Нора Робертс: Viena vasara

Emilie Richards Vieną vasarą

Leidykla „Svajonių knygos“, 2008

ISBN 978-9955-817-32-1

El. versiją paruošė:

www.skaitykle.lt

Versta iš: Nora Roberts, One Summer,

Harlequin Books, 1986

© 1986, Nora Roberts

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l."

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma. Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

Tavo širdies terapija

Jausmų pasaulis, kuriame

karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys,

pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai.

Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų

laiko patikrintuose kūriniuose:

intriguojančiuose, užburiančiuose

jausmų romanuose

ir šeimų sagose.

PIRMAS SKYRIUS

Kambaryje buvo tamsu it kape. Bet vyras, kurio vardas Šeidas [Shade (angl.) – ūksmė, šešėlis.], pratęs prie tamsos. Kartais jis tyčia užsidaro į tamsų kambarį. Juk ne visada būtina matyti akimis. Jo pirštai ne mažiau jautrūs, o vidinis regėjimas – aštrus it ašmenys.

Net tada, kai nedirba, kartais sėdi tamsiame kambaryje ir leidžia sąmonei kurti vaizdus. Formas, faktūrą, spalvas. Kartais jie būna ryškesni, kai užmerki akis ir išlaisvini mintis. Į tamsą ir šešėlius Šeidas žvelgė tokiu pat kritišku žvilgsniu kaip ir į šviesą. Ir viena, ir kita priklauso pasauliui, o pasaulis ir vaizdai – jo profesija.

Ne visada jis pasaulį mato tokį kaip kiti. Kartais jis būna atšiauresnis nei plika akis gali – arba nori – pastebėti. Kartais atvirkščiai – švelnesnis ir mielesnis, nei pašėlusiai skubanti minia pajėgia įžvelgti. Šeidas jį stebėjo, atskirus elementus skirstė į grupes, žaidė laiku ir forma, o paskui savaip užfiksuodavo. Visada savaip.

Dabar, tamsoje skendinčiame kambaryje, iš kampe stovinčio grotuvo sklindantiems džiazo garsams tirpstant erdvėje, jis dirbo rankomis ir protu. Atidumas ir laikas. Tokie pagrindiniai jo darbo principai. Lėtai ir atsargiai atidarė dangtelį ir išėmęs neapdorotą fotografinę juostelę uždėjo ant ritės. Kai viskas buvo parengta, laisvąja ranka įjungė chronometrą ir patraukė šviestuvo virvelę, užliedamas patalpą gintarine šviesa.

Ryškinti juostelę ir spausdinti nuotraukas Šeidui buvo ne ką mažesnis, o kartais ir didesnis, malonumas nei fotografuoti. Dirbant tamsiame kambaryje reikia tikslumo ir kruopštumo. Ir gyvenime reikia tiek vieno, tiek kito. Darydamas nuotraukas gali kurti ir eksperimentuoti. Šito jam taip pat reikia. Vaizdus ir jausmus, kuriuos jie kelia, galima perteikti tiksliai arba kaip mįslę, kurią kitiems reikės įminti. Tačiau visų labiausiai Šeidas troško jausti pasitenkinimą, kai sukuri kažką pats vienas. Jis visada dirbo vienas.

Dabar, atliekant kiekvieną nuotraukos ryškinimo proceso žingsnelį: kaitinant chemikalus iki reikiamos temperatūros, maišant, fiksuojant išlaikymą, gintarinė šviesa metė šešėlius jam ant veido. Jeigu Šeidas būtų ieškojęs modelio fotografo paveikslui kūrybos procese, nebūtų radęs tinkamesnio objekto nei jis pats.

Jo tamsios akys žėrėjo, kai susikaupęs pylė fiksuojamąjį tirpalą į vonelę. Plaukai buvo tamsūs, kiek per ilgi nei įprasta, bet jam tai buvo nė motais. Jie dengė ausis, krito ant marškinėlių apykaklės, o ant kaktos siekė antakius. Niekada pernelyg nesirūpino, kaip atrodo. Jo stilius buvo paprastas, beveik atsainus.

