Нора Робертс - Laukinė rožė

Suradusi rankeną vos nepravirko. Pasisukusi ir pasistiebusi ant pirštų galų suėmė pirštais.

Užrakinta. Papurtė galvą, mėgindama sulaikyti besiveržiančias ašaras. Gal Durnamas ir gyvulys, bet nėra kvailas. Ji pradėjo daužyti į duris, tikėdamasi atkreipti kieno nors dėmesį, bet buvo taip tvirtai supančiota, kad negalėdama užsimoti sukeldavo tik menką bilstelėjimą. Vėl nuslydusi ant grindų Erina užgniaužė paniką ir stengdamasi negalvoti apie skausmą ėmėsi virvių.

— Ar nematei Erinos?

Neatitraukdamas rankų nuo savo žirgo Trevis pakėlė akis į Berką.

— Nuo ryto nemačiau. Tikriausiai grįžo atgal į viešbutį.

— Gal. Ko gero, sėdo į taksi. — Logiškai mąstant, taip ir turi būti , pagalvojo Berkas. Nėra jokio pagrindo nerimauti. — Šįryt mudu atvažiavome drauge. Paprastai ji manęs palaukia.

— Atrodė šiek tiek pavargusi. — Trevis atsitiesė. — Gal nutarė grįžti ir pailsėti.

— Ko gero. — Tai atrodė įtikinama. Dabar Erina tikriausiai mirksta karštoje vonioje ir mąsto apie būsimą vakarėlį. — Bet geriau parlėksiu ir patikrinsiu.

— Pasiteirauk, ar pagailės vienišo vyro ir skirs man porą šokių.

— Būtinai.

— Berkai...

— Ką?

— Ar kažkas nutiko?

Jo rankos buvo šaltos. Baisiai šaltos.

— Ne, nieko. Pasimatysime po poros valandų.

Kol Berkas grįžo iš hipodromo į viešbutį,

rankos taip ir nesušilo. Buvo keista, kad Erina taip ėmė ir išėjo nieko jam nepasakiusi. Kita vertus, pastaruoju metu juodu mažai kalbėjosi. Jis dėl to kaltas. Pripažinęs tai Berkas gūžtelėjo pečiais. Jam nepatiko, kad ji čia. Buvo nepakeliama matyti, kaip drąsiai ji atremia pašaipas ir stengiasi nekreipti dėmesio į paskalas, kurių tik daugės, kol galiausiai viskas nurims.

Geriau jau ji taip atkakliai nesistengtų įsitvirtinti aukštuomenėje... Bet juk tai vienas iš tų dalykų, kuriuos jis pažadėjo tuokdamasis. Dabar turi būti dėkingas, kad ji laikosi šalia jo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių. Tačiau dėkingumas tik dar labiau stiprino kaltę ir didino atsakomybę.

O atsakomybė jį užvis mažiausiai žavėjo — kaip ir anksčiau. Galbūt pasukęs automobilį į vakarus ir nuvažiavęs tolyn pajustų didžiulį palengvėjimą. Pradėtų vėl viską nuo nulio, kaip jau ne kartą pradėjo. Bet tada nebuvo Erinos.

Kai tik lenktynės ir skandalas pasibaigs, juodu pasikalbės. Reikia išsklaidyti susikaupusius debesis ir iš naujo nustatyti taisykles. Galbūt, — bet tik galbūt, — kai tai padarys, jis papasakos jai apie savo praeitį. Kaip užaugo, ką per gyvenimą veikė. Jau geriau išsakyti viską dabar ir leisti jai išeiti negu laukti, kol ji pati sužinos.

Berkui nė į galvą nešovė gėdytis praeities. Tik Erina kažkaip keistai jį paveikė. Privertė į savo ankstesnį gyvenimą pažvelgti kiek per daug įdėmiai. Ir jam nepatiko tai, ką pamatė.

Kol pasiekė viešbutį, Berko nuotaika nepasitaisė. Suprato, kad absurdiška pykti ant Erinos už tai, jog išvyko iš treko — juk pats to reikalavo. Kad ją kur bala, ta moteris pavertė jį priklausomu nuo jos. Diena būdavo lengvesnė, kai žinodavo, kad apsidairęs pamatys ją. Bet jis nesivargindavo net apsidairyti.

Įpuolęs į jųdviejų numerį Berkas jau buvo pasiruošęs kivirčytis. Per ilgai užsitęsė ta mandagi, bet tuščia vaidyba. Jis aprėks ją ir leis jai šaukti ant jo. O paskui likusios įtampos atsikratys lovoje.

— Erina?! — Berkas trinktelėjo durimis, bet nuėjo tik iki svetainės vidurio, nes suprato, kad jos čia nėra. Ir rankos vėl tapo ledinės.

Keikdamas save jis nuskubėjo į miegamąjį. Gal Erina jį paliko? Ko gero, pernelyg šiurkščiai ją atstūmė ir darė tai per dažnai, jeigu ji nutarė žengti lemiamą žingsnį? Jis nenorėjo jos prarasti. Sukrėstas šios minties jis ištiesė ranką prie spintos durų. Jokiu būdu nenorėjo jos prarasti, kaip nenorėjo būti nuo jos priklausomas.

