Нора Робертс - Viena vasara

– Būsiu pasiruošusi. – Ji atsistojo, nusibraukė smėlį nuo užpakalio ir ant maudymosi kostiumėlio užsivilko marškinėlius. Šeidas norėjo pasakyti, kad be jų ji atrodo gerokai kukliau. Marškinėlių apačia ties šlaunimis begėdiškai traukė akį. – Jei tik pirmą pusdienį vairuosite jūs. Apie dešimtą jau būsiu išsibudinusi.

Šeidas pats nesuprato, kodėl taip elgiasi. Buvo iš tų, kurie išnarsto kiekvieną judesį, struktūrą, formą, spalvą. Impulsyvumo nemėgo. Tačiau ištiesė ranką ir sugriebė jai už kasos, nė nepagalvojęs apie veiksmą ir jo pasekmes. Tiesiog troško paliesti.

Brajena nustebo, tai buvo akivaizdu. Bet neatsitraukė. Nešyptelėjo nė puse lūpų, kaip daro moterys, kai koks vyras nesusilaiko nepalietęs.

Plaukai buvo švelnūs. Akys jau anksčiau tai sakė, bet palietęs Šeidas galutinai įsitikino. Panoro, kad jie kristų laisvai – jis galėtų panardinti į juos pirštus ir pataršyti.

Šeidas nepajėgė jos perprasti. Kol kas dar ne. Pragyvenimui ji užsidirba fotografuodama visuomenės elitą, rafinuotus ir kaprizingus žmones, o pati atrodo be jokių pretenzijų. Vienintelis papuošalas – plonytė auksinė grandinėlė, kabanti tarp krūtų. Ant jos – egiptietiškas kryželis. Nė kiek nepasidažiusi, tačiau kvepia gundomai. Pasinaudojusi keliomis moteriškomis gudrybėmis galėtų virsti žadą atimančią gražuole, bet atrodė, kad Brajenai tai nė kiek nerūpi, ji labiau vertina paprastumą. Tai iš tikrųjų stulbino.

Prieš kelias valandas Brajena apsisprendė pasiduoti jo kerams. O Šeidas dabar mąstė, jog nenori būti stulbinamas. Netaręs nė žodžio jis paleido kasą.

– Pavėžėti iki namų ar į studiją?

Nejaugi jau viskas? Per kelias sekundes Šeidas sugebėjo apvynioti ją apie mažąjį pirštelį, o dabar nori atsikratyti.

– Į studiją, – ji pasilenkė ir pasiėmė fotoaparatą. Nors gerklė buvo perdžiūvusi, išmetė pusiau nugertą skardinę į šiukšlinę. Neprarytų nė gurkšnelio. Jiems einant prie Šeido automobilio Brajena manė, kad sprogs, jei tuoj pat ko nors nepasakys. – Ar jums patinka tas šalto ir abejingo vyruko įvaizdis, kurį taip puikiai įvaldėte, Šeidai?

Jis nė nepažvelgė į ją, tačiau vos susilaikė nešyptelėjęs.

– Taip patogiau.

– Tik ne tiems, kuriems tenka priartėti prie jūsų arčiau kaip per porą metrų. – Teprasmenga ji skradžiai, jeigu neišves jo iš kantrybės. – Gal kiek per rimtai vertinate savo darbus, – garsiai mąstė. – Šeidas Kolbis, paslaptingas ir intriguojantis kaip ir jo vardas, pavojingas ir traukiantis kaip jo nuotraukos.

Šįkart Šeidas šyptelėjo, tuo labai ją nustebindamas. Staiga Brajena išvydo vyrą, kurį norėtų paimti už rankos ir smagiai nusikvatoti.

– Kur, po galais, tai perskaitėte?

– Žurnale, „Garsenybėse", – burbtelėjo ji. – Prieš penkerius metus balandžio mėnesio numeryje. Jame buvo straipsnis apie nuotraukų aukcioną Niujorke. Viena iš jūsų nuotraukų Sotbio aukcione buvo parduota už septynis su puse tūkstančio dolerių.

– Nejaugi? – Šeido žvilgsnis nuslydo jos profiliu. – Jūsų atmintis geresnė nei mano.

Brajena sustojo ir pažvelgė į jį.

– Po galais, juk aš nusipirkau tą nuotrauką. Niūrus, slegiantis, stulbinantis gatvės vaizdas, už kurį nebūčiau davusi nė dešimt centų, jeigu pirma būčiau susipažinusi su jumis. Ir jeigu jis nebūtų taip užkabinęs, būčiau atsikračiusi vos grįžusi namo. Užtat dabar tikriausiai nusuksiu į sieną kokiems šešiems mėnesiams, kol pamiršiu, kad autorius – tikras mulkis.

Šeidas ramiai pažvelgė į ją ir linktelėjo.

– Kai jau išsižioji, tai kerti iš peties.

Nusikeikusi Brajena nusisuko ir nuėjo link automobilio. Bet vos tik plačiai atvėrė dureles, Šeidas ją sustabdė:

– Kadangi neišvengiamai kitus tris mėnesius būsime priversti gyventi kartu, būtų geriau, kad dabar išklotum ir visa kita.

