Нора Робертс - Laukinė rožė

Tai išgirdusi Erina pakėlė galvą. To galėtų užtekti. Jeigu ji iš tiesų bus jam svarbiausia.

— Tu rimtai?

— Retai kada kalbu nerimtai. — Berkas paėmė ją už rankos, nes kitaip negalėjo. — Gyvenimas yra lošimas, aire, ar pameni?

— Pamenu.

— Dauguma santuokų išyra, nes žmonės tuokiasi tikėdami laikui bėgant priversti kitą žmogų pasikeisti. Aš nenoriu pakeisti tavęs. Tu man patinki tokia, kokia esi.

Jis priglaudė Erinos pirštus prie lūpų ir jos širdis prabilo garsiau nei protas.

— Tada, matyt, ir aš turėsiu priimti tave tokį, koks esi.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Viskas vyksta taip greitai. — Adelija sėdėjo Erinos miegamajame, kur apvilkusi jos pusseserę balto satino suknia siuvėja smaigstė smeigtukais žymėdamasi, kiek palenkti, kur įsiūti. — Ar nemanai, kad tau reikėtų šiek tiek daugiau laiko?

— Kam? — Erina spoksojo pro langą svarstydama, ar kuris nors siuvėjos smeigtukas netyčia nebakstelės jai ir ar ji nepabus iš šio sapno.

— Kad atsipeikėtum ir viską gerai permąstytum.

— Net jei turėčiau dar šešis mėnesius, vis tiek nesugebėčiau atsipeikėti. — Erina pakėlė ranką prie korseto ir išgirdo mažyčių gėlavandenių perlų simfoniją. Kas galėjo pamanyti, kad ji kada nors turės tokią suknelę? Po dviejų dienų vilkės ją, stovėdama su Berku prie altoriaus. Taps jo žmona. Žmona. Nugara perbėgo šiurpuliukas. Pajutusi, kaip ji nusipurtė, siuvėja sumurmėjo atsiprašydama.

— Gerai apžiūrėkite, panele Makinon. Man regis, toks ilgis geras. Mano nuomone, suknelė jums tobulai tinka. Šitoks modelis — ne kiekvienai moteriai.

Sulaikiusi kvapą Erina pažvelgė į įrėmintą veidrodį. Suknelė lyg iš pasakos. Satinas, nusagstytas tūkstančiais perliukų, žėrėjo vėlyvos popietės šviesoje. Tokią suknią galėtų vilkėti kokia nors viduramžių princesė: aptemptos nėriniuotos rankovės, o sijonui tikriausiai prireikė mylios baltutėlaitės medžiagos.

— Ji nuostabi, ponia Viceroj, — įsiterpė Adelija, nes pusseserė tik spoksojo praradusi amą. — Ir tikras stebuklas, kad jums pavyko ją pasiūti per tokį trumpą laiką. Esame be galo dėkingos.

— Juk žinote, kad jums tereikia tik paprašyti, ponia Grant. — Siuvėja nužvelgė Eriną, kuri ir toliau spitrijo į veidrodį. — Gal norėtumėte ką nors pataisyti, panele Makinon?

— Ne. Nė vieno dygsnio. — Erina nedrąsiai, pačiais pirštų galiukais palietė sijoną, lyg bijodama, kad palietus jis ištirps ore. — Turiu prisipažinti, ponia Viceroj, kad tai pats gražiausias drabužis, kokį kada nors esu mačiusi.

Pasijutusi be galo pamaloninta ponia Viceroj ėmė kudakuoti:

— Tikiuosi, jūsų būsimasis vyras liks patenkintas. O dabar leiskite, padėsiu iš jos išsivaduoti.

Nusivilkusi suknelę Erina stovėjo vien su paprastučiais medvilniniais apatiniais, kuriuos kadaise Berkas nukabino nuo skalbinių virvės. Kai vestuvinis apdaras jau buvo supakuotas, ji įsmuko į sportišką suknutę ir puikiai suprato, ką vidurnaktį turėjo jausti Pelenė.

— Jeigu leistumėte, norėčiau patarti, — toliau tauškėjo siuvėja. — Suknelė gražiausiai atrodytų, jeigu plaukus sukeltumėte į viršų kaip nors labai paprastai ir senamadiškai.

— Jūs, be abejo, teisi, — sumurmėjo Adelija, neatitraukdama akių nuo Erinos, kuri spoksojo pro langą ničnieko nematančiu žvilgsniu.

— Savaime suprantama, papuošalų reikėtų kuo mažiau.

— Duosiu jai savo perlų auskarus, kad turėtų kokį skolintą daiktą [* Iš Viktorijos laikų Anglijos atkeliavusi tradicija, kad nuotaka per vestuves turi dėvėti ką nors sena, ką nors nauja, ką nors skolinta, ką nors mėlyna ir turėti įsimetusi į batelį sesių pensų monetą.].

— Kokia puiki mintis.

— Dar kartą ačiū, ponia Viceroj, — tarė stodamasi Adelija. — Palydėsiu jus iki durų.

