Нора Робертс - Laukinė rožė

— Erina, šiuo metu turiu daugybę rūpesčių ir be tavo pykčio priepuolių.

— Pykčio priepuolių?! — Sugniaužusi kumščius Erina puolė prie Berko. — O, aš tau dar parodysiu pyktį! Iki šiol nematei nė vieno tikro mano pykčio priepuolio! O dabar sėskis! — Sugriebusi už abiejų rankų ji stumtelėjo vyrą ant kėdės. — Pats laikas atsikimšti ausis ir paklausyti!

Berkas galėjo atsistoti, pasidavęs savo paties pykčiui. Bet susilaikė. Taip būtų daręs ir prie kortų stalo, nusprendęs blefuoti, užsimanęs susirinkti visą banką, nors rankoje tik pora dviakių. Geriausias būdas priversti ją kuo greičiau išvykti — nerodyti susidomėjimo.

— Ar ilgai užtruks?

— Tiek, kiek reikės.

— Tada gal galėčiau paprašyti išgerti?

Erina putodama priėjo prie baro ir čiupo

butelį su stikline. Grįžusi taukštelėjo priešais Berką ant stalo.

— Pirmyn, išmauk visą butelį. Paskęsk jame.

— Užteks ir vieno stiklo. — Įsipylęs per du pirštus Berkas sveikindamas kilstelėjo stiklą. — Na, klok, kas ant širdies guli, aire. Prieš tau išskrendant turiu sutvarkyti dar kelis reikalus.

— Jei iškločiau bent dalį to, kas ten guli, tau ausys užsiraitytų. Atsakyk man: ar ketini tvarkyti savo reikalus gulėdamas paslikas?

Berkas gurkštelėjo pakėlęs stiklą ir įsistebeilijo į Eriną per viršų.

— O kaip tu manai?

— Aš manau, kad kovosi — nė bluosto nesudėsi, kol išsiaiškinsi, kas prie to prikišo nagus. O kai išsiaiškinsi, sutrinsi tuos niekšus į miltus.

Jis dar kartą kilstelėjo stiklą ir išmaukė iki dugno.

— Išdėstei maždaug kaip iš rašto.

— Aš neketinu skristi namo, ir kol tu čia aiškinsiesi, krapštyti nosį.

— Kaip tik taip tu ir padarysi.

— Ar tau nešovė galvon, kad galėčiau padėti?

— Aš nenoriu, kad man padėtum. Man nereikia tavo pagalbos, Erina.

— Aišku, kad nereikia. Tau nieko nereikia. — Ji apsisuko ir ėmė žingsniuoti po kambarį niršdama, kad kitaip nesugeba išspręsti ginčo, tik pakėlusi balsą. — Pakanka kelių už pinigus dirbančių tarnų, kad sutvarkytų visokiausias smulkmenas, kol pats linksminiesi. Tau tikrai nereikia nei žmonos, nei gyvenimo draugės, kuri rūpintųsi tavo marškiniais ar palaikytų už rankos, kai patenki į bėdą.

Berkui kilo stiprus noras atsistoti ir apkabinti ją, bet jis tik sugniaužė stiklą, kad net krumpliai pabalo. Erina klydo. Ji žiauriai klydo dėl to, ko jam reikia.

— Vedžiau tave ne tam, kad man skalbtum.

— Žinau, vedei, kad galėtum su manimi miegoti, ir aš tai kuo puikiausiai suprantu. Bet gavai daugiau nei tikėjaisi, nes aš nesiruošiu lėkti namo kaip kokia silpnų nervų ašarojanti mergelė, negalinti susiimti ištikus bėdai.

Išdidi , — pagalvojo Berkas ir vos nesusijuokė. Atrodė, kad gyvenimas nuolat siunčia išmėginimus tai jo, tai jos išdidumui.

— Niekas nebando tavo narsos, Erina. Tiesiog visiems bus paprasčiau, jeigu tau nereikės susidurti su tuo, kas čia dėsis.

— Aš tau rūpesčių nekelsiu. Kai būsime dviese, galėsi užsiimti kuo panorėjęs, bet viešumoje būsiu šalia tavęs.

— Ištikima ir vyrą palaikanti žmona?

— O kas čia bloga?

— Nieko. — Berkas atsilošė ir ramiai nužvelgė Erina. Ji atrodė it kometa, tuoj išlėksianti iš orbitos. — Tau rūpi, ką pasakys ir pamanys žmonės?

— O kodėl turėtų nerūpėti?

Iš tiesų, kodėl turėtų nerūpėti? — susimąstė jis, spoksodamas į tuščią stiklą. Erina rūpinasi savo įvaizdžiu, o jos įvaizdis tiesiogiai priklauso nuo jo.

— Tada daryk kaip tinkama, kažin ar verta tempti tave į lėktuvą ir pririšti prie sėdynės. Bet perspėju: meilus nebūsiu.

