Нора Робертс - Laukinė rožė

— Liaukis. Nejaugi iš tiesų manai, kad aš kokia silpnaprotė moterėlė, negalinti pasakyti taip arba ne? Aš galėjau rinktis ir pasirinkau tave. Tave, o ne tavo sumautus pinigus. — Dabar buvo Erinos eilė blaškytis po kambarį. — Man mirtinai nusibodo ieškoti būdų, kaip dar galėčiau tau įrodyti, kad tave myliu. Neneigiu, iš gyvenimo aš norėjau šiek tiek daugiau nei keli akrai purvo ir stirtos svetimų nešvarių indų. Ir to nesigėdiju. Bet gerai paklausyk, ką tau pasakysiu, Berkai Loganai: ir be tavęs būčiau radusi būdą iš ten ištrūkti.

— Niekada tuo neabejojau.

— Manai, kad ištekėjau už tavęs dėl šito namo? — Erina plačiai išskėtė rankas, tarsi norėdama aprėpti visą. — Jei atvirai, tai man jis nerūpi. Manai, kad dėl tų puikių daiktų ir ryšių? Pasiimk viską, viską iki paskutinio popierėlio ir pastatyk ant vieno ruletės skaičiaus. Laimėsi ar praloši — man vis viena. O gal dėl šių? — Atidariusi stalčių ji ištraukė dėžutes su papuošalais. — Dėl gražių blizgučių? Gali neštis juos velniop, Berkai. Aš myliu tave — ir tik vienas Dievas težino kodėl, kietakakti apgailėtinas vyrpalaiki. Sakai, nežinau, už kokio vyro ištekėjau, ką? — Sviedusi papuošalus į šalį Erina perskrido per kambarį. — Žinau, kas tu esi ir koks esi. Bet aš, paskutinė kvaiša, nekreipiu dėmesio į tai, ką žinau, o vis tiek tave myliu.

— Tu nieko nežinai, — tyliai tarė Berkas. — Bet jeigu atsisėsi, aš papasakosiu.

— Nepasakysi nieko naujo. Negi manai, kad man rūpi, jog užaugai skurdžiai ir be tėvo? Ak, tik nespoksok tokiomis akimis. Roza pasakė jau prieš kelias savaites. Negi manai, man rūpi, kad melavai, apgaudinėjai ir vogei? Žinau, ką reiškia būti neturtingam, visko stokoti. Aš bent turėjau šeimą. Manai, negaliu gailėtis to berniuko ir tuo pat metu jausti pagarbą iš jo išaugusiam vyrui?

— Nežinau. — Erina jį apstulbino, nors prie to jau turėjo priprasti. — Sėskis, Erina, prašau tavęs.

— Man jau iki gyvo kaulo įgriso sėdėti. Kaip ir iki gyvo kaulo įgriso vaikščioti aplink tave pirštų galais. Aš vos nenumiriau. Laukiau mirties ir negalėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kiek laiko mudu iššvaistėme kivirčams. Prisiekiau, jeigu vėl būsime kartu, daugiau nebesibarsime. Dabar aš dienų dienas tvardausi, nieko nesakau, kai nuo manęs nusisuki. Daugiau to nebus. Jeigu turi klausimų, Berkai Loganai, geriau klok juos visus, nes aš pati turiu dar daug ką pasakyti.

— Kodėl nepasakei man, kad laukiesi?

Erina sustingo it stabo ištikta. Išsižiojo ir po tokios aistringos kalbos apie sėdėjimą pritūpė ant lovos.

— Iš kur žinai?

Berkas išsitraukė ant stalo rastą dokumentą ir ištiesė jai.

— Žinojai jau mėnesį. — Jo.

— Neketinai man pasakyti, gal manei galinti pati viskuo pasirūpinti?

— Ketinau pasakyti, bet... Ką turi galvoje sakydamas, kad pati galiu viskuo pasirūpinti? Sunkiai pavyktų išlaikyti paslaptį, kai... — Staiga ji nutilo supratusi. — Tai štai ko atlėkei man iš paskos kaip išprotėjęs. Manei, važiavau pasitvarkyti, kad to kūdikio nebūtų. — Erina pakilo, popieriaus lapas išslydo jai iš rankų. — Tu tikras niekšas , Berkai Loganai, jei galėjai taip apie mane pagalvoti.

— O ką, po velnių, turėjau manyti? Juk per mėnesį nesuradai laiko man pasakyti.

— Būčiau pasakiusi pačią pirmą dieną, kai sužinojau. Atėjau pasakyti. Sunkiai tramdžiausi, kad žodžiai patys neišsprūstų, bet tu pradėjai kalbėti man apie pinigus ir apie laišką nuo mano tėvo. Viskas visada galiausiai baigdavosi kalbomis apie pinigus. Aš kartkartėmis padėdavau tau savo širdį ant lėkštelės, o tu vis grąžindavai ją man. To taip pat daugiau nebus. — Ji gėdijosi ašarų, bet dar labiau gėdijosi jas nusišluostyti. — Grįšiu atgal į Airiją ir ten pagimdysiu kūdikį. Tada mudu nesipainiosime tau po kojų.

