Нора Робертс - Viena vasara

Norėdama fotografuoti iš arčiau, turėjo pasikalbėti su juo ir atremti pašaipias kitų vyrų replikas. Bet Brajena atrodė tokia pasitikinti savimi ir žavi, kad bet kuriam viešųjų ryšių specialistui būtų padariusi įspūdį. Ji buvo įsitikinusi, kad nuotraukoje atsiskleidžia santykis tarp objekto ir fotografo. Vadinasi, pirmiausia reikia jį sukurti – toks buvo jos darbo stilius.

Šeidas laikėsi atokiau. Vyrus jis matė kaip grupę – tai buvo saulės nugairinta, beveidė komanda, jau dešimtmečius taisanti kelius visoje šalyje. Jis nenorėjo užmegzti su jais ryšio, nuotraukoje neturėjo būti jokių užuominų apie fotografą.

Jam pavyko sugauti iškalbingą kadrą, kuriame dominavo suodžiai, dulkės ir prakaitas. O Brajena sužinojo, kad brigadininkas vardu Elas, kelius jis taiso jau dvidešimt dvejus metus.

Ji kalbino jį, kol pagaliau vyras prarado budrumą ir pamiršo fotoaparatą. Pradėjęs pasakoti apie atšiaurią žiemą, subjaurojusią šį kelią, įsijautė. Pakaitas sruvo per veidą, jis pakėlė raumeningą ranką nusišluostyti – ir štai Brajena jau turi savo kadrą.

Šis spontaniškas nukrypimas nuo kurso užtruko pusvalandį. Į furgoną Brajena su Šeidu grįžo ne menkiau pasruvę prakaitu nei darbininkai.

– Ar visada taip draugiškai šnekiesi su nepažįstamais žmonėmis? – paklausė Šeidas, įjungęs automobilio variklį ir oro kondicionierių.

– Kai reikia nuotraukos – visada. –Atsidariusi šaldytuvą Brajena išsitraukė skardinę sodos vandens sau ir buteliuką šaltos arbatos Šeidui. – O tu ar gavai, ko norėjai?

– Taip.

Šeidas matė, kaip ji dirba. Paprastai jie išsiskirdavo kas sau, tačiau šįkart jis buvo visai arti ir galėjo ją stebėti. Su kelio darbininku Brajena kalbėjo pagarbiai ir su humoru – retas fotografas taip elgiasi su šimtą dolerių per valandą kainuojančiais modeliais.Atrodė be galo natūrali, buvo aišku, jog tai daro ne vien dėl nuotraukos, nors Šeidas nebūtų galėjęs tvirtinti, kad ji tai suvokia. Brajenai buvo nuoširdžiai įdomu, kas tas vyras, koks jis ir kodėl.

Kadaise ir pats Šeidas nestokojo smalsumo. Dabar šį būdo bruožą laikė užrakinęs savyje. Jeigu nori ką nors išsiaiškinti, turi dalyvauti ieškojimo procese. Šįkart buvo nelengva suvaldyti smalsumą – Brajena jį domino. Pati papasakojo daugiau, nei jis klausė. Ne daugiau, nei jis norėtų sužinoti, bet kai ko tikrai nebūtų klausęs. Kažkodėl ir to jam buvo negana.

Beveik savaitę Šeidas kaip įmanydamas šalinosi Brajenos. Tačiau nesiliovė jos geidęs. Kad ir kaip nemėgo kapstytis po praeitį, nepajėgė užmiršti to, kas nutiko šalikelėje.

Jis gyveno užsisklendęs savyje, o štai dabar ji palengva verčia atsiverti. Gal vis dėlto reikėtų susiimti ir pasipriešinti, nekreipti dėmesio į vis stiprėjančią simpatiją? Nors kas gali žinoti, gal pats geriausias būtų paprastas ir logiškas sprendimas leisti įvykiams rutuliotis link vienintelės galimos atomazgos.

Pasimylės, numalšins aistrą ir vėl kibs į darbą.

Šaltakraujiškas sprendimas? Apskaičiuotas? Galbūt, bet argi ne tuo keliu ji pati kreipia? Šeidas žinojo, kaip jam svarbu suvaldyti emocijas ir išlaikyti aštrų protą.

Kartą, leidęs jausmams sudrumsti protą, jis buvo praradęs įžvalgumą. Kambodžoje mielas veidelis ir svetinga šypsena apakino ir įviliojo į spąstus. Šeidas nejučia stipriau sugniaužė vairą. Tąkart gavo gerą pamoką, kad pasitikėjimas – tik kita išdavystės veido pusė.

– Ar tu dar čia? – tyliai paklausė Brajena. Šeido aky- se šmėstelėjo kažkas, ko ji negalėjo suprasti. Gal net nenorėjo.

Šeidas atsisuko. Akimirką Brajena pasijuto įkalinta jo sielos sumaišty, susidūrusi su gūdžiais slėpiniais, kažkuo, ko jis niekaip negali pamiršti, o ji nė nežino, kas tai. Tačiau tai, kas taip staiga prasidėjo, staiga ir pasibaigė. Jo žvilgsnis pragiedrėjo, pirštai atleido vairą.

