Нора Робертс - Laukinė rožė

— Kur?

— Į hipodromą, kur kitur? Jau beveik vidurdienis. Čia praleidai visą rytą.

— Liksiu čia.

Erinos širdis suspurdėjo, bet ji papurtė galvą.

— Nekvailiok. Negali to praleisti. Gaila, kad aš esu čia uždaryta. Bet bent jau turėsiu malonumo pamatyti, kaip tu žengi į nugalėtojų ratą. O čia tau nėra ką veikti.

Berkas prisiminė, koks bejėgis jautėsi naktį. Toks pat bejėgis jautėsi ir dabar.

— Ko gero, nėra.

— Tai važiuok, — paragino Erina stengdamasi, kad balsas skambėtų linksmai.

— Gerai. — Jis pasitrynė rankomis veidą.

— Ir pirma pailsėk, tik tada vėl atnešk čia savo užpakalį.

Ji pakėlė galvą laukdama bučinio, bet jis tik vos palietė lūpomis kaktą.

— Pasimatysime vėliau.

— Berkai, — vėl pakvietė Erina, kai jis jau ėjo lauk, — tu laimėsi.

Jis linktelėjo galvą ir uždarė duris paskui save. Atsišliejęs į sieną jautėsi toks išsekęs, kad vos pajėgė stovėti, galva buvo it iššluota. Jam nė velnio nerūpėjo nei derbis, nei jokios kitos lenktynės. Prieš akis visą laiką stovėjo tas pats vaizdas: furgono kampe susigūžusi, jo išsigandusi Erina.

Ji atsigavo, kalbėjo ir šypsojosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet jis matė sutvarstytus riešus.

Bijojo ją paliesti, bijojo, kad ji vėl susigūš ir atsitrauks. O jei ir neatsitrauks, bijojo suteikti jai skausmo. Bijojo žiūrėti į ją pernelyg ilgai, kad vėl nepamatytų to paklaikusio žvilgsnio jos akyse. Bijojo ją apkabinti ir prisiglausti, kad neišslystų jam iš rankų — bijojo prarasti Eriną, kaip vos neprarado prieš kelias valandas.

Bet ji ragino jį eiti sakydama, kad jai nereikia jo šalia. Erinai reikia tik pergalės, raudonomis rožėmis kaišytos gūnios ir prizo. Po galais, jis duos žmonai, ko ji trokšta.

Ji nesitikėjo, kad šitaip nervinsis. Bet netgi žiūrint parengiamąsias varžybas, klausantis interviu ir diskusijų per televiziją širdis daužėsi. Kai pamatė Berką, išeinantį iš arklidžių, nusijuokė ir apsikabino pagalvę. O, kad galėtų būti ten, su juo, ir jį palaikyti. Tačiau Berkas atsisakė kalbėti su reporteriais ir Erina nusivylė. Ji norėjo išgirsti jį, pamatyti jo veidą per televizorių, kad vėliau abu galėtų iš to pasijuokti.

Tada ekrane pasirodė žurnalistas, jis papasakojo istoriją, kuri išaiškėjo nuo bluegrass lenktynių. Erina džiaugėsi, kad Berkas buvo išteisintas, o Dvigubas Blefas laikomas Rožių bėgimo favoritu.

Ji stengėsi kuo ramiau klausytis pasakojimo apie savo pagrobimą ir Durnamo sulaikymą. Arklininkas buvo aptiktas girtas miegantis garde ir taip pat areštuotas. Akivaizdu, kad iš jo traukti žodžių nereikėjo, pats papasakojo visą istoriją. Paskui operatorius nukreipė kamerą į furgoną išlaužtomis durimis ir policijos užtvaras, tai matyti Erinai buvo ypač sunku.

Pranešimas, kad ji ramiai ilsisi, Eriną beveik prajuokino. Žurnalistams kažkaip pavyko šį įvykį pateikti kaip didžiulį nuotykį, panašų į detektyvinį romaną su į bėdą patekusia dama, piktadariu ir gelbėtoju. Ji suraukė nosį. Nors ir malonu apie Berką galvoti kaip apie gelbėtoją, ji nė kiek nenorėjo būti į bėdą patekusi dama.

Tačiau viską pamiršo, kai pradėjo rodyti iš aptvaro vedamus žirgus. Buvo tarp jų ir Dvigubas Blefas, didelis ir gražus kaip visada. Dvigubas Blefas, trejų metų, iš Trijų tūzų žirgų ūkio. Savininkai — Berkas ir Erina Loganai. Tai išgirdusi Erina nusišypsojo. Aišku, žirgas Berko ir žurnalistai įvėlė klaidą, bet jai buvo malonu matyti ekrane užrašytą savo vardą greta Berko.

Ji dar kartą nusijuokė ir pajuto, kaip drėksta delnai. Hipodromas, kaip ji ir tikėjosi, buvo pilnut pilnutėlis. Kamera stabtelėjo prie Dorotės Geinsfild. Erina pasimėgaudama iškišo jai liežuvį.

Tada operatorius parodė Berką ir jai suskaudo širdį. Jis atrodė be galo pavargęs. Išsunktas iki paskutinio lašo. Štai kodėl buvo toks santūrus. Jis tiesiog išsekęs. Kai pailsės ir atgaus formą, viskas vėl bus kaip buvę.

