Нора Робертс - Laukinė rožė

— Ne, žinojau jau anksčiau, bet pamaniau, kad turiu ir tau pasakyti.

Berkui atrodė, kad paskutiniai svečiai niekada neišsinešdins pro duris. Niekas taip nemėgo vakarėlių ir veltui dalijamo šampano kaip aukštuomenė.

Erina sunėrusi rankas stovėjo atriumo centre.

— Prireiks visos armijos darbuotojų viskam sutvarkyti.

— Dvidešimt keturias valandas niekas neįžengs pro šias duris.

Ji nusišypsojo, bet nuovargį ir įtampą jau buvo sunku paslėpti.

— Eisiu į viršų persirengti.

— Palauk dar minutėlę. — Erinai nespėjus nė žingsnio žengti, Berkas paėmė ją už abiejų rankų. — Noriu tau pasakyti, kad be galo gražiai atrodai. Nepamenu, ar kada nors gyvenime dar taip nervinausi, kaip tą akimirką, kai stovėjau čia, apačioje, ir laukiau tavęs.

— Tikrai? — Ji prisiglaudė prie jo ir šypsena nušvito veide. — O aš buvau mirtinai išsigandusi. Jau ketinau pasipustyti padus.

— Būčiau pasivijęs.

— Tikiuosi, nes niekur kitur nenorėčiau gyventi, tik čia, su tavimi.

Berkas suėmė delnais jos veidą.

— Nelabai turi su kuo palyginti.

— Nesvarbu.

O Berkui buvo įdomu. Jis — pirmas vyras jos gyvenime. Dabar jau užsitikrino, kad ir paskutinis. Teisybė, tai savanaudiška, bet nevilties apimtas vyras priima nevilties kupinus sprendimus. Jis dar kartą pabučiavo Eriną ir neatitraukdamas lūpų pakėlė ant rankų.

— Nėra slenksčio, per kurį galėčiau tave pernešti.

Ji pažvelgė į jį, o akys juokėsi.

— Vienas yra — miegamajame.

— Juk sakiau, kad esi man tinkama moteris, — tarė Berkas ir nusinešė ją laiptais į viršų. Roza buvo pasirūpinusi palikti kibirėlyje su ledukais butelį šampano ir dvi taures.

— Berkai, ar tu nieko prieš, jeigu aš dingsiu dešimčiai minučių?

— O kas tau padės išsivaduoti iš suknelės?

— Pati susitvarkysiu. Man atrodo, blogas ženklas, jeigu tai daro jaunikis. Tik dešimt minučių, — pakartojo, kai jis nuleido ją ant žemės. — Aš paskubėsiu.

Jis gūžtelėjo pečiais ir išsitraukė iš spintos chalatą.

— Tikriausiai ir aš kur nors galiu išsivaduoti iš šių tramdomųjų marškinių.

— Ačiū.

Berkas nedavė nė minutės daugiau, tačiau Erina jau buvo persirengusi. Vis dar vilkėjo baltai, tik šįkart apdaras it debesis vilnijo žemyn ir kilnojosi sulig kiekvienu įkvėpimu. Palaidi plaukai krito ant pečių ir atrodė it liepsna sniege. Tyliai uždaręs duris paskui save Berkas įsmeigė į ją godų žvilgsnį.

— Neįsivaizdavau, kad gali būti dar gražesnė nei buvai šiandien.

— Norėjau šį vakarą padaryti ypatingą. Žinau, mudu jau... mudu jau buvome kartu, bet...

— Tai bus pirmas kartas, kai mylėsiuosi su savo žmona.

— Jo. — Erina ištiesė jam rankas. — Ir aš noriu, kad mane pamylėtum. Dabar geidžiu tavęs dar labiau nei anksčiau. Gal galėtum... — Atrodė kvaila tokią akimirką rausti. Juk ji ištekėjusi moteris. — Gal galėtum išmokyti mane?

— Erina. — Berkas nežinojo, ką sakyti. Tiesiog nepajėgė rasti žodžių. Todėl paėmė ją už rankos ir pabučiavo į kaktą. — Turiu tau kai ką.

Jis ištraukė iš kišenės dėžutę ir ištiesė Erinai, ji apsilaižė lūpas.

— Berkai, nenoriu, kad jaustumeisi privaląs pirkti man dovanas.

— Bet jeigu nedovanosiu, tai negalėsiu patirti malonumo, kurį jausčiau stebėdamas, kaip puikiai tau tinka mano išrinkti papuošalai. — Berkas pats atidarė dėžutę. Viduje gulėjo deimantais nusagstyta grandinėlė su vienu tobulu safyru.

— Ak, Berkai. — Erina vos neverkė, taip buvo gera. Ir dėl to, jog jis tikriausiai mano, kad ji to trokšta. — Tinka prie mano žiedo, — tesugebėjo išspausti.

— Toks ir buvo mano sumanymas, — paaiškino Berkas, nenuleisdamas nuo Erinos akių ir sekdamas žvilgsnį. — Ar tau nepatinka?