— Tu nori kūdikio? — paklausė Berkas jai dar nespėjus išlėkti iš kambario.

— Prasmek tu skradžiai, asile, aišku, kad noriu! Juk tai mūsų kūdikis. Pradėjome jį pačią pirmą mudviejų naktį šioje lovoje. Jau tada mylėjau tave visa širdimi. Bet dabar nebemyliu. Nekenčiu tavęs. Nekenčiu, kad leidai man taip smarkiai tave mylėti, bet neatsakei tuo pačiu. Niekada neapkabinai ir nepasakei, kad myli.

— Erina...

— Ne, nedrįsk dabar manęs liesti! Jau ir taip iki valiai apsikvailinau. — Ji sumojavo abiem rankomis norėdama, kad jis eitų šalin. Negalėjo pakęsti, kad atrodo tokia apgailėtina. — Maniau, sužinojęs apie kūdikį nenorėsi nei jo, nei manęs. Juk tai nebuvo įtraukta į sandorį, tiesa? Nebebūtum toks laisvas ir nerūpestingas, jeigu reikėtų galvoti apie kūdikį.

Berkas prisiminė tą dieną, kai Erina atėjo pasakyti jam apie kūdikį, ir tą žvilgsnį jos akyse. Prisiminė ir tai, kaip ji pažiūrėjo, o tada išėjo taip nieko ir nepasakiusi. Dabar jis atsargiai rinko žodžius, suprasdamas, kad jau ir taip pridarė daugybę klaidų.

— Prieš šešis mėnesius tu būtum buvusi teisi. Gal net prieš šešias savaites, bet dabar ne. Pats laikas mums liautis vaikščiojus ratais, aire.

— O ką darysime?

— Man nelengva pasakyti, ką jaučiu. Nelengva net jausti. — Berkas atsargiai priėjo prie Erinos, o kai ji neatsitraukė, suėmė už pečių. — Noriu tavęs ir mūsų kūdikio.

Ji stipriai sugniaužė žiedą, kurį vis dar laikė delne.

— Kodėl?

— Nemaniau, kad noriu šeimos. Vaikystėje prisiekiau, jog niekada niekam neleisiu taip manęs įskaudinti, kaip buvo įskaudinta mano motina. Ir niekada nieko neįsileidau į širdį, nes bijojau, kad tam žmogui dingus iš mano gyvenimo jausčiausi praradęs viską. Bet nuskridau į Airiją ir sutikau tave. Jeigu nebūtum skridusi su manimi, aš vis dar būčiau ten.

— Kvietei mane atvažiuoti čia tvarkyti tavo buhalterijos.

— Mums abiem tai buvo toks pat puikus pretekstas kaip bet kuris kitas. Aš nenorėjau, kad tu man rūpėtum. Nenorėjau, kad nepažvelgęs į tave negalėčiau išgyventi nė dienos. Bet taip jau nutiko. Norėjau kuo greičiau tave vesti, nes baiminausi, kad akyliau apsidairiusi gali susirasti geresnį.

— Man atrodo, turėjau pakankamai progų.

— Aš esu tau pirmas vyras.

— Nejau manai, kad ištekėjau už tavęs dėl to, jog esi baisiai geras lovoje?

Čia jau Berkas neišlaikė ir nusijuokė.

— Kaip kitaip būtum sužinojusi?

— Abejoju, ar moteriai reikia blaškytis nuo vieno meilužio prie kito, kad surastų tą vienintelį. Seksas, kaip ir pinigai, — prasta priežastis už ko nors tekėti. Galbūt mudu abu buvome kvailiai — aš, nes maniau, kad vedei mane dėl sekso, o tu — kad ištekėjau už tavęs dėl pinigų. Jau sakiau, Berkai, kodėl už tavęs ištekėjau. Gal pats laikas ir tau pasakyti, kodėl mane vedei?

— Bijojau, kad nepaspruktum.

Erina atsiduso, nusprendusi tenkintis ir tuo.

— Na gerai, tinka. — Ji ištiesė jam vestuvinį žiedą. — Jo vieta ant mano piršto. Turėtum prisiminti, ant kurio.

Berkas paėmė žiedą ir jos ranką. Galimybę pasirinkti turėjo abu — ir ji, ir jis. Ne kiekvieną dieną vyrui suteikiama antra proga.

— Aš myliu tave, Erina. — Pamatęs ašaras jos akyse jis prakeikė save, kad šitaip ilgai slėpė tai nuo jos ir pats nuo savęs.

— Pakartok dar kartą, — paprašė Erina. — Kartok, kol prie to priprasi.

Žiedas lengvai užslydo jai ant piršto.

— Aš myliu tave, Erina, ir visada mylėsiu. — Berkas apkabino Eriną ir pajuto, kaip viskas jo gyvenime stoja į savo vietas. — Man tu svarbesnė už viską pasaulyje. Pati svarbiausia. — Jų lūpos susitiko ir susiliejo bučinyje, kuris buvo toks pat saldus ir galingas kaip pirmąjį kartą. — Įleisime čia šaknis.