Нора Робертс - Laukinė rožė

— Nebijok. — Tyliai nusijuokęs jis paėmė jos ranką ir sugrąžino ant savo kūno. — Noriu, kad mane glamonėtum.

Berko rankos buvo švelnios, nors kiekvienas nedrąsus jos prisilietimas varė iš proto. Jį jau buvo pavergusi Erinos nekaltybė ir aistra, jos noras išmokti, gebėjimas teikti malonumą ir jį patirti.

Juodu mylėjosi lėtai, neskubėdami mokyti ir išmokti. Kai Berkas nutraukė nėrinius Erinai nuo pečių, jos akyse nebuvo jokio drovumo, greičiau nuostaba, kad jis šitaip jos geidžia. Atsakydama ji nusmaukė jo chalatą, leisdama sau pasigėrėti savo vyro jėga ir grožiu.

Gal ir smulkmena, bet dabar, kai jis jau priklausė jai, tai dar labiau jaudino. Stipriai kūną surakinęs geismas nemažėjo, nekantrus laukimas ir nerimas buvo vis dar tokie pat aštrūs. Bet dabar drauge su aistra aplankė ir paprastas džiaugsmas, kad vyras, kurio glėbyje yra, laikys ją apkabinęs dar daug naktų. Tai tik pradžia , — pagalvojo Erina ir nusijuokusi persirito per jį.

— Tau juokinga? — išlemeno Berkas. Atrodė, kad jo kūnas įsitempęs prieš pat kulminaciją.

— Aš laiminga. — Ji godžiai prisispaudė lūpomis jam prie lūpų, o tada pajuto, kaip nei iš šio, nei iš to apsunko galūnės. Ir švelniai sudejavusi įsileido jį į save. Kai aistros sūkurys sugriebęs nunešė, ji tik stipriai gniaužė jo rankas. Dabar ji valdė savo kūną, judėjo instinktyviai drauge su jo kūnu, o malonumas susikaupdavo, išsiliedavo ir kaupdavosi vėl.

Erina laikė atmetusi galvą. Berkui ji atrodė lyg deivė: vario spalvos plaukai ritosi per baltus pečius, o lieknas kūnas buvo stiprus ir paslankus. Jis troško laikyti ją glėbyje ir žvelgti tol, kol jos paveikslas įsispaus į atmintį. Staiga užliejo tokia palaima, kad net aptemo akyse.

Pirmą kartą prabudusi kaip ponia Logan Erina išvydo apniukusį, pavasarinio lietaus plaunamą rytą. Jai jis pasirodė nuostabus. Tada šypsodamasi pasisuko į Berką ir pamatė, kad jo nebėra. Išsigandusi, jog viską susapnavo, ji atsisėdo lovoje.

— Ar visada šitaip keliesi? — paklausė Berkas iš kito kambario galo, kur stebėjo ją segdamasis diržą.

— Ne, tik pamaniau... — Tai ne sapnas. Žinoma, kad ne sapnas. Ji nusijuokė pati iš savęs ir papurtė galvą. — Nesvarbu. Kur susiruošei?

— Į arklides.

— Taip anksti?

— Jau septynios.

— Septynios. — Pasitrynusi akis Erina išsivertė iš lovos. — Paruošiu tau pusryčius.

— Roza pusryčiais pasirūpins. Tu geriau dar pamiegok.

— Bet aš... — Ji norėjo paruošti jam pusryčius. Tai buvo vienas mažytis, bet gyvybiškai svarbus dalykas, kurį žmona gali padaryti savo vyrui. Norėjo pabūti su juo virtuvėje, pasikalbėti apie tai, kas laukia šiandieną, ir apie praėjusią naktį. Tačiau Berkas jau avėsi batus. — Aš išmiegojau. Galėčiau leistis į apačią ir sėsti prie popierių.

— Jie sutvarkyti, tikrai gali pasiimti kelias laisvas dienas. Na, mudu to dar neaptarėme, bet gali išvis nebedirbti, jei nori.

— Aišku, kad dirbsiu. Juk to čia atvažiavau.

Erinai užsivilkus chalatą Berkas kilstelėjo

antakį.

— Viskas pasikeitė. Nenoriu, kad mano žmona visą dieną sėdėtų užsidariusi darbo kabinete.

— Jeigu tu nieko prieš, aš norėčiau dirbti. — Kiek sutrikusi Erina ėmė kloti lovą. — Bet jei nenori, kad toliau tvarkyčiau tavo buhalteriją, susirasiu kitą darbą.

— Man nerūpi, tvarkysi tu tuos mano popierius ar ne, tik noriu, kad žinotum, jog gali rinktis. Ką čia darai?

— Kloju lovą, argi nematai?

Berkas priėjo prie jos ir paėmė už rankos.

— Roza paklos.

— Tikrai nėra jokio reikalo jai kloti mano... mūsų lovą.

— Toks Rozos darbas.

Jis pabučiavo Eriną į kaktą, tada apsigalvojo ir prisitraukė prie savęs.