Sukaupęs visas jėgas Berkas prisivertė atidaryti spintą ir beveik apsvaigo iš palengvėjimo, kai pamatė visus jos drabužius.

Išėjo apsipirkti. Arba susitvarkyti plaukų. Bet nuo šių minčių nepalengvėjo ir jis uždarė spintos duris.

Kokį pusvalandį mynė ratus po kambarį, kol suskambėjo telefonas. Berkas šoko prie jo, ketindamas apstaugti žmoną, nesvarbu, kaip ji stengtųsi pasiaiškinti.

— Berkai, čia Trevis.

— Kas nutiko?

— Ar Erina grįžo į viešbutį?

— Ne. — Staiga jam išdžiūvo burna. — Kodėl klausi?

— Lordas Pentelis man ką tik atnešė jos vestuvinį žiedą. Rado arklidėse ant žemės.

— Ką? Arklidėse? — Berkas krito ant kėdės nė nepajutęs, kad apskritai pajudėjo. — Čia kažkas ne taip. Ji nebūtų ėjusi į arklides. Erina bijo arklių.

— Berkai, — Trevis bandė išlaikyti ramų balsą, — ar ji buvo grįžusi į viešbutį?

— Ne, nebuvo. Leisk man pasikalbėti su Penteliu.

— Aš jau pasikalbėjau. Pentelis nematė Erinos. Berkai, gal ir užbėgu įvykiams už akių, bet manau, kad turėtum paskambinti policijai.

Ji pametė laiko nuovoką. Kartą jau atrodė, kad virvės atsilaisvino, bet teko pripažinti, jog tai tik geri norai. Riešus skaudėjo dar labiau. Kūnas buvo nusėtas guzais ir mėlynėmis, nes mėgindama atsistoti parkrito. Išsigando, kad krisdama gali pakenkti kūdikiui, ir daugiau keltis nebandė. Kurį laiką pamiršo visa kita ir galvojo tik apie Berką, tarsi norėdama prisikviesti jį mintimis.

Ar jis jaudinasi? Ar jau pasigedo jos? Ar susirūpino? Erina pasimeldė, tada truputį pamiegojo. Pirmiausia susapnavo Airiją ir tėvų ūkį. Kodėl jai taip norėjosi dingti iš ten, juk buvo be galo gera ir saugu? Paskui sapne pamatė Berką ir suprato, kad juodu skirti vienas kitam.

— Ponia Logan.

Erina net pašoko, kai kažkas palietė petį. Raištis buvo nurištas ir ji pamirksėjo, stengdamasi ką nors įžiūrėti. Prieblandoje išvydo arklininko veidą ir vėl užplūdo panika. Jis atėjo jos nužudyti. Ir vaikelio.

— Atnešiau jums pavalgyti. Turite pažadėti, kad nerėksite. Durnamas mane nudėtų sužinojęs, kad čia atėjau. Jei pažadate neklykti, ištrauksiu kamštį, kad galėtumėte pavalgyti. Bet jeigu triukšmausite, įkišiu atgal ir liksite nevalgiusi.

Erina linktelėjo ir įkvėpė gaivaus oro. Nebuvo lengva sutramdyti instinktyvų norą rėkti, bet ji dar juto kamščio skonį burnoje.

— Sakykite, kodėl taip elgiatės? Jeigu dėl pinigų, tai aš jums duosiu.

— Per giliai įklimpau. — Jis ištiesė jai jau gerokai nebešviežią sumuštinį. — Valgykite, antraip susirgsite.

— O koks skirtumas? — Užuodusi tarp duonos riekelių mėsą Erina vos neapsivėmė. — Juk vis tiek mane nužudysite.

— Na, aš su tuo neturiu nieko bendra.

Arklininko akyse ji pamatė paniką, viršutinę

lūpą padengė prakaito lašeliai. Jis bijojo ne mažiau už ją. Jeigu tik jai pavyktų tuo pasinaudoti, galbūt dar ne viskas prarasta.

— Juk žinote, ką Durnamas man padarys. Jis negali manęs paleisti.

— Durnamas tenori laimėti. Jam to verkiant reikia. Jis turi rimtų finansinių bėdų, jo žirgai nebe tokie geri kaip anksčiau. Čarlio Pasididžiavimas — geriausias, bet Logano eržilas stipresnis. Todėl jis ir suveikė, kad įsidarbinčiau Trijuose tūzuose , stebėčiau padėtį ir pasirūpinčiau, kad lenktynės nepavyktų. Bet tik tiek, — pridūrė jis, dairydamasis aplinkui. Per daug kalba. Susinervinęs jis visada per daug kalba. Be to, labai norisi gerti. Burna išdžiūvo. — Aš tik kiek patepiau žirgą. To Durnamas ir norėjo. Jam tereikia, kad žirgas nedalyvautų bėgime. Turite suprasti, tai verslas. Tiesiog verslas.