Нора Робертс - Laukinė rožė

— Aš iškviečiau greitąją pagalbą. — Trevis įsiterpė tarp Berko ir policininko. — Jau atvažiavo. Mudu su Padžiu važiuosime jums iš paskos.

Lyg per sapną Erina juto, kaip ją guldo ant neštuvų. Šviesa vis dar buvo tokia ryški, kad ji nedrįso atsimerkti. Aplinkui aidėjo daugybė balsų, pernelyg daug balsų, bet ji dėmesį sutelkė tik į vieną vienintelį, kuris jai buvo svarbus. Staiga krūptelėjo pajutusi vėsą prie geliančių riešų, bet Berkas paglostė jai plaukus ir nesiliovė kalbėjęs.

Nė pats nežinojo, ką kalba. Dalijo pažadus, sakė priesaikas, pliauškė nesąmones. Bet negalėjo nematyti ant jos riešų ir kulkšnių sudžiūvusio kraujo ir mėlynėmis nusėtų rankų. Kiekvieną kartą Erinai krūptelėjus jis pagalvodavo apie Durnamą. Ir apie tai, kaip jį nugalabys.

— Arklidėse, — sumurmėjo ji. — Arklidėse išgirdau, kaip jie kalbasi... kad davė žirgui narkotikų.

— Tai nesvarbu. — Berkas nepaliaujamai glostė jai plaukus.

— Arklidėse... — pakartojo ji tyliu trūkinėjančiu balsu. — Negalėjau ištrūkti. Stengiausi...

— Dabar tu saugi. Tik gulėk ramiai.

Medikai neleido Berkui eiti drauge. Kai

greitosios pagalbos automobilis sustojo prie ligoninės, jie iškart nusivežė Eriną, o Berkas liko laukiamajame, bejėgis ir skaudama širdimi.

— Viskas bus gerai. — Trevis uždėjo ranką jam ant peties.

Berkas linktelėjo. Medikai jį patikino, kad taip ir bus. Riešai stipriausiai sužaloti, bet užgis, mėlynės išnyks. Tik niekas nežino, kaip smarkiai ji išgąsdinta ir įbauginta, sužalota emociškai.

— Pabūk čia. Aš turiu kai ką padaryti.

— Berkai, jai būtų geriau, jeigu liktum čia. Tau taip pat.

— Sakau — pabūk, — pakartojo jis ir išlėkė pro plačias stiklines duris.

Važiuodamas į Durnamo ūkį Berkas stengėsi apie nieką negalvoti. Įsiūtis nebuvo praėjęs, bet jis valdėsi neleisdamas šiam sujaukti minčių. Taigi apie nieką negalvojo, sąmonė buvo skaidri kaip ankstyvo rytmečio oras.

Pusvalandžio kelią Berkas įveikė per penkiolika minučių, bet policija buvo greitesnė. Iššokęs iš automobilio prie didingo Durnamo mūro Berkas vėl susidūrė su Halingeriu.

— Taip ir maniau, kad šįvakar jus čia pamatysiu. — Halingeris prisidegė vieną iš penkių cigarečių, kurias sau leisdavo surūkyti per dieną — lygiai penkiomis daugiau, nei žinojo žmona. — Toks nuovokus žmogus kaip jūs turėjo susiprasti, jog Durnamas apnuodijo jūsų žirgą.

— Susipratau. Kur jis?

— Šiąnakt Durnamas mano rankose. — Halingeris išpūtė dūmą, tada atsišliejo į Berko automobilio sparną. Jeigu pėdų vonelė nepadės, teks eiti pas prakeiktą specialistą. — Žinote, kartais ir farai turi smegenų. Mes apklausėme Durnamą kaip tik tuo metu, kai atėjo pranešimas, kad jūs važiuojate į hipodromą ieškoti žmonos.

— Kodėl?

— Na, sumetęs, jog jūsų žmonos dingimas susijęs su praėjusios savaitės nemalonumais — o tai buvo drąsi prielaida — supratau, kam iš to būtų daugiausia naudos. Durnamui. Atrodo, ir jūs tai jau išsiaiškinote.

— Išsiaiškinau, tik neturiu įrodymų.

— Dabar jau turime ir jų. Durnamas buvo priėjęs liepto galą. Užteko mūsų skambučio ir jis ištuštino savo banko sąskaitą, pasiėmė viską, kas ten buvo likę. Žinote tai, tiesa?

— Taip, žinau.

— Buvo netgi daiktus susikrovęs. Bet rytdienos lenktynių praleisti negalėjo. Šiandienos, — pasitaisė Halingeris, pažvelgęs į šviesėjantį dangų. — Jis velniškai norėjo laimėti šį derbį. Keista, kartais žmonės taip susitelkia į vieną tikslą, kad net nepagalvoja apie pasekmes. Kaip jūsų žmona?

— Sužalota. Kur laikote Durnamą?

— Dabar tai policijos reikalas, pone Loganai. — Atidžiai apžiūrėjęs cigaretę leitenantas užsitraukė dar vieną dūmą. — Suprantu, kaip jaučiatės.

Berkas žvilgsniu jį nutildė.

— Nesuprantate.

