Нора Робертс - Laukinė rožė

— Tau nereikėtų tiek daug vaikščioti. — Jis paėmė iš Erinos gėles, nes staiga susirūpino, kad ji nieko neneštų. — Turėtum nesivarginti.

— Kvailystė. — Erina pasuko į laukiamąjį ir rado Padį jau nebe vaikščiojantį pirmyn ir atgal, o šokinėjantį iš džiaugsmo.

— Ir berniukas, ir mergaitė! — šūktelėjo jis abiem. — Di pagimdė berniuką ir mergaitę!

— Ak, Padi! — Erina juokdamasi puolė jam ant kaklo, Padis čiupo ją ir apsuko aplink. — Ar Di gerai jaučiasi? O kūdikiai? Ar viskas gerai?

— Slaugytoja sakė, kad visi trys sveiki kaip ridikai. Netrukus juos visus išveš, galėsime užmesti akį. Labas, Berkai. Kokia puiki diena.

— Labas, Padi. Erina, tu geriau prisėsk.

— Prisėsti? — Erina juokdamasi papurtė galvą ir įsikibo Padžiui į parankę. — Nenusėdėčiau net jeigu man kojos nukristų. Mudu su Padžiu ketiname šokti, tiesa?

— Tikra tiesa. — Kilstelėjęs smakrą Padis ėmė niūniuoti. Atpažinusi melodiją Erina irgi prisidėjo ir abu ėmė trypti.

Su gėlėmis glėbyje Berkas stovėjo ir stebėjo juodu. Jau seniai jis negirdėjo tokio skambaus Erinos juoko. Nematė šitokios šypsenos. Kilo noras trenkti gėles į šalį ir čiupti ją glėbin. Išsitempti iš čia, parsivežti namo. O tada ilgai ilgai nepaleisti.

— Štai ir ji! — Padis dar kartą tryptelėjo išvydęs išvežamą Adeliją. — Štai mano mažoji mergaitė. Tik pažvelk. — Išsitraukęs nosinę jis nusišluostė akis. — Tikri gražuoliai, mergike. Visai kaip tu.

— O aš? — pasipiktino Trevis. — Ar aš — tuščia vieta?

— Tu puikiai padirbėjai. — Erina priėjo arčiau ir pabučiavo jį į skruostą. — Berniukas ir mergaitė. — Ji pažvelgė į du ryšulėlius šalia pusseserės. — Kokie mažyčiai.

— Vaikai greitai auga. — Di pasuko galvą į kairę, paskui į dešinę ir švelniai juos paglostė. — Gydytojas sako, kad jie turi viską, ko reikia. Dieve, abu išlindo klykdami. Ar ne, Trevi?

— Visai kaip jų motina.

— Tau pasisekė, kad mano rankos užimtos. Kaip gera, kad atvažiavai, Berkai. Dabar labiausiai noriu, kad su manimi būtų mano šeima.

— Ar viskas gerai? — Berkas jautėsi kvailai ir nejaukiai, duodamas gėles Treviui. — Gal ko nors nori?

— Sumuštinio su kumpiu, — tarė Adelija ir atsiduso. — Didžiulio. Deja, ko gero, dar kurį laiką jie man neleis valgyti.

— Atsiprašau, bet jau turime išvežti ponią Grant. Vakaro lankymo valandos prasideda septintą.

— Padi, atvažiuodamas vakare atvežk vaikus.

— Vaikų iki dvylikos metų neįleidžiame, ponia Grant, — paaiškino slaugytoja, veždama ją į palatą. Di šyptelėjo ir be garso pakartojo prašymą.

— Ji atrodo nuostabiai, tiesa? — susimąsčiusi tarė Erina.

— Tikra grynakraujė kumelaitė, manoji Di. Visada tokia buvo. — Padis vėl įsikišo nosinę į kišenę. — Na, geriau važiuosiu namo ir pagalvosiu, kaip vakare čia pravesti tą pulkelį.

— Jeigu reikės kokios pagalbos, sakyk.

— Būtinai, mergyt. — Padis pabučiavo Eriną į abu skruostus. Eidamas koridoriumi tolyn jis pašoko ir ore sumušė kulnais.

— Tu jau gana ilgai buvai ant kojų, — tarė jai Berkas. — Parvešiu namo.

— Turiu savo automobilį.

— Palik čia. — Jis vėl paėmė ją už rankos.

— Tai kvaila. Aš tik...

— Palik, — pakartojo Berkas, tempdamas ją į liftą.

— Kaip nori, — piktokai metė Erina. — Jeigu manai, kad ištversi viename automobilyje su manimi. — Susinėrusi rankas ji įsispoksojo į duris. Berkas susiraukė ir susikišo rankas į kišenes.

Pakeliui namo abu tylėjo. Įlėkusi į atriumą Erina pareiškė:

— Jeigu tau vis viena, aš lipu į viršų. O tu... tu gali neštis savo bjaurią nuotaiką į arklides pas bukus gyvulius.

