Нора Робертс - Viena vasara

Jis sulėtino automobilį ir pasuko link poilsio aikštelės.

– Iš „Šadracho".

Brajena išpūtė akis.

– To, kuris drauge su Mešachu ir Abed Negu minimas „Danieliaus knygoje"[Senojo Testamento dalis (vert.)]?

– Taip. Mama nusprendė savo atžaloms duoti skambius vardus. Mano sesers vardas – Kasiopėja []Graikų mitologijos figūra, Etiopijos karalienė, už puikybę Poseidono paversta žvaigždynu (priversta suktis dangaus karuselėje) (vert.). O tu kodėl esi Brajena?

– Tėvai norėjo, kad visi žinotų, jog jie nėra seksistai.

Vos furgonui sustojus aikštelėje Brajena iššoko lauk, pasilenkė ir delnais atsirėmė į asfaltą, visiškai prikaustydama netoliese pontiake sėdinčio vyro žvilgsnį – apstulbęs jis pusę minutės stengėsi įkišti raktelį į užvedimo spynelę.

– Dievulėli, aš baigiu sustabarėti! – Brajena išsitiesė, pasistiebė, tada vėl pasilenkė. – Žiūrėk, ten užkandinė. Einu, nusipirksiu gruzdintų bulvyčių. Nori?

– Dabar dešimta valanda ryto.

– Beveik pusė vienuoliktos, – pataisė ji. – Be to, kartais žmonės pusryčiams valgo keptas bulves. O koks skirtumas, ką valgyti?

Šeidas buvo įsitikinęs, kad skirtumas yra, tačiau neketino ginčytis.

– Tu eik, o aš nusipirksiu laikraščių.

– Gerai, – sutiko Brajena ir prisiminusi, kad reikia pasiimti fotoaparatą, įlipo į automobilį. – Susitiksim čia po dešimt minučių.

Gerais norais ir pekla grįsta – ji užtruko beveik dvidešimt minučių. Užėjus į užkandinę akį patraukė eilė prie greitojo maisto. Apie dešimt žmonių gyvačiuke stovėjo priešais ženklą „Užkąsk greitai".

Vilkėjo jie apsmukusiais bermudais, sulamdytomis vasarinėmis sukniomis arba ilgomis medvilninėmis kelnėmis. Išraiškingų kūno linijų paauglė buvo apsitempusi odiniais šortais, kurie atrodė tarsi išpiešti ant odos. Šešta eilėje stovinti moteris vėdavosi plačiakrašte skrybėle, perrišta plevėsuojančiu kaspinu.

Visi jie kažkur keliavo, norėjo kuo greičiau ten patekti ir nėmaž nekreipė dėmesio vienas į kitą. Brajena negalėjo atsispirti. Paėjo į vieną pusę, į kitą, kol rado tinkamą poziciją.

Nufotografavo eilę iš galo – ji atrodė ilga ir pakrikusi, o tolumoje viltingai švietė ženklas. Klientus aptarnaujantis vyrukas už prekystalio atrodė it blankus šešėlis, ir niekam nerūpėjo, yra jis ten yra, ar ne. Užtrukusi ilgiau nei pažadėjo Brajena atsistojo į eilės galą.

Kai ji sugrįžo, Šeidas atsišliejęs į furgoną skaitė laikraštį. Jau buvo spėjęs nufotografuoti stovėjimo aikštelėje, kaip ir planavo, tris kadrus – užfiksavo penkių skirtingų valstijų automobilių numerius. Kai pakėlė galvą, Brajena žingsniavo link jo su fotoaparatu per petį, didžiuliu šokoladiniu kokteiliu vienoje rankoje ir didele porcija skrudintų bulvyčių su pomidorų padažu bei visais kitais įmanomais pagardais kitoje.

– Atsiprašau. – Eidama ji sugriebė lūpomis kelias bulvytes iš dėžutės. – Užkandinėje prie prekystalio pavyko sugauti kelis neblogus kadrus. Atrodo, kad pusė vasaros praeina kur nors skubant, bet vis dėlto neretai esame priversti sustoti.

– Ar galėsi vairuoti su visomis šiomis gėrybėmis?

– Žinoma. – Brajena įsliuogė į vairuotojo vietą. – Esu pripratusi. – Kokteilį ji įsispraudė tarp šlaunų, priešais įtaisė bulvytes ir ištiesė ranką raktelių.

Šeidas pažvelgė į pusryčius tarp nuostabiai švelnių įdegusių kojų.

– Dar nori pasidalinti?

Brajena pasuko galvą ir važiuodama atbulomis pasižiūrėjo į šoninį veidrodėlį.

– Ne-a. – Ji staigiai pasuko vairą ir pasuko link išvažiavimo. – Praleidai progą. – Ramiai vairuodama viena ranka ji vėl kibo į bulvytes.

– Taip kimšdama turėtum būti spuoguota iki bambos.

