Нора Робертс - Viena vasara

Pasikeitęs jos balsas privertė Šeidą atsisukti. Brajenos žvilgsnis buvo švelnus, beveik ilgesingas.

– Dar prieš metus mudvi abi dirbome „Garsenybėse", o dabar... – Ji atsisuko į jį, bet tamsinti akiniai slėpė akis. – Sunku įsivaizduoti Li kaip šeimos žmogų. Visada buvo ambicingesnė už mane. Mano nerūpestingas požiūris varydavo ją iš proto.

– Nerūpestingas požiūris?

– Taip, į viską, – burbtelėjo Brajena. Žinoma, Šeido tai neliečia – į jį neįmanoma žiūrėti abejingai. – Juk daug paprasčiau ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta, ir mėgautis gyvenimu, nei sukti galvą, kaip gyvensi po mėnesio.

– Yra žmonių, kurie nežino, ar po mėnesio dar išvis gyvens.

– Manai, jei nuolat apie tai galvotum, kas nors pasikeistų? – Brajena jau buvo pamiršusi savo ketinimą užmegzti draugišką ryšį ir siekti kompromisų. Šeidas yra matęs ir patyręs gerokai daugiau už ją. Tikriausiai daug daugiau, nei ji norėtų pamatyti ir patirti. Kažin, kaip jam pačiam tai atrodo?

– Supratimas neretai daug ką keičia. Kai kurie iš mūsų net neturi galimybės gilintis į save.

„Kai kurie iš mūsų." Brajenai šie žodžiai užkliuvo, bet nusprendė neakcentuoti. Greičiausiai jam dar reikia laiko, kad nustotų maudę sielos randai.

– Visi kartkartėmis nerimauja, – nusprendė ji. – Tik man nelabai sekasi. Tikriausiai tai tėvų nuopelnas. Jie... – Brajena nutilo, paskui nusijuokė. Staiga Šeidas suprato, kad jau seniai negirdėjo jos juoko, net pasiilgo jo. – Turbūt juos geriausiai apibūdintų žodis „bohemiški". Gyvenome Karmelyje, mažame namelyje, kurio tai vienas, tai kitas galas nuolat buvo remontuojamas. Tėvui staiga šaudavo mintis išgriauti sieną ar įstatyti naują langą, bet darbui įpusėjus lygiai taip pat staiga jį pagaudavo įkvėpimas, tada viską metęs puldavo prie drobės. – Brajena atsilošė nė nepastebėdama, kad kalba tik ji, o Šeidas klausosi. – Mama mėgo šeimininkauti. Visa bėda, kad niekada negalėjai nuspėti, kokia bus jos nuotaika. Vieną dieną gali patiekti keptą barškuolę, kitą – sūrainį. O kai mažiausiai tikiesi, gauni žąsų kaklelių troškinio.

– Žąsų kaklelių troškinio?

– Neretai valgydavau pas kaimynus. – Prisiminimai sukėlė apetitą. Išsitraukusi du šokoladinius batonėlius vieną pasiūlė Šeidui. – Papasakok apie savo tėvus.

Lenkdamas valstijos policijos automobilį Šeidas nežiūrėdamas išsilupo batonėlį.

– Išėję į pensiją jie persikraustė į Floridą. Tėvas žvejoja, motina turi rankdarbių krautuvėlę. Bijau, kad jie ne tokios spalvingos asmenybės kaip taviškiai.

– Spalvingos asmenybės, – susimąstė Brajena ir negalėjo nepritarti. – Nė nemaniau, kad jie kuo nors ypatingi, kol neišvažiavau studijuoti į koledžą ir nepamačiau, kad daugelio tėvai – brandūs ir praktiški žmonės. Nesupratau, kokią įtaką jie man padarė, kol Robas nepareiškė, kad normalūs žmonės šeštą valandą vakarieniauja, o ne dešimtą vakaro triauškia skrudintus kukurūzus arba laižo riešutų sviestą.

– Robas?

Brajena staigiai žvilgtelėjo į jį, paskui įsispoksojo tiesiai prieš save. Suprato – Šeidas klausosi labai atidžiai. Taip nesunkiai galima pasakyti daugiau nei ketini.

– Mano buvęs vyras. – Ji suprato, kad į žodį „buvęs" nebūtina žiūrėti kaip į stigmą, juk šiais laikais tai tik šeiminės padėties ženklas. Tačiau Brajenai tai buvo ženklas, kad ji nesugebėjo ištesėti priesaikos.

– Vis dar skaudi tema? – nejučia išsprūdo jam. Pajuto švelnumą, troško ją paguosti, nors labai gerai suprato, kad nevalia kištis į kito žmogaus gyvenimą.

– Ne, jau daug metų praėjo. – Brajena gūžtelėjo pečiais ir kibo į šokoladą. Skaudi? Nebuvo skaudi, tik šiek tiek opi. – Gaila, kad mums nepavyko.

– Apgailestaudama labiau švaistai laiką nei kuo nors rūpindamasi.