Berkas svarstė, ar jai nenulūš kaklas laikant taip aukštai iškeltą galvą. Jis davė sau trisdešimt sekundžių nurimti. Kai nepavyko, užlėkė laiptais paskui ją.

— Sėskis! — įsakė užtrenkęs miegamojo duris paskui save. Erina tik prisimerkė ir susinėrė rankas ant krūtinės. — Sakau — sėskis.

— O aš sakau — eik velniop!

To užteko. Nespėjusią susivokti Berkas čiupo ją ir pasodino ant lovos.

— Gerai, jau sėdžiu. Tik nesakyk, kad tikrai nori su manimi pasikalbėti. — Erina atmetė plaukus ir lėtai užsikėlė koją ant kojos. — Aš net susijaudinau. — Pamačiusi, kad jo ranka susigniaužia į kumštį, ji pakėlė smakrą. — Nagi, pirmyn, trenk man. Juk jau seniai to nori.

— Negundyk manęs.

— Vakar vakare paaiškėjo, kad net labai norėdama negalėčiau to padaryti. — Erina nusiavė batus ir sviedė į šalį. — Jeigu jau taip užsidegei pasikalbėti, tai kalbėk.

— Taip, aš noriu su tavimi pasikalbėti, kai ko paklausti ir sulaukti atvirų atsakymų. — Bet užuot klausęs, Berkas susikišo rankas į kišenes ir ėmė sukti ratus po kambarį. Nežinojo, nuo ko pradėti. Pačiupinėjo Erinos žiedą, kurį jau senokai nešiojosi su savimi. Gal nuo to ir pradės. Ištraukęs jį ištiesė žmonai.

— Tu jį radai, — apsidžiaugė Erina, bet džiaugsmas tuoj išblėso, kai pamatė Berko žvilgsnį. — Nieko man nesakei.

— Tu nieko neklausei.

— Neklausiau, nes baisiai jo gailėjau. Kvailai padariau išmetusi jį arklidėse.

— Tai kodėl išmetei?

— Nieko kito nesugalvojau. Supratau, kad iš jų neištrūksiu. Jie jau rišo man rankas. — Erina žvelgė į žiedą, todėl nepastebėjo, kaip Berkas krūptelėjo. — Tikriausiai tikėjausi, kad kas nors jį ras ir nuneš tau, o tu viską suprasi. Nors nežinau, ko iš tikrųjų tikėjausi. Kodėl man jo neatidavei?

— Norėjau, kad turėtum laiko apsispręsti, ar jo nori. — Berkas paėmė jos ranką ir įmetė žiedą į delną. — Tau spręsti.

— Ir iki šiol aš sprendžiau, — lėtai ištarė ji, bet žiedo neužsimovė. — Vis dar pyksti ant manęs už tai, kas nutiko?

— Niekada nepykau ant tavęs už tai, kas nutiko.

— Tai puikiai apsimetinėjai.

— Aš dėl visko kaltas. — Berkas atsisuko į ją ir tada pirmą kartą pajuto, kaip įsiūtis rimsta. — Dvidešimt valandų. Tamsoje tu pragulėjai dvidešimt valandų, ir viskas per mane.

Žodžiai skambėjo šaltai, bet Eriną labiau sudomino jo reakcija.

— O aš maniau, kad viskas dėl Durnamo. Tu nerodei noro apie tai pasikalbėti, neleidai man paaiškinti, kas nutiko. Jei tik...

— Tu galėjai mirti. — Jam niekas daugiau nerūpėjo, tik tai. Jokie paaiškinimai, jokie ramūs įvykių atpasakojimai negalėtų pakeisti to siaubingo fakto. — Sėdėjau to prakeikto viešbučio kambaryje ir laukiau, kada suskambės telefonas. Laukiau ir miriau iš siaubo, kad jis suskambės, o aš nieko, ničnieko negalėsiu padaryti. O kai tave radau ir pamačiau, ką jie padarė tau... tavo riešams...

— Riešai užgis. — Erina atsistojo ir ištiesė į jį rankas, bet Berkas atsitraukė. — Kodėl taip elgiesi? Kodėl nuo manęs traukiesi? Net tada, kai buvai ligoninėje, iš tikrųjų ten nebuvai. Negalėjai net būti šalia manęs.

— Buvau išvažiavęs pribaigti Durnamo.

— Ak, Berkai!

— Nespėjau. — Kartėlis niekur nedingo, jis kunkuliavo krūtinėje, palikdamas burnoje bjaurų skonį, prie kurio jis jau beveik buvo pripratęs. — Kol nuvažiavau, policija uždarė jį ten, kur aš negalėjau pasiekti. Neliko nieko kito, tik stovėti ligoninės palatoje ir žiūrėti į tave. Ir galvoti, kiek nedaug trūko, kad būčiau tave praradęs. Taigi stovėjau ir galvojau apie tai, kad vos pamatęs išsitempiau tave su savimi, net nesuteikęs progos pačiai pasirinkti, neleidęs suprasti, su kokiu vyru susieji savo gyvenimą.