Нора Робертс - Laukinė rožė

— Jūs kalbate apie lenktynes. O aš kalbu apie žmogžudystę.

— Nieko nenoriu apie tai girdėti. Neturiu su tuo nieko bendra. O dabar valgykite.

— Pone... nežinau, kaip jus vadina.

— Berlis, ponia. Esu Tomas Berlis. — Kad ir kaip absurdiška atrodė, jis pakėlė pirštus prie kepurės.

— Pone Berli, meldžiu išgelbėti man gyvybę. Ne tik man, bet ir kūdikiui, kurį nešioju. Negalite leisti Durnamui nužudyti mano kūdikio. Dabar turėtumėte nemalonumų tik dėl žirgo, o čia juk žmogžudystė. Nekalto vaikelio, pone Berli.

— Nenoriu nieko girdėti apie žudymą. — Vyro balsas darėsi šiurkštus, bet rankos virpėjo rišant ant burnos raištį. Jis mirtinai norėjo gerti. Jau buvo beužrišąs ir akis, bet Erinos žvilgsnis privertė sudvejoti. Juk vis tiek ji čia nieko nemato. Furgono galas buvo be langų, o kėbulą nuo jo skyrė medinė pertvara. — Jūsų reikalas, jeigu nenorite valgyti. Mano reikalas buvo pasiūlyti. — Jis įsikišo sumuštinį į kišenę. Erina matė, kaip vyriškis apsidairė į abi puses, o tada išėjo palikdamas ją tamsoje.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Norėčiau, kad eitumėte ieškoti mano žmonos, leitenante, o ne sėdėtumėte čia ir uždavinėtumėte klausimus.

Leitenantas Halingeris, beveik šešiasdešimties metų vyriškis, buvo įsitikinęs, kad per trisdešimt septynerius tarnybos policijoje metus prisižiūrėjo ir prisiklausė dvigubai daugiau, negu priklausytų pagal pareigas. Nestokojo net ir sutrikusių, piktų sutuoktinių. O vyras priešais jį, regis, buvo ne tik piktas, bet ir gerokai sutrikęs.

— Pone Loganai, mes jau turime žodinį jūsų žmonos portretą, keli pareigūnai šnekina žmones hipodrome. — Leitenantas labai pavydėjo Berkui jo rūkomo cigaro, bet neužsiminė. — Jeigu suteiktumėte man daugiau informacijos, tai padėtų geriau išsiaiškinti visas aplinkybes ir padidintų tikimybę surasti jūsų žmoną.

— Juk jau sakiau: Erina negrįžo į viešbutį. Nuo pat ryto niekas nematė mano žmonos, o jos žiedas buvo aptiktas Čerčilio kalvų arklidėse.

— Kai kurie žmonės nuolat mėto papuošalus, pone Loganai.

Kai kurie žmonės. Po velnių, kuo čia dėti kai kurie žmonės? Juk dingo Erina — jo Erina. Kur, po perkūnais, ji yra? Berkas vėl pažvelgė į Halingerį ir labai įtaigiai tarė:

— Erina nemėto. Ypač vestuvinio žiedo.

— Hmm. — Leitenantas kažką užsirašė į knygelę. — Pone Loganai, tokie dalykai dažniausiai pasirodo besą paprasčiausias nesusipratimas. — Halingeris apie tai galėtų parašyti knygą. Taip, galėtų parašyti knygą vien tik apie nesusipratimus. — Ar judu su žmona šįryt kivirčijotės?

— Ne.

— Gal ji išsinuomojo automobilį ir nutarė pasivažinėti po apylinkes.

— Tai absurdiška. — Berkas pakėlė akis ir paėmė iš Trevio puodelį kavos, bet pasidėjo į šalį. — Jeigu Erina būtų norėjusi pasivažinėti, būtų važiavusi mūsų jau išsinuomotu automobiliu. Būtų perspėjusi mane, kad išvažiuoja, ir grįžusi bent prieš porą valandų. Šįvakar mudu turėjome planų.

Halingeris ir pats turėjo planų, svajojo apie malonų ir ramų vakarą su žmona. Ir apie voneles kojoms. Leitenantas pajudino batuose geliančius pirštus.

— Derbio savaitė būna labai chaotiška. Gal tie planai jai iškrito iš galvos.

— Aš nepažįstu atsakingesnio žmogaus už Eriną. Jeigu jos čia nėra, tai todėl, kad negali būti. — Berkas vėl prisiminė, su kokia baime skambino į ligonines. — Kažkas trukdo sugrįžti.

— Pone Loganai, pagrobėjai paprastai paskambina ir reikalauja išpirkos. Esate turtingas žmogus, bet pats sakėte, kad su jumis niekas iki šiol nesusisiekė.

— Ne, nesusisiekė, — patvirtino Berkas. Jį išpildavo prakaitas kaskart, kai suskambėdavo telefonas. — Klausykite, leitenante, pasakiau jums viską, ką žinau. Man jau bloga darosi, kad sukame ratus aplink, kai turėtumėte eiti ir dirbti savo darbą. Mėginčiau ieškoti ir pats, bet jaučiu, jog protingiau bus likti čia ir... — Laukti. Visą amžinybę.