— Aš myliu tave, Berkai, — sušnabždėjo glausdama skruostą prie pagalvės. — Tik meilė padėjo man viską išgyventi.

Ekrane vėl pasirodė žirgai. Tuoj turėjo prasidėti lenktynės.

Sutrimitavo trimitas ir minia suošė. Erina troško šokti iš lovos ir skubėti į hipodromą. Jeigu ne kūdikis, būtų spjovusi į gydytojų patarimus ir išlėkusi iš ligoninės. Bet prisivertė apsišarvuoti kantrybe.

— Į savo pirmąjį derbį eisime kartu, — sumurmėjo ranka glostydama pilvą. — Kitais metais eisime visi trys.

Suskambėjo varpas ir dvi minutes Erina neatitraukė žvilgsnio nuo ekrano. Atrodė, Dvigubas Blefas lekia varomas keršto angelų. Gal taip ir yra? Gal Berkas savo jausmus, visą įsiūtį perdavė žirgui?

Kai Dvigubas Blefas anksti atsiplėšė nuo būrio, Erina sulaikė kvapą. Per greitai. Ji žinojo, kad žokėjui buvo liepta prilaikyti jį pirmąją pusę mylios. Bet šiandien jis buvo nesulaikomas.

Netrukus susirūpinimą pakeitė nuoširdus susižavėjimas. Jų žirgas atrodė didingai, buvo piktas ir nesustabdomas. Lyg pats trokštų teisingumo ir keršto. Jis pirmas šuoliavo palei lenktynių tako tvorą. Trevio Apolonas laikėsi už jo per visą ilgį. Pentelio eržilas su nauju raiteliu stengėsi pasivyti. O minia jau buvo pakilusi ant kojų. Erina šaukė ir nė nepajuto, kada į palatą įėjo slaugytoja.

Pasiekęs finišo tiesiąją Dvigubas Blefas dar padidino greitį, nors tai atrodė neįmanoma, ir net pranešėjas prakalbo susijaudinusiu balsu. Du ilgiai, trys, pagaliau trys su puse. Finišą jis kirto tarsi būtų buvęs vienas visame treke.

— Jis nė karto neužleido pozicijų. — Erina persibraukė delnais per skruostus, šluostydamasi ašaras. — Nė karto.

— Sveikinu, ponia Logan. Galiu pasakyti, kad ką tik gavote dozę pačių geriausių vaistų.

— Pačių geriausių, — sutiko Erina, bet įsikabino pirštais į paklodę, laukdama oficialaus pranešimo. Mintyse įsivaizdavo žokėjaus svėrimo procedūrą ir atestaciją. Regis, tai truko visą amžinybę, bet tada švieslentėje pasirodė skaičiai. — Pats geriausias rezultatas. Štai ir Berkas. — Ji čiupo slaugytoją už rankos. — Jis tiek daug dirbo ir taip ilgai šito laukė. Kaip norėčiau dabar būti su juo.

Fotografai ir reporteriai lakstė aplinkui, Berkui su treneriu pasirodžius nugalėtojų rate. Kodėl jis nesišypso? — svarstė Erina braukdama ašarą. Ji matė, kaip jis spaudžia ranką savo žokėjui, bet negirdėjo, ką jam sako.

— Gera diena Trims tūzams , — tarė reporteris, prikišęs mikrofoną Berkui prie veido. — Tai turėtų atpirkti praėjusios savaitės diskvalifikaciją, pone Loganai.

— Visai nesvarbu ką nors atpirkti. — Berkas patapšnojo žirgui per kaklą. — Man regis, šiandien Dvigubas Blefas įrodė esąs nugalėtojas, patvirtino, kad ne veltui aš pasitikėjau savo komanda, bet šios dienos varžybos buvo skirtos mano žmonai. — Jis ištraukė vieną rožę iš gūnios, kuria buvo uždengtas jo žirgas. — Atsiprašau.

— Kaip miela, — sumurmėjo slaugytoja.

— Jo, — sutiko Erina, bet žvelgdama į žokėjų, iškėlusį taurę virš galvos, negalėjo suprasti, kodėl jaučiasi pralaimėjusi.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Namo jie išskrido iš karto, kai tik Eriną išrašė iš ligoninės, bet ji visai nebuvo nusiteikusi švęsti. Atrodė, viskas turėjo būti gerai. Berkas atgavo gerą vardą, jo geriausias žigas laimėjo derbį ir pasiekė rekordą, o ji vėl saugi. Tai kodėl jautėsi tokia nelaiminga?

Erina žinojo, kad Berkas gali būti abejingas, arogantiškas ir kietakaktis. Trys absurdiškiausios savybės, dėl kurių galima pamilti vyrą, bet vis dėlto to buvo gana. Tik nežinojo, kad jis būna užsisklendęs savyje ir nedraugiškas. Jos nė nepalietė. Pirmosiomis dienomis Erina pastebėjo, kad Berkas net išsuka iš kelio, kad tik nereikėtų prie jos prisiliesti. {lovą ateidavo vėlai, o keldavosi anksti. Kur kas daugiau laiko praleisdavo lauke arba išvykose nei namie.