Нора Робертс - Viena vasara

Šeidas nužvelgė jos veidą – tiek, kiek buvo likę nuo didžiulių gintaro spalvos akinių nuo saulės ir aplamdytos šiaudinės skrybėlės.

– Sunki naktelė? – pasiteiravo, bet Brajena jau miegojo. Šeidas palingavo galvą, atleido stabdį ir išvažiavo į gatvę. Kelionė prasidėjo.

Šeidas mėgo ilgas keliones. Galėdavo pasinerti į apmąstymus, arba atvirkščiai – apie nieką negalvoti. Nepraėjus nė valandai jis ištrūko iš Los Andželo ir pasuko autostrada į šiaurės rytus. Pasimėgaudamas nėrė link tekančios saulės, prieš save matydamas viliojantį ilgą kelią. Šviesa krito į chromuotą furgono paviršių, mirguliavo ant variklio dangčio, atsispindėjo kelio ženkluose.

Tą dieną jis ketino įveikti kokius penkis ar šešis šimtus mylių ir pasiekti Jutos valstiją, nebent kas nors įdomaus užkabintų žvilgsnį ir nuspręstų sustoti pafotografuoti. Tačiau po pirmos dienos suprato, kad nėra jokio reikalo lėkti kaip akis išdegus. Tai kenkia pagrindiniam kelionės tikslui. Važiuoti verta tiek, kiek reikia, kad pasiektų iš anksto numatytą vietą.

Iš kelio bet kada galima išsukti, detalaus maršruto nėra. Vienintelė sąlyga – rytinę pakrantę jie turi pasiekti iki Darbo šventės. Įjungęs radiją jis surado kantri muzikos stotį ir tyliai grojant muzikai smagiai nuskriejo į priekį. Šalimais miegojo Brajena.

Jeigu toks jos įprotis, neturėtų kilti didesnių keblumų. Kol ji miegos, jie bent jau negros vienas kito nervais. Ir nekaitins aistrų. Šeidas vis dar svarstė, kodėl mintys apie ją neleido užmigti visą naktį. Ką tokio ji turi, kas neduoda jam ramybės? Nesuprato, ir tai buvo pati didžiausia bėda.

Šeidas mėgo užčiuopti problemą, palengva išnarstyti į atskiras dalis, o tada iš naujo sudėti savo nuožiūra. Nors moteris buvo rami ir nelindo į akis, ypač šią akimirką, Šeidas nebuvo įsitikinęs, kad šį metodą pavyks pritaikyti Brajenai Mičel.

Nusprendęs imtis darbo Šeidas ryžosi geriau ją pažinti. Nors saugojo savo asmeninį gyvenimą ir nemėgo, kad kas nors kištų į jį nosį, nebuvo visiškas atsiskyrėlis. Žinojo, kad anksčiau Brajena dirbo „Garsenybėse", buvo matęs gana įdomių, ryškių jos darbų tokiuose žurnaluose kaip „Tuštybė" ir „Užribyje". Per paskutinius kelerius metus ji tapo kultine menininke, garsėjančia neįprastomis, netgi šokiruojančiomis garsenybių nuotraukomis.

Išsiaiškino, kad Brajenos tėvai yra ekscentriški ir ganėtinai talentingi Karmelyje [Carmel – nedidelis miestukas Kalifornijoje, kuriame 1910 m. įkurta menininkų kolonija (vert.)] gyvenantys menininkai, dailininkas ir poetė. Neturėdama dvidešimties ji ištekėjo už buhalterio, o po trejų metų išsiskyrė. Į pasimatymus žiūri labai atsainiai, kartais pasvajoja apie namą Malibu pakrantėje. Yra visų mėgstama, gerbiama ir, be abejo, patikima. Dažniausiai dirba lėtai – dėl to, kad siekia tobulumo, o skubėjimą laiko beprasmišku energijos švaistymu.

Tai, ką pavyko iškapstyti, Šeido visai nenustebino ir nė kiek nepaaiškino, kodėl Brajena jį taip traukia. Bet fotografas, ypač šio to gyvenime pasiekęs – kantrus žmogus. Kartais privalai daugybę kartų sugrįžti prie sudominusio objekto, kol pagaliau supranti, kodėl jis tave taip traukia.

Įvažiavęs į Nevados valstiją Šeidas prisidegė cigaretę ir atsidarė langą. Brajena pasimuistė, sumurmėjo ir apgraibomis susirado krepšį.

– Labas rytas, – Šeidas skersomis žvilgtelėjo į ją.

– Mmm... – sumurmėjo Brajena ir pasiraususi krepšyje džiugiai išsitraukė šokoladinį batonėlį. Paskubomis išsilupusi skanėstą įgrūdo popierėlį atgal į krepšį. Dažniausiai sugebėdavo jį išsikuopti dar neprišiukšlinusi iki viršaus.

– Ar visada pusryčiams valgai saldumynus?