Halingeris pažvelgė į savo užrašus. Jis buvo liesas, tyliu balsu kalbantis vyras mažomis geliančiomis pėdomis. Išvaizdai skyrė nė kiek ne mažiau dėmesio kaip darbui. Susižavėjęs pastebėjo, kokiais brangiais batais avi Berkas, bet atkreipė dėmesį ir į tai, kad yra įsitempęs ir sunerimęs.

— Pone Loganai, jūs patyrėte nemalonumų per bluegrass lenktynes. Kaip dėl to jautėsi jūsų žmona?

— Aišku, kad labai nusiminė. — Berkas užgesino cigarą ir pakilęs pradėjo žingsniuoti.

— Taip nusiminė, kad galėjo norėti šįvakar ir rytoj vengti žmonių? Tiesiog pabėgti nuo visų — taip pat ir nuo jūsų?

Berkas atsisuko į leitenantą, jo žvilgsnis buvo bejausmis ir grėsmingas.

— Erina nebūtų nuo nieko bėgusi. Atvirai kalbant, aš prašiau jos grįžti namo, kol viskas baigsis. Bet ji nesutiko. Net į kalbas nesileido, pareiškė liksianti iki pat pabaigos.

— Esate laimingas vyras.

— Pats žinau. O dabar gal vis dėlto pajudinsite pasturgalį ir pradėsite ieškoti mano žmonos?

Halingeris ramiai pasižymėjo kažką užrašuose ir atsisuko į Trevį:

— Pone Grantai, kaip išsiaiškinome, jūs esate paskutinis žmogus, šįryt kalbėjęsis su ponia Logan. Kokia buvo jos nuotaika?

— Erina nerimavo ir dėl lenktynių, ir dėl Berko. Atrodė kiek pavargusi. Sakė ketinanti pailsėti pasibaigus derbiui. Bet tikrai nesiruošė praleisti lenktynių ar palikti savo vyro. Juk ji neseniai ištekėjo ir labai jį myli.

— Hmm, — vėl siutinamai ramiai numykė leitenantas. — Jos žiedas buvo rastas arklidėse. Sakėte, kad į arklides jūsų žmona neidavo, pone Loganai, bet šįryt ji buvo pastebėta einanti link jų.

—Turbūt norėjo kažką įrodyti pati sau. Iš kur man žinoti? — Berko kantrybė seko. Geriau jau būtų palaukusi jo ir ėjusi drauge... bet juk jis pats ne kartą ją atstūmė ir galiausiai Erina liovėsi ko nors jo prašiusi.

— Ką įrodyti?

— Ką?

Kantrybė buvo būtina Halingerio darbe.

— Sakėte, kad ponia Logan galėjo eiti į arklides norėdama kažką įrodyti.

— Prieš kelerius metus nutiko nelaimingas atsitikimas ir nuo to laiko ji bijo arklių. Kelias pastarąsias savaites mėgino įveikti savo baimę. Po galais, koks skirtumas, ko ji ten ėjo? Svarbiausia, kad buvo ten, o paskui dingo.

— Man geriau sekasi dirbti, kai žinau smulkmenas.

Suskambėjo telefonas ir Berkas pašoko. Jo veidas buvo net pilkas nuo įtampos, kai pakėlė ragelį.

— Klausau. — Nuslopinęs aimaną jis perdavė ragelį Halingeriui. — Čia jums.

— Jie suras ją, Berkai. — Trevis praeidamas patapšnojo Berkui per petį. — Turi tuo tikėti.

— Kažkas čia ne taip. Nujaučiu, kad ji pakliuvo į bėdą. — Nuojauta jo neapleido, o praėjus pirmai panikos ir baimės bangai, sukaustė klaikus, tikras žinojimas. — Jeigu jie greitai jos nesuras, gali būti per vėlu. Turiu nešdintis iš čia. Ar pasiliksi prie telefono, jeigu kartais paskambintų?

— Žinoma.

Pamatęs, kad Berkas eina link durų, Halingeris mostelėjo vienam iš savo vyrų sekti paskui.

Tikriausiai ji buvo užmigusi. Erina pabudo iš košmaro permirkusi prakaitu ir drebėdama iš šalčio. Sumurmėjusi Berko vardą pamėgino jį pasiekti, bet negalėjo pajudinti rankų. Suvokusi, kad tai ne sapnas, ji vėl užsimerkė ir kelis kartus giliai atsikvėpė, stengdamasi iškvėpti dar vieną panikos bangą. Kiek visa tai truks? O Dieve, kiek? Gal jie ketina tiesiog palikti ją čia, kad išprotėtų ir mirtų iš bado?

Ji neišprotės, nes galvos apie Berką. Užsimerks ir prisimins, ką jaučia naktį gulėdama šalia jo, kai pro langą šviečia mėnesiena, o jo šiltas kūnas visai šalia. Galvos apie jo bučinius — lėtus ir atimančius žadą, nuo kurių apsunksta kūnas ir aptemsta protas. Beveik jautė jo skonį. Net dabar jį jautė, taip pat ir jo rankos prisilietimą, štai, paglostė skruostą ir kyla prie plaukų.