Нора Робертс - Laukinė rožė

— Na kaip, ar tau patinka? Ponia Viceroj sakė, kad turėčiau vilkėti ką nors, kas išryškina vėrinį.

— Ir kas gi pastebės tą vėrinį? — Berkas priėjo prie jos ir paėmęs už rankų pabučiavo vieną, paskui kitą, Erinai net širdis stabtelėjo. — Aire, tu nepakartojama.

— Nuodėmė norėti, kad kitos moterys man pavydėtų, tiesa?

— Tikriausiai.

— Bet aš noriu. Noriu, kad jos žiūrėtų į tave ir galvotų, jog esi pats gražiausias vyras visame pokylyje. Ir priklausai man. — Erina juokdamasi apsisuko dar kartą. — O aš žiūrėčiau į jas ir šypsočiausi... na, lyg ir su užuojauta.

— Kaip gaila, kad aš to nepastebėsiu, nes negalėsiu nuo tavęs atitraukti akių.

Ji atsisuko ir paglostė Berkui skruostą.

— Žinai, kai taip kalbi, man vis dar šiurpuliukai bėgioja kūnu. Berkai... — Ji troško pasakyti jam, kad myli, bet nujautė, jog jis tik nusišypsos ir pabučiuos jai į kaktą. Tada jos širdyje atsiras dar vienas įtrūkimas, nes Berkas negalės jai pasakyti to paties. — Ar nemanai, kad šie vakarėliai truputį... nuobodūs?

— Man atrodė, jog tau patinka.

— Na taip, patinka. — Priėjusi arčiau Erina perbraukė pirštu jam per atlapą. — Bet kartais... kartais norisi ko nors, kam reikia kiek daugiau energijos. — Ji nusišypsojo žvelgdama į jį pro primerktas blakstienas. — Kur kas daugiau. Tu labai gardžiai kvepi.

— Ačiū, — padėkojo Berkas ir kilstelėjo antakį, kai ji atlaisvino jo kaklaraištį. — Ar tu siunti man užuominas?

— O kas, jeigu taip? — Ji nusmaukė jam nuo pečių švarką.

— Tik pasitikslinau, — burbtelėjo jis, kai Erina ėmė sagstyti jo marškinius. — Taip nepriversi visų tų moterų tau pavydėti.

Erina nusijuokė ir perbraukė rankomis jam per krūtinę į viršų.

— Tai tu taip manai. — Šypsodamasi ji pargriovė jį į lovą ir šoko iš paskos.

Pirmą kartą nuo tada, kai buvo nualpusi, Erina primygtinai prašėsi Berko paimama į arklides. Sakė, tai garbės reikalas — taip ir buvo. Jis didžiavosi ja.

Erinai niekaip nepavyko įkalbėti savęs eiti į vidų, todėl paragino jį, o pati, likusi stovėti saulėje, ėmė stebėti žmones.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai ji išvažiavo iš Skibereno. Jau pavasaris, šilta, žydėjo gėlės. Treneriai ir išjodinėtojai, kuriuos pažinojo iš matymo, eidami pro šalį lenkė galvą arba kėlė kepurę, sveikindami ją kaip ponią Logan.

Oras buvo pritvinkęs jaudulio ir beveik dūzgė nuo įtampos, kaip paprastai prieš svarbias lenktynes. Neilgai trukus prasidės lenktynės iš didžiosios raidės. Derbis. Bet dabar visų dėmesys nukreiptas į bluegrass festivalį ir šios dienos varžybas. Laimėjęs čia Dvigubas Blefas gautų papildomų taškų ir taptų favoritu. Pagalvojusi, kad tai sumažintų lažybų koeficientą, Erina nusišypsojo — juk iš tiesų tai visai nesvarbu. Ji troško, kad šiandien Čerčilio kalvose Berkas laimėtų. Jau beveik jautė pasitenkinimo skonį, kai Dvigubas Blefas bus paskelbtas metų žirgu. Troško, kad Berkas pajustų nuveikęs kažką ypatinga — kažką, ką sugeba tik patys geriausieji, ir to ji troško labiau už viską gyvenime.

— Gerą dieną, ponia Logan.

— Padi! — apsidžiaugė Erina ir apkabino jį. — Kokia graži diena, tiesa? Kaip laikosi Di?

— Sveika kaip agurkėlis ir pikta kaip vilkas. Liepė tau perduoti, kad jeigu nelaimės Trevio Apolonas, tegul laimi Berko Dvigubas Blefas.

— O už ką statei tu?

— Kaip tu manai? Juk pats treniravau Apoloną. Bet jei galėčiau, statyčiau ir už Trijų tūzų žirgą.

— Išmintingas žmogus statytų už Čarlio Pasididžiavimą, — priėjęs iš už nugaros Durnamas pliaukštelėjo Padžiui per petį.

— Teisybė, šaunų žirgą turite, pone Durnamai. Bet aš mieliau liksiu prie savojo.

