Нора Робертс - Laukinė rožė

Jo rankos nuostabios — stiprios ir tvirtos. Ir visada tokios ramios, užtikrintos. Kartais naktį Erina susirasdavo jo ranką ir priglausdavo prie skruosto vien tam, kad jaustų šalia. Jis tikriausiai to nė nežino.

Jeigu kaip reikiant susikauptų, ir dabar galėtų pajusti jo ranką prie skruosto. Laikyti ją ten, kiek širdis geidžia. Kai akys pripras prie tamsos, ji pamatys jo galvą ant pagalvės, šalia savęs. Berko veidas be galo gražus — tvirti žandikauliai ir skruostų plokštumos. Erinai patikdavo, kai juos padengdavo neryškus barzdos šešėlis. Ar kada nors jam tai sakė? Jis tikras gražuolis.

O jeigu bus atsargi, netgi pavyks prisiglausti prie jo ir nepažadinti. Jo odos kvapas ją užliūliuos. Jis visada kvepėjo taip, kaip, jos nuomone, ir turi kvepėti vyras — nemėgo jokių svaigių kvepalų. Taigi ji prisiglausdavo prie Berko, kartais ir jis pasislinkdavo arčiau, ranka tingiai apkabindavo ją per liemenį. Tai būdavo pačios nuostabiausios akimirkos, ji murmėdavo jam, kad myli. Pati sau tvirtino: jeigu jis dažnai girdės tai per miegus, gal pagaliau patikės.

Erina gulėjo stipriai užsimerkusi ir galvojo tik apie Berką. Po kurio laiko vėl užmigo.

Jau beveik trys, o Berkas vis dar sėdėjo ant tos pačios kėdės. Buvo išvažiavęs tik valandai — nulėkė į hipodromą paklaikęs, vildamasis rasti Eriną ten jo laukiančią. Išnaršė arklides ir iškamantinėjo prižiūrėtojus bei arklininkus, klausdamas to paties, ko jau buvo klaususi policija.

Bet Erinos ten nebuvo, neaptiko nė menkiausio ženklo. Todėl grįžo atgal ir ėmė žingsniuoti po svetainę, užsukdamas į miegamąjį ir nekreipdamas dėmesio į Trevio įpiltą kavą. Pastarąją valandą sėdėjo nejudėdamas ir spoksojo į telefoną.

Liepė Treviui eiti namo ir numigti, bet šis jo žodžius nuleido negirdomis. Tai priminė Berkui, kad jis turi dar vieną žmogų, kuris niekada jo nepaliktų. O jeigu praras... Negalėjo apie tai net pagalvoti. Suprato, kad sėkmė — kaprizinga poniutė, ji gali nusisukti, gyvenimas kartais parodo kruvinas iltis. Bet Erinai nieko bloga nenutiks...

Ji dar neturėjo galimybės patirti, koks iš tikrųjų yra gyvenimas. Gal jis neteisus, kad taip greitai ją supančiojo, pririšo prie savęs? Bet Erinai prieš akis visas gyvenimas, o ji tokia gyvybinga. Tik kodėl negali išmesti iš galvos kvailos minties, kad dėl to, kas jai dabar nutiko, kaltas jis?

Suskambėjo telefonas ir Berkas čiupo ragelį abiem rankomis.

— Loganas, — atsiliepė jis. Žmogus, kalbantis telefonu, buvo smarkiai girtas, bet Berkas suprato, ką jis kalba. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. — Kur ji?

— Nenoriu jokių bėdų. Įbesti arkliui — viena, bet daugiau nenoriu jokių bėdų.

— Gerai. Tik pasakyk man, kur ji. — Pakėlęs akis Berkas pamatė, kad Trevis stovi prie jo ir laukia.

— Nenorėjau įsipainioti į šį reikalą. Jis užmuš mane, jei sužinos, kad jums paskambinau.

— Tik pasakyk, kur ji, ir aš viskuo pasirūpinsiu.

— Laiko ją hipodrome, furgone. Nežinau, ką ketina daryti. Turbūt nužudys.

— Kokiame furgone? Kokiame furgone, po galais?!

— Žmogžudystėje aš nedalyvauju.

Kai pokalbis nutrūko, Berkas numetė ragelį ir pakilo.

— Erina hipodrome. Jie laiko ją uždarytą furgone.

— Aš paskambinsiu policijai ir atvažiuosiu tau iš paskos.

Berkas vairavo kaip maniakas, nekreipdamas dėmesio į raudonus šviesoforų signalus ir greičio apribojimus. Turbūt ją nužudys. Šie trys žodžiai nepaliaujamai skambėjo galvoje, jis net nepastebėjo, kaip spidometro rodyklė peršoko per šimto aštuoniasdešimt padalą. Gatvės buvo tuščios. Žmonės miegojo, laukdami rytojaus lenktynių. Kai kurie jau buvo įsikūrę stovyklas prie hipodromo.

Jis meldėsi, kad ir Erina miegotų. O kai pabus, jis jau bus pas ją.

