Нора Робертс - Viena vasara

– Ekrane – karštas temperamentas, stipri intriga ir puikus operatoriaus darbas, visa tai sudėjus Bogartas atrodo tobulas herojus, o Bakal – vienintelė jo verta moteris.

Brajena patenkinta linktelėjo. Vadinasi, Šeidas nežiūri iš aukšto į žavius filmo herojus, iliuzijas ir iš piršto laužtus santykius. Gal ir smulkmena, bet už tai jį galima pamėgti.

– Mane žavi ir filmai, ir žmonės, kurie juos kuria. Tikriausiai todėl ir ėmiausi darbo „Garsenybėse". Nebesuskaičiuočiau, kiek aktorių esu fotografavusi, bet ekrane jie vis tiek mane keri.

Šeidas suprato, kad klausinėti pavojinga. Ne todėl, kad būtų baugu išgirsti atsakymą, o dėl klausimų, kurie būtinai nuskambės įkandin atsakymo. Vis dėlto norėjo sužinoti.

– Ar todėl fotografuoji gražius žmones? Nori būti arčiau grožio?

Klausimas Brajenai pasirodė tiesus ir ji nusprendė neįsižeisti. Be to, jis privertė susimąstyti apie tai, kad skleidžiasi kažkas, ko ji netgi nesitikėjo.

– Gal iš pradžių tokia mintis ir kirbėjo galvoje. Bet ateina laikas, kai pamatai – jie yra paprasti žmonė, tik jų darbas nepaprastas. Man patinka ieškoti kibirkštėlės, dėl kurios jie atsidūrė tarp mažumos išrinktųjų.

– Bet dabar ištisus tris mėnesius fotografuosi kasdienybę. Kodėl ryžaisi?

– Nes kiekviename žmoguje rusena sava kibirkštėlė. Norėčiau atrasti ją ir Ajovos ūkininko širdyje.

Ką gi, atsakymą jis gavo.

– Tu idealistė, Brajena.

– Taip, – ji pažvelgė į Šeidą nuoširdžiai nustebusi. – Nejaugi turėčiau to gėdytis?

Šeidui nepatiko, kad ramus ir protingas Brajenos klausimas palietė jautrią jo sielos stygą. Kadaise jis pats turėjo idealų ir buvo patyręs, kaip skaudu, kai juos iš tavęs atima.

– Neturėtum gėdytis, – tarė kiek patylėjęs. – Bet būk atsargi.

Važiavo nesustodami. Po pietų jie pasikeitė vietomis ir Brajena pasklaidė Šeido numestą laikraštį. Paskui abu nusprendė, kad reikia išsukti iš autostrados, ir leidosi vietinės reikšmės keliais. Tvyrančią tylą retkarčiais nutraukdavo trumpi pokalbiai. Buvo jau pavakarė, kai jie kirto Aidaho valstijos sieną.

– Slidinėjimas ir bulvės, – tarė Brajena. – Štai kas šauna man į galvą, kai pagalvoju apie Aidahą. – Staiga nusipurtė ir uždarė langą – šiaurėn vasara neskuba ateiti, tai aiškiai pajunti saulei nusileidus – ir įsmeigė žvilgsnį į tirštėjančias sutemas.

Šimtai avių didžiulėmis bandomis, kurios atrodė it pilkos arba baltos dėmės, pakelėse tingiai rupšnojo žolę. Brajena buvo miesto žmogus, besisukantis tarp greitkelių ir biuro pastatų. Šeidas nustebtų sužinojęs, kad ji dar niekada nevažiavo taip toli į šiaurę, tiesą sakant, nei į rytus, prireikus skrisdavo lėktuvu.

Brajeną sužavėjo ramios avių bandos. Ji jau siekė fotoaparato, tik staiga Šeidas nusikeikė ir užgulė stabdžius. Brajena plumptelėjo ant grindų.

– Kas čia dabar?

Šeidas iškart suprato, kad ji nesusižeidė ir neįsiuto, o tik smalsauja, todėl nė nemanė atsiprašyti.

– Prakeiktos avys užsiropštė ant kelio.

Brajena pasikėlė nuo grindų ir pažvelgė pro priekinį stiklą. Trys avelės stovėjo išsirikiavusios skersai kelio, beveik įrėmusios nosį į priešais esančios uodegą. Viena pasuko galvą, dėbtelėjo į furgoną ir vėl nusisuko.

– Galima pagalvoti, kad laukia autobuso, – pajuokavo Brajena ir čiupo Šeidą už rankos, kol šis dar nepaspaudė signalo. – Ne, palauk minutėlę. Niekada nesu glosčiusi avies.

Šeidui nespėjus prasižioti ji iššoko iš furgono ir nuskuodė prie avyčių. Viena iš jų kiek atsitraukė, bet iš tikrųjų jos atrodė abejingumo įsikūnijimas. Šeido susierzinimas ėmė slūgti, kai Brajena pasilenkė ir palietė avelę. Šis vaizdas simbolizavo moteriškumą – moteris atrodė patenkinta, kiek nedrąsi ir savotiškai seksuali. Apšvietimas buvo puikus. Šeinas paėmė fotoaparatą ir parinko šviesos filtrą.