— Sakei, kad supranti mane, ištarei šiuos žodžius vos ne pačią pirmą akimirką, kai susipažinome, ir aš tavimi patikėjau. Dabar matau, jog visai nesupranti. — Pykčio nebeliko. Jį užgožė kylanti neviltis. Jeigu jų santuoka būtų tikra ir nuoširdi, juodu galėtų pasikalbėti apie tai, kas nutiko, galėtų kovoti drauge, suvieniję jėgas, o ne draskyti akis vienas kitam. — Gali sau skambinti, aš einu pasivaikščioti.

Bet jai išėjus Berkas nepakėlė telefono. Jis norėjo išsiųsti žmoną ne tik dėl to, kad buvo nepratęs jausti ką nors šalia savęs, ir netgi ne dėl to, jog visada viskuo pasirūpindavo pats. Buvo šis tas daugiau: jis troško laikyti ją kuo toliau nuo visų šnabždesių ir klastingų žvilgsnių. Juk įtarimai galėjo kristi ant jos, kaip jau buvo kritę ant jo.

Ji net nepaklausė. Berkas pasitrynė rankomis veidą, stengdamasis sutramdyti pyktį. Svarbiausia — ne pralošti pinigai ar pralaimėtos lenktynės, o kad kažkas išniekino tai, kas priklausė jam. Erina net nepasiteiravo, ar tai ne jo paties darbas. Nejaugi ji gali taip aklai juo tikėti? O gal jai visai nesvarbu, kaip jis laimi?

Šiaip ar taip, jis nepajėgs apsaugoti jos nuo paskalų. O paskalų bus. Berkas dar labiau paniuro. Vos pajutusi jų skonį Erina su džiaugsmu grįš į palaimingą Trijų tūzų ramybę. O jam reikia pamėginti sužinoti, kas jį pakišo. Pastūmęs butelį į šalį Berkas pakėlė ragelį.

Veiksmas persikėlė į Čerčilio kalvas — prasidėjo derbio savaitė. Erina rūpestingai dalyvavo kiekviename pobūvyje, nepraleisdavo kvalifikacinių varžybų. Galvą laikė pakėlusi aukštai, o išgirdusi šnabždesius tik dar aukščiau pakeldavo.

Regis, ne visi buvo linkę tikėti, kad Berkas pats prišėrė žirgą narkotikais. Po kiekvienos užgaulios pastabos, kiekvieno šnabždesio pasigirsdavo ir šiltas, palaikantis žodis. Bet tas, kurio žodžiai Erinai iš tiesų rūpėjo, užsivėrė nuo jos. Ji nė nebandė prasiveržti pro užtvarą. Paskutines jėgas atimdavo bandymas demonstruoti aplinkiniams, kokia jie vieninga pora. Pastangos brangiai kainavo, ypač todėl, kad ji labai stengėsi viską daryti Berkui nepastebint.

Jis keldavosi anksti, todėl ir Erina anksti ropšdavosi iš lovos. Jis eidavo į treką pasižiūrėti rytinių Dvigubo Blefo treniruočių, ji irgi rytus leisdavo treke. Kartais jau apie pietus jausdavosi tokia išsekusi, kad norėdavo tik susiriesti kampe ir užmigti. Bet laukdavo lenktynės, oficialūs pietūs ir pobūviai, dažniausiai ištisa jų virtinė be jokios pertraukos. Ir ji buvo pasiryžusi nieko nepraleisti.

Erina Makinon Logan nesislėps tamsiame kamputyje ir nelauks, kol bėdos praeis. Ji aukštai iškėlusi galvą pažvelgs joms tiesiai į akis — ir tegul nors vienas žmogus apmėto ją kaltinimais. Buvo nelengva, o darėsi dar sunkiau, nes kasdien reikėjo vis labiau stengtis gerai atrodyti. Už šypsenų slėpėsi šnabždesiai ir klastingi žvilgsniai. Dauguma žmonių vengė jos, bet buvo ir tokių, kurie negailėjo užgaulių pastabų.

Derbio savaitei einant į pabaigą Erina rūpestingai pasipuošė oficialiai vakarienei. Jautė, kad graži išvaizda padeda sukaupti vidinę stiprybę. Dalyvauti vienai buvo dar sunkiau, bet Berką paskutinę minutę kažkur iškvietė.

Galėjo likti viešbutyje, kaip Berkas ir prašė. Tiesą sakant, už viską labiau Erina dabar troško ramaus vakaro lovoje su padėklu maisto ir knyga. Bet taip elgtųsi tik bailiai. Todėl ji užsivilko vidurnakčio mėlio šilkinę suknią, o ant kaklo lyg skiriamąjį ženklą užsisegė safyrų vėrinį.

Kol kiti gurkšnojo kokteilius, ji siurbčiojo apelsinų sultis ir palaikė pokalbį. Labiau nei bet kada džiaugėsi, kad šalia yra Padis. Sukiodamasis aplinkui jis kalbomis apie Airiją stengėsi praskaidrinti jai nuotaiką ir užimti mintis. Bet Erina negalėjo pasislėpti nuo žmonių.

— Brangute, kokia daili suknelė. — Dorotė Geinsfild pasuko prie jos, o akys spindėjo šaltai it deimantai.