— Jums nėra jokio reikalo vaikščioti laiptais aukštyn žemyn, kai esate tokios būklės. Kelią aš žinau. Suknelė bus pristatyta poryt iki dešimtos valandos.

Poryt. Erinai per nugarą vėl nubėgo šiurpuliai. Ar visada ji taip nerimaus pagalvojusi apie Berką?

— Miela moteris, — tarė Adelija, kai anoji uždarė miegamojo duris.

— Labai maloni, kad sutiko čia ateiti.

— Malonumas — viena, verslas — kita. — Kadangi dvyniai, atrodė, sunkėja sulig kiekviena diena, ji vėl prisėdo. — Ponia Viceroj nė už ką nebūtų praleidusi progos įsiteikti būsimajai poniai Logan. Erina... Aš, be abejo, džiaugiuosi dėl tavęs. Ak, jaučiuosi kaip tikra višta perekšlė. Ar tu tvirtai įsitikinusi, kad to nori?

— Aš dėl nieko nesu įsitikinusi, — pagaliau prisipažino Erina ir susmuko ant lovos. — Mirtinai bijau ir negaliu liautis galvojusi, kad atsibusiu ir suprasiu vėl esanti mūsų ūkyje, o visa tai tebuvo sapnas.

— Tai tikra, Erina. — Adelija suspaudė jai ranką. — Turi įsisąmoninti, kad viskas, kas dabar vyksta, yra visiškai tikra, tikriau nė būti negali.

— Suprantu, ir tai tik dar labiau mane baugina. Bet aš myliu Berką. Tik norėčiau geriau jį pažinti. Jis nieko nepasakojo apie savo šeimą, apie save. Norėčiau, kad čia būtų mamutė, tėtis ir visi kiti. Ir vis dėlto...

— Vis dėlto... — pakartojo Adelija, pakilusi priėjo ir atsisėdo šalia jos.

— Vis dėlto aš myliu jį. Juk to pakanka, tiesa?

— Iš pradžių pakanka. — Adelija prisiminė, kad iš pradžių ir pati tik tiek teturėjo: meilę

Treviui, tą aklą desperatišką jausmą. Visa kita atėjo laikui bėgant. — Berką ne taip paprasta pažinti.

— Bet tau jis patinka?

— Berkui visada jaučiau silpnybę. Jis geros širdies, nors ir slepia tai. Kietas vyras, bet aš tikiu, kad iš visų jėgų stengsis neįskaudinti mylimos moters.

— Nežinau, ar jis mane myli.

— Kaip tai?

— Nesvarbu, — greitai nutraukė Erina ir pakilusi ėmė žingsniuoti. — Aš myliu jį taip, kad tos meilės užteks mums abiem.

— Kodėl jis turėtų tave vesti, jeigu nemyli?

— Todėl, kad geidžia manęs, — pareiškė nusprendusi geriau jau dabar tiesiai šviesiai prisipažinti ir atsuko Adelijai nugarą.

— Suprantu. — O kadangi iš tiesų suprato, Adelija stengėsi labai atsargiai rinkti žodžius. — Bet santuoka — pernelyg svarbus žingsnis, kad vyras žengtų jį vien iš geismo, ypač toks vyras kaip Berkas. Jeigu jis šykšti žodžių, gal tiesiog dar nemoka jų pasakyti.

— Nesvarbu. Man nereikia žodžių.

— Žinoma, kad reikia.

— Jo, tu teisi, — Erina sunkiai atsiduso ir vėl atsisuko į Adeliją. — Bet aš galiu palaukti.

— Kartais žmogui pirma reikia pasijusti saugiam, kad galėtų atverti širdį.

— Tu man labai gera. — Erina paėmė Adeliją už rankų ir suspaudė. — Aš laiminga, todėl padarysiu laimingą ir jį, nors tektų verstis per galvą.

Kad ir kaip drąsiai anądien kalbėjo, po poros dienų, stovėdama laiptų aikštelėje ir remdamasi į Padžio ranką, Erina jau nebebuvo tikra, kad pajėgs nusileisti iki atriumo, kuriame turėjo vykti ceremonija. Užgrojo muzika. Iš tiesų ji nieko daugiau ir negirdėjo. Žengusi vieną žingsnį sustojo. Padis raminamai patapšnojo per ranką.

— Nagi, mergelike, atrodai nuostabiai. Tavo tėvas šiandien tavimi didžiuotųsi.

Ji linktelėjo, dukart iš lėto atsikvėpė ir ėmė leistis laiptais.

Berkas manė, kad smokingas jį užsmaugs. Jeigu būtų daręs savaip, juodu būtų nuėję į teismo rūmus, ištarę kelis žodžius ir išėję. Misija būtų atlikta. Bet Adelija grasinimais privertė jį iškelti vestuves. Paprastutes , — nusivaipė Berkas. Juk kartą gyvenime moteris nusipelno pasimaudyti baltuose nėriniuose ir gėlėse. Ji pati neturėjusi tokios galimybės, todėl norinti, kad bent Erina tai patirtų. Berkas nusileido, nes buvo tikras, kad Adelijai nepavyks per dvi savaites visko suruošti. O jai, aišku, pavyko.