– Sustosime Peidže, – trumpai tarė. – Šiek tiek pafotografuosime laivelius ir turistus Povelo ežere, o tada leisimės į kanjoną.

– Gerai.

Jis tikrai galvojo ne apie ją – ši mintis Brajeną guodė. Vylėsi, kad ją prisiminęs Šeidas niekada nežiūrės tokiu žvilgsniu. Šiaip ar taip, anksčiau ar vėliau ji išsiaiškins jo paslaptį.

Tikriausiai čia bus galima užfiksuoti puikių dirbtinės užtvankos vaizdų. Bet važiuojant per mažytį Peidžo miestelį link ežero Brajenos žvilgsnis užkliuvo už didžiulės auksu žėrinčios išlenktos raidės, virpančios karščio bangose [Matyt, autorė turi galvoje didžiausio greitojo maisto restoranų tinklo „McDonald's" logotipą – aukso spalvos M raidę (vert.)]. Moteris šyptelėjo – sūrainiai ir gruzdintos bulvytės nebėra tik vasaros laisvalaikio maistas. Jis jau gyvenimo būdo atributas. Maistas apskritus metus. Bet ji neatsispyrė pagundai įamžinti gerai pažįstamos konstrukcijos pastatą, stovintį už miestelio, gana atokiai – jis atrodė lyg miražas dykumos vidury.

Atsidariusi langą Brajena laukė tinkamos akimirkos.

– Turiu pavalgyti, – pareiškė sufokusavusi vaizdą. – Tiesiog privalau.

Šeidas paklusniai įvažiavo į stovėjimo aikštelę.

– Tik paskubėk, – paliepė jis Brajenai, besiropščiančiai iš automobilio. – Noriu kuo greičiau pasiekti prieplauką.

Persimetusi rankinę per petį Brajena dingo užkandinėje.

Šeidas nespėjo kaip reikiant susierzinti, o ji jau grįžo nešina dviem baltais maišeliais.

– Pigu, greita ir skanu, – pareiškė įsitaisiusi ant sėdynės. – Nežinau, kaip išgyvenčiau, jei panorėjusi negalėčiau gauti sūrainio. – Ji ištraukė suvyniotą sūrainį ir ištiesė Šeidui. – Paprašiau, kad užbertų daugiau druskos, – pranešė paragavusi bulvyčių. – Mmm, mirštu iš bado.

– Nemirtum, jei valgytum normalius pusryčius, ne vien šokoladinį batonėlį.

– Mėgstu valgyti, kai esu atsibudusi, – numykė Brajena ir išsivyniojo sumuštinį.

Šeidas padarė tą patį. Neprašė, kad Brajena ką nors jam atneštų. Jau suprato, kad jai būdingas atsainus rūpestingumas. Gal geriau tiktų žodis „natūralus". Vis dėlto neketino ištirpti dėl kąsnelio mėsos ir sūrio bandelėje. Pasirausęs krepšyje jis ištraukė popierinę servetėlę.

– Imk, tau prireiks.

Brajena šyptelėjo, paėmė servetėlę ir parietusi po savimi kojas kibo į maistą. Šeidas patenkintas pasuko link prieplaukos.

Juodu išsinuomojo katerį, kurį Brajena pavadino „Putput". Tai buvo siauras, atviras, į kanoją panašus laivas, į kurį sutilps ir jie, ir jų įranga.

Brajenai patiko prieplauka su maisto vagonėliais, parduotuvėlėmis, kurių vitrinose puikavosi aliejus nuo saulės ir maudymosi kostiumėliai. Sezonas buvo pačiame įkarštyje: aplink vaikštinėjo žmonės, vilkintys šortais ir lengvomis suknelėmis, skrybėlėti ir su akiniais nuo saulės.

Paplūdimyje ji pastebėjo kaip reikiant įrudusių, iš laimės švytinčių paauglių porelę, laižančią tirpstančius ledus. Jaunuoliai buvo taip užsiėmę vienas kitu, kad ji galėjo juos ramiai fotografuoti, kol Šeidas tvarkė katerio nuomos dokumentus.

Ledai ir įdegis. Paprasta ir malonu, tai būdinga vasarai. Įdėjusi fotoaparatą į dėklą Brajena patenkinta nuėjo pas Šeidą.

– Moki vairuoti katerį?

Jie ėjo prieplauka visai greta vienas kito, Šeidas grįžtelėjo į ją.

– Susitvarkysiu.

Moteris plonyčiais baltais marškinėliais ir šortais aprodė jiems laivą, paaiškino, kur gelbėjimosi liemenės, kaip veikia variklis, ir įteikė ežero žemėlapį. Pasiruošusi mėgautis pasiplaukiojimu Brajena įsitaisė pirmagalyje.

– Man labiausiai patinka, – sušuko bandydama perrėkti variklio blerbimą, – kad čia viskas taip nenuspėjama! – Ji ištiesė ranką ir mostelėjo į plačią vandens žydrynę.