Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tai buvo labai seniai.

— Kvaila tikėtis, kad tai įmanoma pamiršti. Jeigu nori turėti ateitį, būtina susitaikyti su praeitimi.

— Ką tuo nori pasakyti, Roza?

Ji padarė tai, ko nebuvo dariusi nuo vaikystės. Priėjo prie Berko ir paglostė jam skruostą.

— Erina stipresnė, nei tu manai, brolau. O tu... tu nė iš tolo nesi toks kietas.

— Man jau nebe dešimt, Roza.

— Ne, bet iš dalies tada su tavimi buvo paprasčiau.

— Su manimi niekada nebuvo paprasta.

— Gyvenimas buvo nelengvas. Bet tu jį pakeitei.

— Galbūt.

— Motina tavimi didžiuotųsi. Tikrai, — neatlyžo Roza, kai jis ėmė trauktis.

— Ji niekada neturėjo tam progos.

— Ne, bet tu gali didžiuotis pats savimi. Ir aš galiu didžiuotis tavimi.

Berkas numojo ranka.

— Daviau tau darbą.

— Ir pirmus normalius namus per visą gyvenimą, — pridūrė Roza. — Kol dar nenuėjai, atsakyk į vieną klausimą. Kodėl leidai man pasilikti? Tik teisybę, Berkai.

Jis nenorėjo atsakyti, bet Roza visada mokėdavo žvelgti taip tiesiai ir laukti. Gal jis skolingas jai atsakymą į šį klausimą? Gal ir pats sau turi atsakyti neišsisukinėdamas?

— Todėl, kad tu jai rūpėjai. Ir man taip pat.

Roza nusišypsojo ir vėl pakėlė laistytuvą.

— Tavo žmona į savo klausimus nelauks atsakymo šitaip ilgai, ji nekantri, visai kaip tu.

— O tu kodėl pasilikai, Roza?

Ji pataršė paparčio lapus.

— Todėl, kad tave myliu. Tavo žmona taip pat. Jeigu tu nieko prieš, paskinsiu truputį gėlių svetainei.

— Taip, žinoma. — Palikęs Rozą laistyti augalus Berkas grįžo į Erinos kabinetą. Jis pirmą kartą išdrįso savęs paklausti, kodėl leido Rozai pasilikti. Kodėl leido jai dirbti, kad galėtų išsaugoti savigarbą. Todėl, kad ji jo sesuo. Tai taip paprasta, ir vis dėlto baisiai sunku pripažinti.

Roza teisi — Erina taip ilgai nelauks atsakymo.

Berkas troško, kad Erina būtų čia ir juodu galėtų susėsti drauge. Jis atskleistų jai savo jausmus. Tai būtų pradžia.

Nerasdamas sau vietos Berkas ėmė kuistis po jos popierius ant stalo. Erina velniškai puiki buhalterė , — liūdnai pagalvojo. Viskas sudėta tvarkingomis mažomis krūvelėmis, skaičiai surašyti tvarkingomis eilutėmis. Vargu ar vyras turi teisę skųstis sąžininga žmona. Juo labiau tramdyti norą surinkti visus popierius ir sumesti į šiukšliadėžę.

Pamatęs gydytojo sąskaitą Berkas susiraukė. Visi dokumentai, susiję su gydymo išlaidomis Kentukio ligoninėje, turėjo būti siunčiami jam. Bet ši sąskaita aiškiai adresuota Erinai. Susierzinęs jis pakėlė ją, nusprendęs pasiimti ir pats apmokėti. Nenorėjo, kad kas nors primintų Erinai aną nutikimą. Bet gydytojo adresas buvo ne Kentukyje, o Merilande. Be to, jis ginekologas.

Ginekologas? Berkas labai iš lėto atsisėdo ant kėdės. Atrodė, kad žodžiai „nėštumo testas” prie jo lipte prilipo. Nėščia? Erina laukiasi? To negali būti, juk jis žinotų. Ji būtų jam pasakiusi. Ir vis dėlto rankose jis laikė dokumentą. Jame gana aiškiai parašyta „teigiamas”, o testas darytas beveik prieš mėnesį.

Erina laukiasi. Ir nieko jam nepasakė. Ko dar ji jam nesako? Jis vėl pašoko ir ėmė raustis po popierius, lyg tikėdamasis juose rasti atsakymą. Tada ir surado paskubomis pakeverzotą raštelį: Berkai, išvažiavau į ligoninę. Nežinau, kiek tai užtruks.

Spoksodamas į raštelį Berkas jautė, kaip blykšta.

— Aš nesuprantu, kaip Di gali būti tokia rami ir kantri!

Padis pervertė žurnalo puslapį, kurį apsimetė skaitąs.

— Vaikelio nepaskubinsi.

— Man atrodo, tai trunka visą amžinybę. — Erina vėl perėjo per laukiamąjį. — Mano delnai prakaituoja, o ji atrodė taip, lyg eitų į parką pasivaikščioti. Tai baisu.