– O ką jauti?

– Švelnu... Nors ne taip, kaip maniau. Tikra. Visai kitoks pojūtis, nei palietus ėriukų vilnos paltą. – Vis dar glostydama avį Brajena pakėlė galvą. Nustebo pamačiusi fotoaparatą. – O kam jis?

– Atradimams įamžinti. – Šeidas jau buvo nufotografavęs porą kadrų, bet tikėjosi daugiau. – Atradimai ir vasara turi daug ką bendra. Kuo avys kvepia?

Brajena smalsiai palinko prie avelės ir tą akimirką, kai panardino veidą į vilnas, Šeidas vėl sustabdė akimirką.

– Avimi, – ji nusikvatojo ir atsitiesė. – Gal ir tu nori pažaisti su jomis? Aš nufotografuosiu.

– Kitą kartą.

Atrodė, kad čia, tuščiame kelyje, tarp tolyn nusidriekusių begalinių lygumų, ir yra tikroji jos vieta. Kažkodėl tai suglumino Šeidą. Manė, kad Los Andžele, spindesio ir iliuzijų mieste, ji jaučiasi geriausiai.

– Kas nors ne taip? – paklausė Brajena. Šeido žvilgsnis išdavė, kad jis galvoja apie ją, tik apie ją. Būtų norėjusi paspartinti įvykius, bet nusprendė to nedaryti ir pajuto keistą palengvėjimą.

– Tu greitai prisitaikai.

Ji abejodama šyptelėjo.

– Taip lengviau gyventi. Juk sakiau, kad nemėgstu painiavos.

Nusprendęs, kad skiria jai pernelyg daug dėmesio, Šeidas pasuko link automobilio.

– Pažiūrėsiu, ar pavyks nubaidyti tas avis nuo kelio.

– Šeidai, juk nepaliksime jų šalikelėje! – Brajena pribėgo prie furgono. – Jos ir vėl išeis ant kelio. Kas nors gali užvažiuoti.

Norėdamas parodyti, kad jam dėl to nei šilta, nei šalta, Šeidas nutaisė abejingą miną.

– O ką turėčiau daryti? Nuginti?

– Bent jau perkelkime per tvorą. – Tarsi sulaukusi širdingo pritarimo Brajena apsisuko ir grįžo prie avelių. Apkabinusi vieną pakėlė ir vos nenugriuvo. Kitos dvi avys sumekeno ir nušokavo į šalį. – Sunkesnė nei atrodo, – išspaudė tempdama bliaunančią ir spurdančią avį prie tvoros pakelėje. Lengva nebuvo, vis dėlto sukaupusi visą valią ir jėgas šiaip ne taip perkėlė į kitą pusę. Nusišluosčiusi prakaitą ji piktai dėbtelėjo į Šeidą: – Tai padėsi man ar ne?

Šeidui buvo miela žiūrėti į tokį reginį, bet jis nė nešyptelėjęs atsišliejo į furgoną.

– Neprireiks nė dešimt minučių, kol ji vėl susiras kokį plyšį tvoroje ir išbėgs ant kelio.

– Galbūt, – sugriežusi dantimis atšovė Brajena, eida- ma antrosios avytės, – bet aš privalau jas sunešti į saugią vietą.

– Idealistė, – mestelėjo Šeidas.

Brajena atsisuko įsisprendusi rankomis į šonus.

– O tu – cinikas.

– Štai kaip puikiai mudu suprantame vienas kitą. – Šeidas atsitraukė nuo automobilio. – Gerai, ištiesiu tau pagalbos ranką.

Kitos avelės nebuvo tokios paklusnios kaip pirmoji. Šeidas keletą minučių vaikėsi, kol sugavo antrąją, kurią Brajena ginė jo pusėn. Dukart jo dėmesį išblaškė ir nuo darbo atitraukė duslus moters juokas.

– Dvi jau saugios, o paskutinę pasiimsime su savimi, – pajuokavo jis, paleidęs gyvulį į ganyklą.

– Atrodo, turėsime vargo. – Gelbėtoja ir jos gailesčio objektas iš priešingų kelio pusių stebėjo viena kitą. – Kokios gudrios akutės, – burbtelėjo Brajena. – Man regis, čia vadas.

– Vadė.

– Nesvarbu. Klausyk, apsimesk, kad ji tau nerūpi. Eik iš tos pusės, aš – iš šitos. Kai tik ji atsidurs tarp mūsų – mudu tik žybt!

Šeidas nepatikliai pažvelgė į ją.

– Žybt?

– Daryk kaip aš, – paliepė Brajena ir užsikišusi nykščius už užpakalinių kelnių kišenių ėmė palengva pėdinti per kelią.

– Brajena, juk tu bandai pergudrauti avį.

Ji tik abejingai žvilgtelėjo per petį.