Нора Робертс - Laukinė rožė

— Kituose namuose.

Erina atsisuko nuo viryklės.

— Kur, Roza? — neatlyžo. Matė, kaip įsitempė ekonomės lūpos.

— Nevadoje. Vakaruose.

— Ką jis ten darė?

— Daug ką. Pati turėtumėte paklausti pono Logano.

— Bet klausiu jūsų, Roza. Negi nemanote, kad turiu teisę žinoti, kas yra mano vyras?

Roza akimirką sudvejojo, bet ir vėl ėmė blizginti taures.

— Tai ne mano reikalas, senora.

— Turiu ką nors sužinoti. — Piktu judesiu Erina išjungė ugnį. — Man nesvarbu, kas jis buvo, ką darė. Nesvarbu, net jeigu iškrėtė ką nors bloga.

Bet kaip galiu patekti į savo vyro širdį, jeigu jo net nesuprantu?

— Senora, — Roza atsargiai padėjo pirmąją taurę ir ėmėsi antrosios, — kažin ar suprasite net ir sužinojusi.

— Pasakyk man ir leisk pamėginti.

— Kai kuriuos dalykus geriau palikti ramybėje.

— Ne! — Erina norėjo čiupti ką nors ir trenkti į grindis, bet susilaikė. — Roza, pažvelk į mane. Aš myliu jį. — Ekonomė atsisuko ir Erina tęsė: — Myliu jį ir negaliu pakęsti, jog man neleidžiama nieko apie jį žinoti. Noriu, kad jis būtų laimingas.

Kurį laiką Roza stovėjo tylėdama. Jos akys buvo labai tamsios ir labai skvarbios. Vieną akimirką jose šmėstelėjo supratingumas, bet tuoj pat užgeso.

— Aš tikiu jumis.

— Norėčiau, kad ir Berkas patikėtų.

— Kai kuriems žmonėms nelengva patikėti tokiais dalykais.

— Kodėl? Kodėl Berkui nelengva patikėti?

— Ar žinote, ką reiškia badauti? Iš tikrųjų badauti. Kai trūksta maisto, žinių, meilės?

— Ne.

— Jis užaugo viso to stokodamas. Neturėjo nieko. Kai būdavo darbo, dirbdavo, kai nebūdavo — vogdavo. — Truktelėjusi pečiais Roza paėmė kitą taurę. — Vieniems toks gyvenimas ne toks jau ir blogas, kitiems — tikras pragaras. Jis niekada nematė tėvo. Jo motina nebuvo ištekėjusi, suprantate?

— Taip. — Erina prisėdo ir neprieštaravo, kai Roza nuėjo prie viryklės užplikyti jai arbatos.

— Motina labai sunkiai dirbo, bet iš skurdo neišsikapstė. Tokiose vietose žmogus visada yra skolingas daugiau nei pajėgia uždirbti. Retkarčiais berniukas eidavo į mokyklą, bet dažniausiai dirbdavo laukuose.

— Ūkyje? — paklausė ji prisiminusi, kaip Berkas apžiūrinėjo jos namus.

— Jis kurį laiką ir gyveno pas ūkininkus, kad galėtų atiduoti visą uždarbį motinai.

— Suprantu. — Ir iš tikrųjų Erina pamažu pradėjo suprasti.

— Jis nekentė gyvenimo ūkyje, nuolatinio purvo ir dvoko.

— Roza, kaip galėjote jį pažinoti vaikystėje?

Ji pastatė puodelį arbatos priešais Eriną.

— Mes to paties tėvo.

Erina apstulbo, o kai Roza sukosi eiti, čiupo ją už rankos.

— Jūs Berko sesuo?

— Netikra sesuo. Tėvas atsivežė mane į Naująjį Meksiką, kai buvau šešerių. Ten sutiko Berko motiną. Ji buvo graži, gležna ir be galo naivi. Gimus Berkui, tėvas paliko mane pas ją ir išvažiavo, pažadėjęs susirasti darbą ir siųsti mums pinigų. Bet nė karto neatsiuntė.

— Gal jam kas nors nutiko. Gal jis... — mėgino teisinti Erina, bet išvydusi Rozos akis nutilo.

— Berko mama sužinojo, kad Jutoje jis sutiko kitą moterį. Toks jau buvo mūsų tėvas. Taigi ji sunkiai dirbo, dvidešimt metų kuopė kitų žmonių paliktą purvą. Paskui mirė. Dėl sūnaus mama padarė viską, ką galėjo, bet Berkas buvo kaip laukinis, tikras nenuorama. Jis dingo tą pačią dieną, kai palaidojo mamą. Po to penkerius metus jo nemačiau.

— Jis jus susirado?

— Ne, tai aš jį susiradau. — Roza vėl ėmėsi taurių. — Berkas niekada nieko neieško. Rene jis buvo kazino dalininkas. Norėjo duoti man pinigų, bet aš nė už ką nebūčiau ėmusi, tai pasiūlė jam dirbti. Nesmagiai jautėsi dėl to, bet neišvarė iš savo namų.

— Nebūtų galėjęs. Juk jūs — jo sesuo.