Brajena labai valdėsi, bet žodžius košte iškošė:

– Ką visa kita?

– Kas neduoda tau ramybės.

Pirmiausia ji giliai įkvėpė. Labai nemėgo pykti – pyktis ją sekino. Atsikračiusi to jausmo uždėjo delnus ant pravirų automobilio durelių viršaus ir palinko prie jo.

– Tu man nepatinki. Manyčiau, kad tai nieko tokio, bet niekaip negaliu prisiminti, kad būtų dar bent vienas žmogus, kurio nemėgčiau.

– Nėra nė vieno?

– Nė vieno.

Kažkodėl Šeidas ja patikėjo. Linktelėjo galvą ir uždėjo delnus ant jos rankų.

– Vis dėlto nenorėčiau būti priplaktas prie kokios nors grupės. O kam mums mėgti vienam kitą?

– Būtų lengviau dirbti.

Šeidas stovėjo susimąstęs, jausdamas po delnais Brajenos rankas. Jos buvo švelnios, o jo delnai – šiurkštūs. Jam patiko šis kontrastas. Gal net per daug patiko.

– Tu mėgsti lengvą gyvenimą?

Iš Šeido lūpų šie žodžiai nuskambėjo kaip įžeidimas ir Brajena įsitempė kaip styga. Akys buvo ties jo lūpomis, todėl ji šiek tiek atsitraukė.

– Taip. Painiavos ir taip apstu. Nesklandumų pasitaiko kiekviename žingsnyje, jie sujaukia ramią būties tėkmę. Verčiau apsieičiau be jų ir užsiimčiau tuo, kas iš tikrųjų svarbu.

– Mes viską supainiojome net nepradėję dirbti drauge.

Nors ji buvo įsmeigusi žvilgsnį jam į veidą, negalėjo nejusti lengvo, bet tvirto jo rankų prisilietimo. Puikiai suprato, ką Šeidas turi galvoje. Šios temos juodu vengė nuo pat pirmo susitikimo, bet dabar Brajena čiupo jautį už ragų:

– Tu esi vyras, o aš – moteris.

Šeidui buvo smagu, kad Brajena pradeda niurzgėti.

– Būtent. Galime sakyti, kad esame fotografai – tai belytis terminas. – Jis vos pastebimai šyptelėjo. – Bet tai būtų visiška nesąmonė.

– Galbūt, – ramiai tarė ji. – Vis dėlto aš ketinu užgniaužti savo moteriškumą, nes visų svarbiausia – darbas. O tai, kad tu man nepatinki, gerokai palengvina reikalą.

– Simpatija ar antipatija nesisieja su potraukiu.

Pajutusi, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės, Brajena atlaidžiai nusišypsojo.

– Ar taip tu vadini kūno geidulius?

Brajena pati užvedė šią temą, bet pasistengė, kad ne jai vienai būtų nejauku. Teisingas požiūris, – nusprendė Šeidas.

– Kad ir kaip pavadinsi, tai vis tiek painu. Verčiau gerai viską apsvarstykime ir pasistenkime jos išvengti.

Šeidas tvirtai spustelėjo jos pirštus, Brajena nuleido akis į jųdviejų rankas. Girdėjo Šeido žodžius, bet nesuprato, kas už jų slypi.

– Jeigu vis suksime galvas, kas gali nutikti, tai blaškys dėmesį ir atitrauks nuo darbo, – tęsė Šeidas ir Brajena nepatikliai pažvelgė jam į akis. Vyras jautė, kaip po jo pirštais neramiai pulsuoja kraujas jos venomis, tačiau ji nebandė atitraukti rankų. Jeigu ji... Bet nėra jokios prasmės spėlioti, laikui bėgant viskas paaiškės. – Todėl verčiau iškart viską išsiaiškinti, išbandyti, tada pamiršti ir imtis darbo.

Logiška mintis, bet Brajenai keldavo nepasitikėjimą taip logiškai skambantys teiginiai. Dėl vieno jis teisus – svarstymai tik blaško dėmesį. Štai ir dabar ji kiauras dienas svarsto. Šeido lūpos atrodo labai švelnios, nors tvirtos ir negailestingos. Ką ji pajustų prigludusi prie jų? Kokio jos skonio?

Brajenos žvilgsnis vėl nuslydo prie Šeido lūpų – vyras šyptelėjo. Nežinia, ar ta šypsena buvo pašaipi, ar nuoširdi, bet padėjo apsispręsti.

– Gerai, – sutiko ji. Argi gali bučinys būti intymus, kai juos skiria automobilio durelės?

Jie iš lėto palinko vienas prie kito, tarsi iki paskutinės akimirkos būtų laukę, kad kitas atsitrauks. Lūpos susilietė švelniai, be aistros. Tuo būtų galima viską ir užbaigti – abejingai numoti ranka. Juk kai susiliečia dviejų žmonių lūpos, tai ir yra bučinys. Tikrai nieko daugiau.