Halingeris lėtai linktelėjo galvą.

— Jūs teisus. Ir nors abejoju, kad esate nusiteikęs klausytis patarimų, vieną noriu duoti. Jūs nebuvote skautas, Loganai. — Jis kiek pašaipiai nusišypsojo, nes Berkas nenuleido nuo jo žvilgsnio. — Aš pasirūpinu išsiaiškinti visas smulkmenas. Jums yra tekę išgyventi keletą sunkių laikotarpių. Kartais jums sekėsi, kartais nesisekė. Dabar, sakyčiau, radote tinkamą moterį ir turite puikią progą daug ką pakeisti. Nerizikuokite netekti auksinės progos dėl tokio niekingo padaro kaip Čarlis Durnamas. Jis pralošė gerokai daugiau nei žirgų lenktynes. Ar to negana?

— Negana. — Berkas atplėšė automobilio dureles, tada stabtelėjo ir atsisuko. — Nesvarbu, kada jį paleis, po metų ar po dvidešimt, Durnamas — lavonas.

Šiek tiek apgailestaudamas Halingeris nuspriegė šalin nuorūką.

— Turėsiu omenyje.

Erina atsibudo ir atsargiai pramerkė akis. Ligoninė. Ją užplūdo palengvėjimo banga, kaip ir kaskart, kai atsibudusi suvokdavo esanti saugi. Šviesa prie lovos vis dar degė. Bjauru, kad pasirodė silpna, bet paprašė slaugytojos ją palikti, nors ėmė brėkšti.

Berko nebuvo šalia. Erina nerimavo ir kvietė jį, tačiau medikai nuvežė ją į atskirą palatą ir pažadėjo, kad jis greitai ateis. Liepė jai miegoti, atsipalaiduoti, uždraudė nervintis.

Bet Erina troško jį pamatyti.

Ji vangiai pasuko galvą. Kambaryje jau buvo gėlių. Tikriausiai Padis arba Trevis pasirūpino. Jie be galo geri.

Bet jai reikėjo Berko.

Erina pasikėlė lovoje ir pasimuistė ieškodama patogios padėties. Tada pamatė jį. Stovėjo prie lango, atsukęs jai nugarą. Viskas išsisklaidė, liko tik džiaugsmas — jis čia, su ja.

— Berkai.

Jis staigiai atsisuko. Pirma mintis buvo, kad ji jau sėdi ir kad skruostai atgavo spalvą. Paskui pagalvojo: jeigu ne jis, ji dabar negulėtų ligoninėje sutvarstytais riešais. Erina ištiesė ranką ir jis priėjęs švelniai ją spustelėjo.

— Jau geriau atrodai, — tarė nenatūraliu balsu.

— Ir jaučiuosi geriau. Nežinojau, kad tu čia.

— Senokai sukiojuosi netoliese. Ar ko nors nori?

— Mielai pavalgyčiau. — Nusišypsojusi ji vėl ištiesė ranką, bet Berkas stovėjo susikišęs rankas į kišenes.

— Pakviesiu slaugytoją.

— Berkai, — pakvietė Erina, kai jis jau buvo prie durų. — Galiu palaukti. Pasižiūrėk į save, juk esi nemiegojęs.

— Audringa naktis.

Ji vėl pamėgino nusišypsoti.

— Jo, tikrai audringa. Atleisk.

Staiga Berko žvilgsnis tapo įdėmus ir bejausmis.

— Neatsiprašinėk. Pakviesiu slaugytoją.

Likusi viena Erina vėl atsigulė. Tikriausiai

ji dar šiek tiek sutrikusi ir susipainiojusi. Juk Berkas negali pykti ant jos? Tyliai atsidususi ji užsimerkė. Aišku, kad gali. Vyrų niekada nesuprasi, ypač Berko. Nesvarbu, kalta ji ar ne, bet dėl jos jam teko pereiti pragarą. O dabar verčia jį leisti ligoninės palatoje svarbiausią savo gyvenimo dieną.

Kai durys vėl atsidarė, Erina užsiklijavo linksmą šypseną ir pasistengė, kad balsas skambėtų smagiai, nors gerklę vis dar gėlė.

— Turėtum būti hipodrome. Nė nemaniau, kad jau taip vėlu. Ar kas nors galėtų atnešti man drabužius? Būčiau pasiruošusi po dešimties minučių.

— Tu niekur neisi.

— Juk nesitiki, kad praleisiu savo pirmąjį derbį? Žinau, ką sako gydytojai, bet...

— Tada žinai ir tai, kad tau uždrausta keltis iš lovos dvidešimt keturias valandas. Nekvailiok.

Erina išsižiojo, bet tuoj pat vėl kietai sučiaupė lūpas. Nesiginčys. Pabuvusi taip arti mirties ji suvokė, kiek daug laiko žmonės iššvaisto niekniekiams.

— Žinoma, tu teisus. Sėdėsiu čia, spoksosiu į televizorių ir leisiuosi lepinama. — Kodėl jis neprieina arčiau? Kodėl jos neapkabina? Erina nepaliovė šypsotis, nors Berkas vėl nusisuko ir ėmė spoksoti pro langą. — O tu geriau važiuok.