Žvyras pažiro iš po ratų, kai Berkas staigiai sustabdė automobilį prie arklidžių. Čia buvo sustatyti furgonai treneriams ir savininkams, kurie norėjo būti arčiau savo žirgų, arklininkams ir padėjėjams, negalintiems leisti sau didesnės prabangos.

Berkui reikėjo surasti vienintelį furgoną.

Patraukęs per automobilių stovėjimo aikštelę už savęs išgirdo žingsnius ir prisiminęs kalbas apie žmogžudystę atsisuko sugniaužęs kumščius.

— Ramiau, vaikine, — patarė jam Padis. — Trevis man paskambino.

Berkas tik linktelėjo. Mėnesienoje matė, kad senis irgi iki šiol bluosto nesudėjo.

— Kuris iš furgonų priklauso Durnamui?

— Durnamui? Trevis sakė, kad tu nežinai, kieno tai darbas.

— Vadink tai nuojauta. Tai kuris Durnamo?

— Ana tas, didelis juodas. — Padis atsisuko išgirdęs artėjančias sirenas. — Atvažiuoja policija. — Bet Berkas jau bėgo prie juodojo furgono.

— Erina! — Durys nepasidavė. Akimirką jis buvo pasiryžęs išplėšti jas plikomis rankomis.

— Pamėgink šituo. — Padis padavė laužtuvą. — Kai Trevis paskambino ir papasakojo, pamaniau, kad jis gali mums praversti.

Berkas nedvejodamas puolė laužti durų, vis šaukdamas ją vardu. Tegul Erina žino, kad čia jis. Nenorėjo dar labiau jos išgąsdinti. Metalas cypdamas laikėsi tvirtai, kol pagaliau pasidavė. Atkišęs laužtuvą tarsi ginklą Berkas šoko vidun. Išstūmė medinę pertvarą, skiriančią furgono kėbulą nuo kabinos.

— Erina?! — pašaukė. Tyla, jokio garso. O kas, jeigu jau per vėlu? Berkas pasukiojo laužtuvą prakaituotose rankose. — Erina, viskas gerai. Aš atėjau tavęs išlaisvinti. — Nusikeikęs dėl tamsos jis krito ant kelių. Tada pamatė ją, susirietusią kamputyje furgono gale. Akimirksniu Berkas atsidūrė šalia, bet paliesti bijojo. Pirmiausia paglostė skruostą. Koks šaltas, sustingęs. — Erina! — Apimtas įniršio jis atrišo jai burną. Kai pagaliau Erina atsimerkė, jis vos nepravirko iš palengvėjimo. — Erina, viskas gerai.

Bet kai Berkas ją palietė, Erina susirietė ir ėmė kūkčioti.

— Viskas gerai, — murmėjo jis. — Niekam neleisiu tavęs skriausti. Čia Berkas, mieloji, dabar jau viskas gerai.

— Berkai, — ištarė jo vardą Erina, nors akys vis dar buvo sklidinos siaubo.

— Tikrai čia aš, tuojau tave išgabensiu. — Jis pajudino ją, norėdamas apversti, ir mintyse nusikeikdavo kaskart jai sukūkčiojus. Pagaliau ji ėmė taip drebėti, kad jokie žodžiai negalėjo nuraminti.

Berkas apčiuopė virves, bet kai pabandė atrišti, Erina suaimanavo.

— Atleisk. Turiu jas nurišti. Nenoriu tavęs skaudinti. Ar gali pabūti nejudėdama?

Ji nieko neatsakė, tik nusuko veidą į sieną.

Furgonas sudrebėjo, kai į jį subėgo būrys vyrų.

— Man reikia peilio. — Pakėlęs akis Berkas išvydo leitenantą Halingerį. — Po velnių, duokite man peilį ir nešdinkitės. Ji nežmoniškai įbauginta.

Viena ranka Halingeris ėmė raustis kišenėje, kita pamojo savo vyrams eiti lauk.

— Pakentėk dar truputėlį, aire, tuoj viskas bus baigta, — kalbino ją Berkas. Erinai skaudėjo. Pjaudamas virves jis jautė kiekvieną jos krūptelėjimą, kiekvieną virptelėjimą pakartodavo jo paties kūnas. Kai pagaliau išlaisvino ir kojas, abu buvo šlapi nuo prakaito. — Aš tave išnešiu. Tik nejudėk.

— Mano rankos... — Erina prikando lūpą, nes net švelniausias prisilietimas kėlė baisų skausmą.

— Žinau. — Kaip įmanydamas atsargiau Berkas pakėlė ją ant rankų. Sudejavusi Erina priglaudė veidą jam prie peties.

Kai juodu išėjo į lauką, automobilių stovėjimo aikštelė buvo ryškiai apšviesta. Erina stipriai užmerkė perštinčias akis. Ji niekaip negalėjo pamiršti baimės ir skausmo, todėl stengėsi sutelkti dėmesį į Berko balsą.

— Laikykitės nuo jos kuo toliau, kad jus kur velniai, — tyliai sušnypštė jis, žiūrėdamas į Halingerį.