— Labas rytas, — sumurmėjo prie pat lūpų ir Erina vos pastebimai šyptelėjo.

— Labas rytas.

— Grįšiu po kelių valandų. Kodėl tau nepasiplaukiojus?

Kai Berkas uždarė paskui save duris, Erina sukryžiavo rankas ant krūtinės. Pasiplaukioti? Pirmą vedybinio gyvenimo dieną jai nereikia nei pusryčių ruošti, nei lovos kloti, o tik pasiplaukioti? Priėjusi prie veidrodžio ji įdėmiai pažvelgė į save. Neatrodė labai pasikeitusi. Bet jausmai ne visada būna matomi. Argi ne keista? Atsisakė būti Berko meiluže, bet dabar jaučiasi esanti labiau meilužė negu žmona.

Ištekėjo dėl pinigų.

Erina atsitraukė nuo veidrodžio. Velniop! Jau po septynių ir ji turi darbo.

Iš Rozos pagalbos buvo neką daugiau nei iš Berko. Nėra reikalo, kad señora darytų tą. Nėra reikalo, kad señora darytų aną. Gal señora norėtų oranžerijoje paskaityti knygą? Kitaip tariant, iš tavęs čia jokios naudos , — pagalvojo Erina. Tai reikės pakeisti, nusprendė ryžtingai.

Ir visa galva pasinėrė į dokumentus. Kai Berkas negrįžo namo pietų, Erina pati ėmėsi iniciatyvos. Į kibirą prisipylusi karšto vandens ir plovimo skysčio pasiėmė šluostę ir išėjo į atriumą. Stiklinės ir lėkštės jau buvo nurinktos, bet prie plytelių Roza dar nebuvo spėjusi prieiti. Erina pajuto didžiulį malonumą, kad bent tiek ją aplenkė.

Čia mano namai, — tarė pati sau, taškydama aplink muiluotą vandenį. — Mano grindys, po perkūnais, jeigu norėsiu, tai ir plausiu jas.

Berkas ėjo per pliaupiantį lietų ir mąstė, jog žirgas, kurį užrašė į tą vakarą vyksiančias Čarlstono lenktynes, purviname treke turės pranašumą. Tada galvon šovė mintis, kad Erina tikriausiai labai apsidžiaugtų pasiūlymu vykti į Vakarų Virdžiniją pasižiūrėti lenktynių, o jam būtų proga po truputį pristatyti ją visuomenei.

Dieve, kaip gražiai ji atrodė šįryt užmiegotomis akimis ir skaisčia oda. Tiesą sakant, jis nebuvo tikras, ar teisingai pasielgė taip skubindamas ją tuoktis, tačiau nė kiek neabejojo priėmęs patį teisingiausią sprendimą savo atžvilgiu. Nebūtų galėjęs prisiminti, kada paskutinį kartą jautė tokią dvasios ramybę ir kiekviena diena buvo kupina gilios prasmės.

Jis gali suteikti Erinai viską, ko ji iš gyvenimo trokšta. Pinigai Berkui nerūpi, jam nė motais, kaip ji juos leis. O mainais už juos žmona jam suteiks tai, ko jis nė neįsivaizdavo galįs norėti — tvirtą pagrindą po kojomis.

Įėjęs vidun Berkas nusipurtė nuo plaukų lietaus lašus ir patraukė ieškoti Erinos. Bet vos įžengęs į atriumą sustojo it įbestas. Jo žmona klūpojo ant kelių ir šveitė grindis. Išgirdusi žingsnius Erina pakėlė akis, o jis prišokęs jau kėlė ją ant kojų.

— Ką, po galais, čia darai?

— Kaip tai ką? Plaunu grindis. Atrodo kaip po karo. Nustebtum sužinojęs, kiek visko žmonės sugeba numesti ant žemės ir nė kiek nepasivargina pakelti. Berkai, išsuksi man ranką.

— Kad daugiau niekada nematyčiau tavęs klūpančios ant kelių! Supratai?

— Ne. — Atidžiai žvelgdama jam į akis Erina pasitrynė skaudančią ranką. Berko veide ji matė nuoširdų pyktį. — Ne, nesupratau.

— Mano žmona nešveis grindų.

— Luktelėk minutėlę, — sulaikė Erina, kai Berkas jau sukosi eiti. — Šveis, jeigu tik to norės, ir nesileis vadinama mano žmona tokiu tonu, tarsi būtų koks dėžėje laikomas blizgutis. Gal pasakytum, kas tau pasidarė?

— Vedžiau tave ne tam, kad šveistum grindis.

— Ir ne tam, kad ruoščiau tau pusryčius, kločiau lovą. Tai jau supratau. Tik iki šiol neišsiaiškinau, kam mane vedei?

— Man regis, aiškiai leidau suprasti.

— Jo, — Erina atsitraukė nuo Berko, — leidai suprasti. Aš turėčiau būti tavo meilužė, tik dabar jau legali.