— Žinoma, kad patinka, ji karališka. Man regis, bijosiu net segėti.

Nusijuokęs jis pasuko Eriną į veidrodį.

— Nebūk kvailutė, jis tam ir sukurtas, kad būtų nešiojamas. — Berkas pridėjo papuošalą jai prie kaklo. Tamsus safyras žėrėjo blyškios odos ir spindinčių deimantų fone. — Kokia nauda iš brangakmenių, jeigu moteris jų nenešioja? Tau reikės jų daug daugiau. Galėsime ką nors išrinkti per medaus mėnesį. — Jis pabučiavo jos kaklo linkį. — Kur norėtum važiuoti? Į Paryžių? Arubą?

Į Airiją , — pagalvojo Erina, bet nepasakė — pabijojo, kad jis tik nusijuoks.

— Pamaniau, gal reikėtų truputį palaukti. Juk tau šis metų laikas prieš lenktynes labai įtemptas. Luktelėkime kelis mėnesius.

— Jeigu taip nori. — Berkas grąžino vėrinį į dėžutę ir atsuko ją į save. — Erina, kas atsitiko?

— Nieko, tiesiog man čia viskas nauja ir... Berkai, prisiekiu, nepadarysiu nieko, kas užtrauktų tau gėdą.

— Apie ką, po galais, tu kalbi? — Netekęs kantrybės jis čiupo ją už rankos ir pasisodino ant lovos. — Noriu žinoti, ką čia įsikalei į galvą ir kodėl.

— Nieko, — atsakė Erina, siusdama pati ant savęs, kad jam yra lyg atversta knyga, o jai niekaip nepavyksta prasiskverbti giliau pro viršutinį jo sluoksnį. — Tiesiog šiandien suvokiau, kad nederu prie tavo aplinkos žmonių ir jų gyvenimo būdo.

— Mano aplinkos žmonių? — Berkas nelinksmai nusijuokė ir Erina įsitempė. — Tu nieko nežinai apie mano aplinkos žmones, aire, todėl manyk, kad tau pasisekė. O jeigu kalbi apie tuos, kurie buvo susirinkę šiandien, tai du trečdaliai iš jų neverti nė tavo mažojo pirštelio.

— Maniau, kad jie tau patinka. Juk tarp jų yra tavo draugų ir verslo partnerių.

— Daugiausia — verslo partnerių. Tai laikina, rytoj jau gali būti kitaip. Mes galime vaikščioti į vakarėlius, jeigu tik nori, gali įsirašyti į bet kurį klubą, įsitraukti į kokio tik nori komiteto veiklą. Bet jeigu sugalvosi kam nors iš jų nušluostyti nosį, man visai nerūpi.

— Juk tu priklausai žirgų lenktynių pasauliui, — neatlyžo Erina. — Ištekėjusi už tavęs priklausau ir aš. Neleisiu, kad kas nors sakytų, jog vedei moterį, kuri nieko neverta ir nepritampa aukštuomenėje.

— Kažkas jau pasakė, — sumurmėjo Berkas. Jai nereikėjo žodžiais patvirtinti to, kas ir taip aiškiai atsispindėjo akyse. — Paklausyk manęs, Erina — svarbu tik tai, ką manome mes patys. Vedžiau tave todėl, kad man tavęs reikėjo — tokios, kokia esi.

— Tokia ir būsiu. — Erina pakėlė rankas jam prie veido. — Prisiekiu. — Tai tarusi įsisiurbė į lūpas, į tą bučinį sudėjusi visą savo aistrą, meilę ir ilgesį. Troško, kad ši naktis būtų ypatinga, bet tam nepakako baltų nėrinių ir šampano, reikėjo daugiau. Ji ketino atverti jam širdį, išsakyti tai, ką visai neseniai pradėjo suprasti pati — kad jos meilė jam neturi ribų. Nepaleisdama Berko iš glėbio ir neatitraukdama lūpų Erina atsigulė su juo ant lovos. Jųdviejų santuokinės lovos.

Jis parodė jai, kokia gali būti kūniška meilė. Dabar ji tikėjosi bent dalelę to grožio grąžinti jam. Kadangi patirtimi pasigirti negalėjo, neliko nieko kito, kaip pasikliauti širdimi. Erina neįsivaizdavo, ar vyras gali justi ką nors daugiau nei geismą ir pasitenkinimą, bet norėjo pabandyti suteikti jam tokios šilumos ir jaukumo, kokio jis suteikė jai.

Dvejodama ji palietė lūpomis kaklą. Čia skonis buvo aitresnis, stipresnis, po lūpomis ji pajuto tvinksintį pulsą. Ritmas vis greitėjo. Erina nusišypsojo neatitraukdama lūpų. Taip, ji tikrai gali jam šį tą duoti.

Jai patiko jausti jį delnais, braukti pirštais per iškilius raumenis. Erina nedrąsiai praskyrė Berko chalatą. Pajutusi, kaip jis įsitempia, akimirksniu atsitraukė ir jau žiojosi atsiprašyti.