Нора Робертс - Laukinė rožė

Stengėsi save įtikinti, kad vyras intensyviai ruošiasi Priknesui — antrajam Trigubos Karūnos brangakmeniui, bet suprato, jog tai netiesa. Turėdama daug laisvo laiko ji panirdavo į apmąstymus. Prisiminė žodžius, kuriuos išgirdo vestuvių dieną. Vyrą lengva suvilioti, bet nespėsi apsidairyti, kai jis pradės nuobodžiauti.

Ar taip ir nutiko? Gal Berkui nuobodu su ja? Ieškodama atsakymo Erina atidžiai save apžiūrėjo. Veidas nepasikeitęs. Gal akys kiek per daug įkritusios, bet nieko keista, kai tiek rūpesčių ir bemiegių naktų. Kūnas vis dar tvirtas, nors moteris suprato, kad po kelių savaičių viskas pasikeis. O kas tada? Ar Berkas nuo jos nusisuks, kai sužinos apie kūdikį?

Ne, to negali būti.

Berkas niekada neatstums savo paties vaiko. Bet gal atstums ją? Jeigu jau dabar bodisi savo žmonos, kas bus tada, kai ji ims pilnėti ir tinti?

Erina troško su džiaugsmu stebėti savo kūno pokyčius, pagal kuriuos galėtų spręsti, kad kūdikis auga ir yra sveikas. Bet ar tie pokyčiai dar labiau neatitolins nuo jos Berko? Kaip gali neatitolinti, jeigu jau dabar jie nebesimyli? Kadangi fizinių pokyčių išvengti nepavyks, Erina nusprendė, kad reikia ką nors sugalvoti ir sugundyti vyrą.

Išrinko vyną. Džiaugėsi išmokusi šio subtilaus dalyko. Pati tik apsimes gerianti, bet jaukiai nuotaikai sukurti tai labai svarbu.

Nepamiršo žvakių. Daugybę jų sustatė įvairiose miegamojo vietose ir uždegė, kad kvapas ir liepsnelės prisidėtų prie bendros nuotaikos.

Apsivilko tą patį peniuarą kaip ir vestuvių naktį ir su baltais nėriniai pasijuto kaip nuotaka. Kadaise ji atrodė Berkui graži ir geidžiama. Ir vėl taip bus. Parinkusi Šopeną, kurį jis leido pirmąją jųdviejų naktį, svarstė, ar Berkas prisimins.

Šiąnakt bus dar viena pirmoji naktis, dar viena pradžia. Kai meilė sugrįš į jųdviejų santykius ir vėl viskas bus kaip buvę, Erina pasakys apie kūdikį. O tada jie pasikalbės apie ateitį.

Kai jau buvo visiškai nusivaręs nuo kojų, Berkas užlipo laiptais į viršų. Manė, kad lengviau ištvers, jeigu išsekins save prieš guldamas į santuokinį guolį. Tada ne taip sunku susivaldyti ir nepulti prie Erinos. Įmanoma negalvoti, kad ji visai šalia, švelni, miela ir nepaprastai viliojanti. Įmanoma prisiversti užmigti ir apsimesti, kad jos negeidžia. Bet visa tai melas.

Toks gyvenimas, kai ir esi kartu, ir nesi, Berką žudė. Vis dėlto jis nežinojo, kaip kitaip galėtų atpratinti ją nuo savęs, suteikti progą pačiai apsispręsti. Erina turi paslapčių, kurias saugo nuo jo. Berkas matė tai iš jos akių. Kartais kildavo noras sugriebti už pečių ir stipriai purtyti, kol prisipažins. Bet tada prisimindavo, ką dėl jo kaltės jai teko išgyventi, ir jos net nepaliesdavo.

Nuo to laiko, kai juodu grįžo po to nutikimo, Erina buvo tobula žmona. Nieko nereikalavo, nieko neklausinėjo, niekada nesiginčijo. Jis norėjo, kad sugrįžtų tikroji Erina.

Berkas įžengė į miegamąjį ir jam net kojas pakirto.

— Jau maniau, kad neateisi. — Erina priėjo prie jo ir ištiesė ranką. — Tu per daug dirbi.

— Turiu daug darbo.

Jis nepaėmė jos rankos, Erina sugniaužė pirštus į kumštį, bet ryžosi žengti paskutinį žingsnį.

— Gyvenime yra ne vien žirgai ir lenktynės.

Berkas nevalingai ištiesė ranką ir palietė jos

plaukus.

— Maniau, tu jau miegi.

— Laukiau tavęs. — Erina paglostė jam skruostą ir pasistiebusi pabučiavo į lūpas. — Pasiilgau. Noriu pabūti su tavimi. Eikš į lovą, Berkai. Pamylėk mane.

— Aš dar nebaigiau darbų apačioje.

— Jie niekur nepabėgs. — Šypsodamasi ji ėmė segioti jo marškinius. Buvo tikra — beveik tikra, kad pajuto jo atsaką, geismą. — Jau seniai neleidome laiko dviese.