— Gimdyti? — Jis sukikeno ir vogčiomis, kai

Erina nematė, užmetė akį į laikrodį. — Di šiuose reikaluose patyrusi.

Erina priglaudė delną sau prie pilvo.

— Ar ji taip elgėsi ir gimdydama pirmą kartą? Na, su pirmuoju turbūt baisiausia. Ko gero, atsiduodi likimui į rankas ir tiki, kad negali nutikti nieko bloga.

— Di ne viena.

— Jo. — Erina meldėsi, kad ir ji būtų ne viena, kai ateis laikas. — Turbūt visai kas kita, kai Trevis kartu su Di nuo pat pradžių. — Ji juk matė, kaip jis elgiasi su Adelija: stovi prie lovos, laiko už rankos, kalbina, juokiasi, seka sąrėmius. Besąlygiška parama, nuoširdus atsidavimas. — Klausyk, Padi, kaip manai, ar dauguma vyrų taip daro?

Ar taip elgtųsi ir Berkas?

— Sakyčiau, jeigu vyras myli moterį taip, kaip Trevis myli Di, tai šiuo metu negalėtų būti niekur kitur. Mergike, tu pratrypsi grindyse duobę.

— Negaliu ramiai išbūti, — sumurmėjo Erina. — Einu į apačią, pažiūrėsiu, gal rasiu nupirkti gėlių. Pasirūpinsiu iš anksto.

— Gerai sugalvojai.

— Galiu atnešti tau arbatos.

— Atnešk. Dabar jau ilgai netruks.

Palaukęs, kol Erina nuėjo, Padis atsistojo ir

pats ėmė žingsniuoti.

Berkas it pamišęs įsiveržė į ligoninę ir priėmimo skyriuje puolė prie darbuotojos.

— Kur mano žmona?

Moteris pasisuko kėdėje prie kompiuterio.

— Pavardė?

— Logan, Erina Logan.

— Kada atvežė?

— Nežinau. Prieš kelias valandas.

Darbuotoja pradėjo maigyti klaviatūrą.

— Dėl kokios priežasties?

— Aš... — Berkas nebuvo tikras, kad pajėgs tai ištarti. — Ji laukiasi.

— Į gimdymo skyrių? — Darbuotoja ir toliau maigė klavišus. — Atleiskite, pone Loganai, bet jūsų žmonos pas mus nėra.

— Žinau, kad ji čia, po velniais! Kur?.. — Drabstydamasis keiksmais Berkas iš kišenės išsitraukė popierių. — Gydytojas Morganas. Noriu pamatyti gydytoją Morganą.

— Gydytojas Morganas šiuo metu priima gimdymą. Galite teirautis penktame aukšte slaugytojų poste, bet...

Berkui nubėgus moteris gūžtelėjo pečiais. Jau tie būsimieji tėveliai. Visada it pamišę.

Berkas kumščiu trinktelėjo per lifto iškvietimo mygtuką. Ligoninių jis negalėjo pakęsti. Vienoje iš jų prarado motiną. Dar prieš kelias dienas matė ligoninėje gulinčią Eriną, o dabar...

— Berkai, nesitikėjau tavęs čia pamatyti.

Atsisukęs jis išvydo link jo su didžiule puokšte rožių ir gubojų ateinančią Eriną. Jos plaukai buvo surišti ant pakaušio, o skruostai švytėjo. Gėlės vos nenukrito ant grindų, kai Berkas čiupo ją už pečių.

— Ką, po velnių, čia išdarinėji? — paklausė.

— Berkai, sumaigysi gėles.

— Nukentės šis tas daugiau, ne vien gėlių puokštė. Gal malonėtum pasakyti, ką čia išdarinėji?

— Nešu gėles į viršų. Jeigu tik atlaikys. Man atrodo, Di labiau patiktų neaplamdytos.

— Di? — Berkas papurtė galvą, bet niekaip nepajėgė praskaidrinti minčių. — Apie ką čia kalbi?

— O apie ką tu kalbi? — savo ruožtu paklausė Erina. — Man atrodo, nieko čia keista pirkti gėles gimdyvei.

— Di? Tu atvažiavai čia, nes Di gimdo?

— Na, žinoma. Negi neradai mano raštelio?

— Radau, — burbtelėjo Berkas ir čiupęs ją už rankos įsitempė į liftą. — Bet jis nelabai aiškus.

— Skubėjau. Gaila, kad nebuvo daugiau rožių, — sumurmėjo Erina. — Man regis, jeigu gimdai dvynius, tai ir gėlių turėtum gauti dvigubai daugiau. — Akimirką ji panardino veidą į puokštę, paskui nusišypsojo jam. — Džiaugiuosi, kad atvažiavai. Di tai labai svarbu.

Lifto durys atsidarė ir jis išlipo stengdamasis nusiraminti.

— Kaip ji?

— Puikiai. Mudu su Padžiu išsikankinę, o ji — kuo puikiausiai.