkiau darėsi kvėpuoti. Išgirdo atidaromų durų garsą, tada ją kilstelėjo aukštyn ir paguldė ant kietų grindų.

— Ką, po galais, mes su ja darysime? — paklausė arklininkas, žiūrėdamas į pūpsantį ryšulį. — Kai paleisime, ji visiems išpliurps.

— Vadinasi, nepaleisime. — Durnamas atsišliejo į furgono šoną ir nusibraukė rankove nuo kaktos prakaitą. Bus taip, kaip jis nori. Per toli nueita ir per daug rizikuota, kad kažkokia moteris viską sugriautų.

— Aš tau nepadėsiu nužudyti tos moters.

Durnamas nuleido ranką ir prisimerkęs pažvelgė į arklininką.

— Tu tik pasirūpink žirgu, o moterį palik man.

Jie ruošiasi ją nužudyti. Išgirdusi, kaip uždarę furgono duris vyrai nuėjo šalin, Erina šiaip ne taip nusismaukė nuo veido gūnią. Jai galas — suprato tai iš Durnamo balso. Net jeigu būtų pažadėjęs arklininkui nieko jai nedaryti, ji vis tiek būtų supratusi. Nežinia, kas verčia Durnamą šitaip elgtis, bet dabar jo jau niekas nesustabdys.

Jos kūdikis. Suaimanavusi Erina pajudino riešus, stengdamasi išsilaisvinti iš virvės. Dieve gailestingas — ji turi išgelbėti kūdikį. Ir Berką.

Užplūdo panika ir Erina ėmė blaškytis. Kai pagaliau pavyko suimti save į rankas, riešus gėlė, o pečius buvo gerokai apsidaužiusi. Gulėjo nejudėdama tamsoje ir sunkiai šnopuodama bandė ką nors sugalvoti. Jeigu pavyktų pasiekti duris, gal pavyktų ir kaip nors jas atidaryti? Ji ėmė šliaužti link sienos, pasiekusi ją atsirėmė ir šiaip ne taip atsiklaupė ant kelių. Kol atsistojo, buvo visa šlapia nuo prakaito. Glausdamasi nugara prie sienos iš lėto slinko čiuopdama pirštais.