Berkas netyčia palietė jos riešų tvarsčius ir to užteko.

— Atleisk, užlipau tik pažiūrėti, ar gerai jautiesi. Turėtum pailsėti.

Atstūmimas kirto skaudžiau nei botagas, Erina žengė atatupsta, Berkas irgi atsitraukė.

— Tu manęs nebenori, tiesa?

Nebenori? Geismas jį smaugte smaugė.

— Aš noriu, kad rūpintumeisi savimi, tik tiek. Tau teko ištverti daug įtampos.

— Jo, ir tau. Todėl turėtume pabūti kartu.

Berkas švelniai pirštais palietė jai skruostą.

— Pamiegok.

Erina nieko nematančiomis akimis spoksojo į duris, už kurių išnyko jos vyras, paskui pasisuko ir nuėjo užpūsti žvakių.

Užsidariusi savo darbo kabinete Erina pasinėrė į skaičius. Šiuos ji bent jau galėjo suprasti. Su skaičiais viskas aišku, prie dviejų pridėjęs du visada gausi logišką atsakymą, tuo gali neabejoti. Gyvenimas, o ypač su Berku, jai pasirodė esąs kur kas sudėtingesnis reikalas.

Kai Trevis paskambinęs pranešė, kad Adelija gimdo, Erina apsidžiaugė ne vien dėl pusseserės, bet ir dėl savęs — dabar turės kur nukreipti dėmesį. Paskubomis brūkštelėjo raštelį ir paliko ant savo stalo. Jeigu Berkas pasivargins jos ieškoti, suras ir raštelį. O jeigu ne... tada nesvarbu, kur ji yra.

Apie santuoką ji sužinojo dar šį tą. Abu, vyras ir žmona, turi laikytis kas sau. Idealiu atveju tai gali atsverti abipusė priklausomybė — bendras stogas virš galvos, meilė vienas kitam ir pasitenkinimas vienas kito draugija. Jeigu atvejis ne toks idealus, tiesiog reikia stengtis išlikti. O ji iš tų, kurios išlieka.

Važiuodama link pagrindinio kelio Erina žvelgė į tolstantį namą. Tikrai ypatinga vieta, tokioje ji seniai svajojo gyventi. Žolė jau buvo sužėlusi, žydėjo gėlės. Sunku patikėti, kad supama visų šių grožybių ji gali jaustis tokia nelaiminga. Bet juk šis namas galėtų būti kur kas daugiau nei vieta gyventi. O jos santuoka galėtų būti kur kas daugiau nei dviejų mąstančių suaugusių žmonių sandoris. Kada nors vis tiek ateis laikas, kai Berkui teks nuspręsti, ar jis nori ko nors daugiau.

Grįžęs į namus Berkas kovojo su savo paties demonais. Visą rytą ir pusę dienos niekaip nepajėgė ištrinti iš galvos, kaip gražiai Erina atrodė praėjusią naktį, kaip sunku buvo ją palikti ir užgniaužti savo jausmus. Jau nebesuvokė, ar tikrai daro jai paslaugą, bet kad žudo pats save, buvo aišku kaip dieną.

Gal jau atėjo laikas jiems pasikalbėti? Paprastais žodžiais išdėstyti paprastas mintis. Nemanė sugebėsiąs ką nors daugiau. Netruko suprasti, kad be jos jis yra niekas. Nesvarbu, kaip tai nutiko ir kodėl. Tai faktas. Ir vis dėlto jis nesuteikė jai galimybės išsiaiškinti, kas ji būtų be jo.

Ką gi, teks stoti akis į akį. Tai Berkas suprato. Ir dabar pats tinkamiausias metas. Žvilgtelėjęs į Erinos kabinetą ir radęs jį tuščią jis praėjo pro šalį. Atriume Roza laistė geranijas. Berkas stabtelėjo keikdamas save, kad iki šiol jaučiasi nesmagiai matydamas ją besitvarkančią.

— Roza, ar Erina viršuje?

Roza pažiūrėjo į jį ir laistė toliau.

— Señora išvyko prieš kelias valandas.

— Išvyko? — Jaudintis neverta. Taip jis sakė pats sau, nors jautė, kaip panika ima gniaužti gerklę. — Kur?

— Ji man nesakė.

— Ar išvažiavo savo automobiliu?

— Tikriausiai. — Kai jis nusikeikęs nusisuko, Roza priėjo prie vazono su astrais. — Berkai?

— Ką?

Roza nusišypsojo ir pastatė laistytuvą.

— Dabar turi šiek tiek daugiau kantrybės nei tada, kai buvai dešimtmetis.

— Nenoriu, kad ji būtų viena.

— Tačiau nuolat ją palieki. — Ji pažvelgė į jį pakėlusi antakį. — Sunku apsimesti, kad nematau, kas vyksta man po nosimi. Tavo žmona nelaiminga. Tu taip pat.

— Erina gerai jaučiasi. Aš taip pat.

— Taip sakydavai ir tada, kai grįždavai namo su pamušta akimi.