– Galbūt. Tu juk irgi kadaise buvai vedęs.

– Teisybė, – patvirtino Šeidas. Brajena atidžiai pažvelgė į jį.

– Pašaliniams įeiti draudžiama?

– Nematau prasmės kapstytis po praeitį.

Ši žaizda dar ne visai užsitraukusi, – nusprendė Brajena. Įdomu, ar prisiminimai neduoda jam ramybės, ar vis dėlto pavyko išstumti juos iš galvos. Šiaip ar taip, tai ne jos reikalas, tokios kalbos nepadės palaikyti sklandžių santykių.

– Kada nusprendei tapti fotografu? – paklausė tikėdamasi, kad tai saugi tema. Neturėtų užkliudyti jautrios vietos.

– Kai buvau penkerių, į rankas pakliuvo senas tėvo fotoaparatas. Išryškinęs juostą jis rado tris mūsų šuns nuotraukas iš arti. Paskui sakė, kad nežinojo, džiaugtis ar bausti mane, nes suprato, jog tie keli kadrai geresni už bet kurį jo nufotografuotą.

Brajena šyptelėjo.

– Ir kaip viskas baigėsi?

– Tėvas nupirko man fotoaparatą.

– Gerokai anksčiau nei man, – tarė ji. – Iki vidurinės mokyklos fotoaparatais nė kiek nesidomėjau. Užsikabinau labai staigiai. O iki tol troškau tapti žvaigžde.

– Aktore?

– Ne, – ji vėl šyptelėjo. – Žvaigžde. Bet kokia, svarbu, kad turėčiau rolsroisą, auksu žėrinčią suknelę ir didžiulį deimantą ant piršto.

Šeidas neišlaikė ir nusišypsojo.Atrodo, jai puikiai sekasi išspausti iš jo šypseną.

– Kuklus vaikas.

– Ne, tiesiog praktiškas. – Brajena pasiūlė jam atsigerti, bet Šeidas papurtė galvą. – Šis mano gyvenimo tarpsnis sutapo su tėvų „grįžimu prie tikrųjų vertybių". Tikriausiai taip maištavau prieš tuos, prieš kuriuos apskritai nėra dėl ko maištauti.

Jis pažvelgė į jos rankas be žiedų ir į gana aptriušusius džinsus.

– Kaip suprantu, iš to išaugai.

– Nebuvau sutverta tapti žvaigžde. Be to, prireikė nufotografuoti futbolo komandą. – Suvalgiusi batonėlį Brajena susirūpino, kada jie stos pietų. – Pasisiūliau aš, nes buvau įsižiūrėjusi vieną žaidėją. – Išgėrusi paskutinį gurkšnį sodos vandens išmetė puodelį. – Tą dieną įsimylėjau fotoaparatą ir pamiršau komandos gynėją.

– Jam nepasisekė.

Brajena pašnairavo nustebinta taip paprastai pasakyto komplimento.

– Labai gražūs žodžiai, Kolbi. Nemaniau, kad tokių moki.

Šeidui nepavyko sulaikyti šypsenos.

– Nepriprask.

– Gink Dieve, – patikino ji, tačiau jautėsi tokia patenkinta, tarsi jis būtų pasakęs daugiau nei tuos kelis paprastus žodžius. – Mano tėvai labai susirūpino, kai ėmiau kaip apsėsta viską fotografuoti. Jie mirtinai bijojo, kad neturiu talento ir tapsiu verslininke, bet ne menininke.

– O dabar esi ir verslininkė, ir menininkė.

Brajena susimąstė. Keista, kaip lengva pamiršti verslą, kai stengiesi kurti meną.

– Man regis, tu esi teisus. Tik nesakyk mano mamai ir tėčiui.

– Iš manęs jie šito neišgirs.

Ženklą apie remontą kelyje abu pastebėjo tą pačią akimirką. Nežinia, suprato ar ne, bet jųdviejų mintys sukosi apie vieną ir tą patį. Brajena ištiesė ranką prie fotoaparato, o Šeidas prilėtino greitį ir sustojo šalikelėje. Priešais juos plušėjo kelių remontininkų brigada, prakaituoti, Arizonos saulės kepinami vyrai.

Šeidas išlipo paieškoti tinkamiausios pozicijos, kad aprėptų brigadą ir mechanizmus, besigrumiančius su kelią ryjančia erozija. Jam prieš akis kova, kuri kiekvieną vasarą vyksta keliuose – taip bus tol, kol žeme vingiuos keliai. Brajena nusižiūrėjo vieną darbininką.

Jis buvo nuplikęs, saulės spinduliams jautrų pakaušį apsirišęs geltona skepeta, įraudęs veidas ir kaklas sruvo prakaitu, virš kelnių diržo pūpsojo didžiulis pilvas. Vilkėjo marškinėlius – baltutėlaičius šalia spalvotų ir aprašinėtų, kuriuos vilkėjo kiti darbininkai.