– Šokolade yra kofeino, – paaiškino ji ir atsikandusi didžiulį kąsnį atsiduso. – O kofeinas man labiau patinka tokio pavidalo. – Mergina iš lėto pasirąžė – kūnas, pečiai, rankos judėjo grakščiu ritmu. „Štai jums ir paaiškinimas, kodėl ji taip jaudina", – ironiškai pagalvojo Šeidas. – Kur esame?

– Nevadoje, – jis išpūtė dūmų kamuolį, kuris akimirksniu išskriejo pro atvirą langą. – Ką tik įvažiavome.

Pasikišusi po savimi kojas Brajena krimto batonėlį.

– Turbūt jau laikas man perimti vairą.

– Aš tau pasakysiu, kai bus laikas.

– Gerai, – sutiko Brajena. Su malonumu važiuos, kol jis veš. Reikšmingai žvilgtelėjo į radiją. Kantri muzika nebuvo jos mėgstamiausia. – Kuris vairuoja, renkasi ir muziką.

Šeidas gūžtelėjo pečiais.

– Jei nori tą savo šokoladą kuo nors užgerti, gale yra sulčių.

– Tikrai? – Niekada nepraleidžianti progos kuo nors pamaloninti skrandį Brajena išsirangė iš savo sėdynės ir nušliaužė į furgono galą.

Ryte ji neatkreipė dėmesio į automobilį, pastebėjo tik tiek, kad jis juodas ir tvarkingas. Iš šalių buvo įtaisyti minkšti suolai, kurie ne per daug išrankiems žmonėms galėtų atstoti lovas. Brajena pagalvojo, kad verčiau gultųsi ant metalinių grindų.

Šeido įranga buvo tvarkingai sustatyta, jos – bet kaip sumesta į kampą. Virš suolų kabančiose juodmedžio spintelėse buvo būtiniausių daiktų: kavos, elektrinė plytelė, nedidelis virdulys. Jie praverstų tik tuo atveju, jeigu apsistotų kempinge, kur yra elektros srovė. O kol kas teks tenkintis sultimis.

– Nori?

Jis žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį – Brajena stovėjo praskėtusi kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą, viena ranka įsikibusi spintelės.

– Taip.

Brajena paėmė du didelius plastikinius puodelius, ąsotį sulčių ir grįžo į savo vietą.

– Patogumai kaip namie, – nusprendė ir staiga susitrenkė pakaušį. – Ar daug tenka keliauti?

– Pasitaiko. – Išgirdęs ledo gabaliukų skimbčiojimą puodelyje Šeidas ištiesė ranką. – Nemėgstu skristi. Tada netenki galimybės pakeliui fotografuoti. – Išspriegęs nuorūką pro langą jis išgėrė sultis. – Jeigu kelionės tikslas ne toliau kaip už penkių šimtų mylių, važiuoju automobiliu.

– Ir aš nekenčiu kelionių lėktuvu. – Brajena įsispraudė nugara į tarpą tarp durelių ir sėdynės. – Regis, jau visą amžinybę skraidau į Niujorką pas klientus, kurie nenori arba negali atskristi pas mane. Apsiginkluoju buteliuku vaistų nuo pykinimo, kalnu šokoladinių batonėlių, triušio kojele [Sėkmės talismanas (vert.)] ir rimta mokomąja knyga. Tai patenkina visus poreikius.

– Ypač vaistai nuo pykinimo ir triušio kojelė.

– Šokoladas ramina nervus. Jausdama įtampą valgau. O knyga padeda nuraminti sąžinės priekaištus. – Brajena pateliūskavo sultis, skimbtelėjo ledukai. – Jaučiuosi taip, tarsi pati sau sakyčiau: žadu nuveikti šį tą, kas duoda naudos, todėl nė nemanykite sumauti man visko kažkokia lėktuvo avarija. Be to, knyga padeda užmigti, užtenka paskaityti dvidešimt minučių.

Šeido lūpų kamputis virptelėjo ir Brajena nusprendė, kad tai geras ženklas, ypač turint galvoje, jog teks drauge važiuoti kelis tūkstančius mylių.

– Dabar viskas aišku.

– Paniškai bijau skristi uždaryta didžiulėje geležinėje dėžėje trisdešimt tūkstančių pėdų aukštyje su dviem šimtais nepažįstamų žmonių, kurie mėgsta išsipasakoti didžiausias savo gyvenimo paslaptis greta sėdinčiam pakeleiviui. – Ji susikėlė kojas ant prietaisų skydelio ir šyptelėjo. – Verčiau jau trenksiuosi per visą šalį su ekscentrišku fotografu, kuris stengiasi kuo mažiau kalbėti.

Šeidas metė į ją kreivą žvilgsnį. Ką gi, galima ir pažaisti, juk abu žino žaidimo taisykles.

– Tu dar nieko neklausei.

– Gerai, pradėkime nuo paprastų dalykų. Kokia Šeido kilmė? Turiu galvoje vardą.