— Jūsų teisė rinktis. Malonu jus matyti, ponia Logan. Atrodote graži kaip niekad.

— Ačiū. Linkiu jums šiandieną sėkmės.

— Kam ta sėkmė, kai turi geriausią žirgą. — Durnamas timptelėjo šiaudinės skrybėlės kraštą ir nuėjo.

— Dar pamatysime, kas geriausias, — tyliai sušnypštė Erina.

— Ir tu užsikrėtei, ką? — Padis kikendamas apkabino Eriną per pečius. — Šiame versle didžiulė konkurencija. Kitaip nė būti negali, nes pinigai ir garbė čia per minutę gali iš vienų rankų pereiti į kitas.

— O kaip suprasti, kad turi laimėtoją?

— Na, žinai, viskas priklauso nuo auginimo, treniravimo ir požiūrio. Nuo pašaro ir priežiūros. Ir nuo raitelio, kuris juo joja — svarbu rasti arkliui tinkamą žmogų. Vis dėlto, brangioji, užvis svarbiausia kraujas. Čia visai kaip su žmogumi — arba gavai gimdamas ir turi kraujyje, arba ne.

— Jo, svarbiausia kraujas. — Ji pažvelgė link arklidžių ir pagalvojo apie Berką. — Tai manai, kad net be tinkamos priežiūros, maisto ir auklėjimo gali išaugti laimėtojas?

— Ar kalbame apie žirgus, ar apie žmones?

— Argi svarbu?

— Nelabai. — Padis spustelėjo jai petį. — Nes tai vis tiek yra kraujyje ir širdyje. O dabar jau turiu eiti pas savo draugužį.

— Pamojuosiu tau iš nugalėtojų rato, Padi Kaneinai! — šūktelėjo ji jam pavymui.

— O tu labai pasitiki savimi, — eidamas prie jos tarė Berkas.

— Pasitikiu tavimi. — Jiems pasukus prie tribūnų ji čiupo jį už rankos. — Nereikia manęs lydėti. Žinau, kad nori pasilikti ir stebėti, kaip bus sveriamas tavo žokėjus ir balnojamas Dvigubas Blefas.

— Kai paskutinį kartą paleidau tave vieną, radau apspistą reporterių.

— Dabar jau žinau, kaip su jais elgtis. Beje, man patiktų išvysti savo nuotrauką laikraščiuose.

— Esi tuštybės pilna moteris, aire.

— Jo, o kodėl gi ne? — Erina perbraukė pirštu per gelsvus jo marškinius patenkinta, kad jos vyras nevilki dryžuotos indiškos medžiagos kostiumu, kaip dauguma čia suvažiavusių ponų. — Nesvarbu, tai pasididžiavimas ar tuštybė, man smagu matyti savo nuotrauką aukštuomenės skiltyje. Ar žinote, pone Loganai, kad esate labai svarbus asmuo?

— Nejaugi?

— Jo, jaugi, žmonės man dažnai tai kartoja. Todėl teisybės dėlei ir aš turiu būti svarbi moteris.

— Šiandien tau nesunkiai pavyktų tai įrodyti, — pareiškė Berkas, metęs žvilgsnį į jos šviesiai mėlyną kostiumėlį ir perlus. Erina dėvėjo paprastą plačiakraštę šiaudinę skrybėlę, bet buvo pakreipusi ją tokiu kampu, kad niekas nebūtų galėjęs pavadinti jos kuklia.

— Nusprendžiau šiandieną būti ori. — Erina nusijuokė ir palietė skrybėlės kraštą. — Na, gal ne visai. Aš susitvarkysiu, Berkai, tikrai. Juk žinau, kad nori likti prie žirgo.

— Mieliau likčiau su tavimi. Neprieštarausi?

— Ne. — Ji įsikibo jam į parankę ir nusišypsojo. — Gal galėčiau pavaišinti tave alumi?

Erina nusprendė, kad šiandien tobula diena. Pati tobuliausia per visą jos gyvenimą. Dangus buvo giedras, be menkiausio debesėlio, pavasariškai žydras ir spaudė šypseną vos pažvelgus į jį. Įėjusi į ložę ji pastebėjo moterį, kurią buvo įsidėmėjusi per savo vestuvių pokylį, ir kilstelėjusi galvą šaltai nusišypsojo sveikindama.

— Kodėl man atrodo, kad smaigstai adatomis Dorotę Geinsfild?

— Aš taip ir darau, brangusis. — Pasistiebusi ant pirštų galiukų Erina jį pabučiavo. — Ilgomis ir aštriomis adatomis. Ne per seniausiai sužinojau, kad perkarusi šviesiaplaukė, kuri kabinosi tau ant kaklo per šventojo Patriko dienos pokylį, yra mylimiausia ponios Geinsfild anūkė. — Ji nusišypsojo pagalvojusi, kad užsidirbo dar vieną dieną skaistykloje. — Gyvenimas kartais būna be galo malonus.