– Pasakos, – pareiškė ji, lenkdama lėčiau važiuojantį sedaną. Tada paskubomis pasukiojo radijo imtuvo rankenėlę ir sugavo seną „Simon and Garfunkel" dainą. – Štai kur gera muzika, – tarė. – Man patinka vaizduotę skatinančios dainos. O kantri – vien apie apgavystes, širdgėlą ir girtuoklystes.

– Apie gyvenimą.

Brajena paėmė kokteilį ir patraukė per šiaudelį.

– Galbūt. Bet mane realybė pernelyg greitai išsekina, o tavo darbai sukurti jos pagrindu.

– Tavieji neretai plevena ore.

Mergina susiraukė, bet kiek pagalvojusi atlyžo. Šeidas savaip teisus.

– Maniškiai teikia peno vaizduotei. Kodėl ėmeisi šio projekto, Šeidai? – netikėtai paklausė. – Juk Amerika spinduliuoja džiugesiu ir optimizmu. Tai ne tavo stilius.

– Bet joje yra ir prakaito, saulės alinamų laukų, nevilties. – Jis prisidegė dar vieną cigaretę. – Ar tai jau mano stilius?

– Tu taip sakai, ne aš. – Ji vėl atsigėrė šokoladinio gėrimo. – Mirsi, jei tiek daug rūkysi.

– Anksčiau ar vėliau teks, – tarė Šeidas ir baigęs pokalbį vėl atsivertė laikraštį.

Kas, po galais, slypi šiame žmoguje? Brajena padidino greitį iki šešiasdešimties mylių per valandą. Kas nutiko jo gyvenime, kad tapo toks ciniškas? Bet Šeidas – genijus. Ir humoro jausmą turi – kelis kartus ji tai pastebėjo. Tik naudojasi juo atsargiai dozuodamas.

Ar jis aistringas? Iš pirmo žvilgsnio suprato, kad jame slypi gera statinaitė parako. Kas galėtų įžiebti kibirkštį? Vieną dalyką Brajena aiškiai matė – Šeidas Kolbis geba valdyti savo emocijas. Aistra, jėga, įsiūtis – kad ir kaip tai pavadintum, atsispindi jo darbuose, bet ne asmeniniame gyvenime. Bent jau nedažnai.

Jautė – turi būti atsargi ir išlaikyti atstumą, nes tik taip pavyks išgyventi šį ilgą laikotarpį ir nelikti randuota širdimi. Kažkoks kipšiukas vis tik ragino pasikapstyti Šeido sielos gelmėse – Brajenai knietėjo pasiduoti vilionei. Teks tampyti liūtą už ūsų ir žiūrėti, kaip reaguos. Neįmanoma atsispirti – nors Šeidas jai nepatiko, kažkodėl paslaptingai traukė.

Sakydama, kad be jo nėra nė vieno žmogaus, kurio ji nemėgtų, Brajena nemelavo. Tai ryšku ir jos kūryboje – žmoguje ji ieško išskirtinumo. Nebūtinai tai, ką įžvelgia, ją žavi, vis dėlto gali suprasti ir paaiškinti. Turi atskleisti ir Šeido paslaptis – dėl savo pačios ramybės. Ir dėl to, kad be galo troško jį nufotografuoti, nors kaip įmanydama atidėliojo pokalbį apie tai.

– Šeidai, noriu dar kai ko tavęs paklausti.

– Mmm? – suurzgė jis, nepakeldamas akių nuo laik- raščio.

– Koks tavo mėgstamiausias filmas?

Šiek tiek suirzęs, kad jam trukdo, šiek tiek netikėto klausimo išmuštas iš vėžių Šeidas pakėlė akis ir susigriebė vėl pagalvojęs, kaip Brajena atrodytų išpynus jos storą netvarkingą kasą.

– Ką?

– Koks tavo mėgstamiausias filmas, – pakartojo ji. – Man reikia šiokios tokios užuominos, atramos taško.

– Kam?

– Noriu suprasti, kodėl tu man atrodai įdomus, patrauklus, bet vis tiek nepatinki.

– Tu keista moteris, Brajena.

– Nelabai. Nors turiu teisę tokia būti. – Kurį laiką ji tylėjo persirikiuodama į kitą eismo juostą. – Nagi, Šeidai, mūsų laukia ilga kelionė. Bent mažmožiais pasigerinkime vienas kitam. Pasakyk pagaliau, koks tavo mėgstamiausias filmas.

– „Turėti ir neturėti".

– Filmas, kuriame pirmą kartą drauge vaidino Bogartas ir Bakal [Humphrey Bogart ir Lauren Bacall – legendinis amerikiečių kino duetas (vert.)]. – Brajena vėl nusišypsojo jam ta ypatinga šypsena, kurią jis jau suprato esant pavojingą. – Puiku. Jeigu būtum pasakęs kokį niekam nežinomą prancūzų filmą, būčiau turėjusi dar ką nors sugalvoti. Kodėl būtent šis?

Šeidas padėjo laikraštį į šalį. Regis, ji nori pažaisti. Tačiau tai nepavojinga. Šiaip ar taip, prieš akis – ilga diena.