— Jis taip negalvoja. Mūsų tėvas jam niekada neegzistavo. Berkas neturėjo nei šeimos, nei šaknų, nei namų.

— Visa tai gali pasikeisti.

— Tik pats Berkas galėtų pakeisti.

— Jo, — Erina linktelėjo ir atsistojo. — Ačiū, Roza.

Apie kūdikį ji taip jam ir nepasakė. Kelias dienas nervinosi dėl tos paslapties, bet jos neišdavė. Reikėjo rengtis lenktynėms. Svarbioms. Dabar, matydama, kaip Berkas tvarko verslą ir elgiasi su žirgais, Erina į viską žiūrėjo kitomis akimis.

Kokį jį suformavo ankstyvoji patirtis? Ji atkreipė dėmesį, kaip jis elgiasi su savo darbuotojais. Buvo griežtas ir reiklus, bet teisingas. Erina nė karto negirdėjo, kad kalbėdamasis su savo vyrais jis būtų pakėlęs balsą. Kažin, ar dėl to, jog žino, ką reiškia būti darbdavio išnaudojamam? Ar kad yra patyręs, ką jaučia žmogus, kai jo būtis priklauso nuo kito?

Berkas mylėjo žirgus. Erina nebuvo tikra, kad jis pats tai suvokia, bet ta meilė švietė žvilgsnyje stebint juos, bėgančius treku, ir jais rūpinantis. Gal ir tiesa, kad tada, kai išlošė ūkį, jam tai tebuvo paprastas žaidimas, bet dabar yra jo gyvenimas, nesvarbu, suvokia jis tai ar ne. Tai teikė Erinai vilties.

Atėjo laikas skristi į Kentukį. Erina prisiekė, kad grįžusi pasakys jam apie kūdikį.

Ji pasikeitusi. Viešbučio apartamentų svetainėje Berkas įsipylė išgerti. Nebūtų galėjęs pasakyti, kas nutiko, bet Erina atrodė kažkokia kitokia. Nuotaikos lyg karuselėje mainėsi nespėjus nė mirktelėti. Ne, jis nesiskundė — tai buvo netgi įdomu. Berkas niekada nenorėjo gyventi pernelyg patogiai, o su moterimi, kuri vieną akimirką siunta, o kitą meiliai šypsosi, tai sunkiai įsivaizduojama. Pastarosiomis dienomis Erina tapo visiškai nenuspėjama: galėdavo apsikabinti jį ir panirti į ilgą mąslią tylą arba atbėgusi išsitempti iš arklidžių ir surengti vaišes po gluosniu.

Taip pat ji elgėsi ir viešumoje — kartais vaidindavo nuolankią žmoną, paskui staiga virsdavo vilioke. Ir ne visada flirtuodavo tik su juo. Berkas negalėtų paneigti, kad suima pavydas, bet puikiai suprato, jog ji to ir siekia.

Kartais jis užklupdavo ją užsisvajojusią, tačiau netrukus ji jau sukdavosi it vijurkas ir kalbėdavo apie remontą. Kai Erina imdavo nenustygti vietoje, Berkas susirūpindavo, bet naktį ji priglusdavo prie jo ir atrodydavo pati laimingiausia moteris pasaulyje.

Jis pastebėjo, kad žmona, ko gero, bus praradusi potraukį prie šampano, nors abu dažnai lankydavosi pavasariniuose pobūviuose. Ji labai pamėgo sultis ir dažnai leisdavosi į diskusijas apie giminystės ryšius arba vieno ar kito treko trūkumus ir pranašumus.

Vieną dieną jis padovanojo jai safyrais padabintus auskarus, kurie turėjo tikti prie vėrinio. Atidariusi dėžutę Erina puolė į ašaras ir išbėgo, o grįžusi po valandos apkabino jį ir padėkojo.

Toji moteris varė jį iš proto, Berkas mėgavosi kiekviena su ja praleista akimirka.

— Ar tu jau beveik pasiruošusi, ar nori madingai vėluoti? — paklausė jis, eidamas link miegamojo.

— Beveik pasiruošusi. Kadangi rytoj ketiname laimėti lenktynes, pamaniau — turiu pasistengti šio vakaro nuotraukose atrodyti kuo gražiau. Nė nenutuokiau, kad žmonės taip mėgsta fotografuoti per pokylius.

— Iki šiol nesiskundei, kai tavo nuotraukos atsidurdavo spaudoje, — nusišaipė Berkas sustojęs tarpduryje. Erina nusišypsojo ir iš lėto apsisuko norėdama pasirodyti.

Suknelę ji rinkosi labai rūpestingai, nepamiršdama, kad netrukus pilvukas jau bus matyti ir ji nebesijaus patogiai su atviru drabužiu. Tamsiai mėlyną medžiagą puošė sidabro gijos, todėl apdaras žėrėjo net ramiai stovint. Pečiai buvo nuogi, o nuo krūtinės drabužis krito žemyn lygutėliai, be jokios klostės. Jeigu nebūtų skeltuko, vargu ar ji galėtų pajudėti.