Šeido veidas buvo įdegęs, liesas ir kaulėtas, šiurkštokų bruožų. Jis dirbo susikaupęs, tvirtai sučiaupęs lūpas. Aplink akis įsirėžusios raukšlelės bylojo, kad vyras vėtytas ir mėtytas. Regis, gyvenime jam visko teko su kaupu.

Kreivoka nosis iškalbingai bylojo apie profesijos keliamus pavojus – ne visi mėgsta būti fotografuojami. Kažkoks Kambodžos kareivis sulaužė Šeidui nosį, bet jis padarė iškalbingų nuotraukų apie miesto niokojimą. Iki šiol laiko tai sąžiningais mainais.

Jis sparčiai sukosi gintarine šviesa užlietame kambaryje. Grakštus, atletiškas kūnas buvo ištreniruotas mūšio lauke, dažnai svetimoje ir nedraugiškoje teritorijoje, kai mylių mylias tekdavo nukeliautos pėsčiomis tuščiu skrandžiu.

Net praėjus daugeliui metų po paskutinės išvykos, kai dirbo „International View", Šeidas liko liaunas ir mitrus. Dabar darbas nebe toks varginantis kaip jaunystės metais Libane, Laose, Centrinėje Amerikoje, bet iš esmės nedaug kas pasikeitė. Dirbo daug, kartais tekdavo laukti visą amžinybę, kad sumedžiotų vos vieną taiklų kadrą, o kartais per kelias minutes išpleškindavo visą juostelę. Jo išvaizda ir elgesys alsavo savotiška agresija, gal todėl būtų teisinga galvoti, kad dėl to ir išliko gyvas per visus tuos karus, kuriuos patyrė savo kailiu ir daug ką nufotografavo.

Apdovanojimams ir geram uždarbiui jis neteikė didelės reikšmės, svarbiausia buvo nuotraukos. Net jei niekas nemokėtų už darbą ir visai jo nevertintų, Šeidas vis tiek leistų laiką tamsiame kambarėlyje ryškindamas juosteles. Jis pripažintas, gerbiamas ir turtingas, bet tebedirba vienas, be pagalbininkų, tame pačiame tamsiame kambarėlyje, kuriame ir pradėjo prieš dešimtį metų.

Iškabinęs negatyvus džiūti Šeidas jau žinojo, kurias nuotraukas darys. Tačiau nė nežvilgtelėjo į jas, atsirakino duris ir išėjo. Rytoj pažvelgs naujomis akimis. O dabar norisi alaus. Reikia apie šį bei tą pamąstyti.

Nužingsniavęs tiesiai į virtuvę čiupo šaltą butelį iš šaldytuvo. Atidaręs išmetė dangtelį šiukšlinėn, į kurią kartą per savaitę ateinanti namų tvarkytoja buvo įleidusi plastikinį maišą. Kambarys tvarkingas, gal nelabai jaukus dėl juodos ir baltos spalvų, bet tikrai ne nykus.

Pakėlęs butelį prie lūpų Šeidas nugėrė pusę. Tada prisidegė cigaretę, nuėjo prie stalo ir išsitiesęs kėdėje užsikėlė kojas ant nutrinto medinio paviršiaus.

Už lango buvo matyti ne paties patraukliausio Los Andželo rajono vaizdai. Šiek tiek sudiržusio, randuoto, griežtoko rajono. Net pavakario prieblandai nepavyko jo pagražinti. Galėjo persikelti į prabangesnę miesto dalį ar net pačias kalvas, iš kurių naktį šviesose skendintis miestas atrodo pasakiškai. Bet Šeidas mieliau gyveno nedideliame butelyje su langais į neiščiustytas gatves miesto, kuris garsėjo blizgesiu. Blizgesyje jam neilgai pavykdavo ištverti.

Brajena Mičel. Blizgesys – jos stichija.

Negali neigti – jos darytos turtuolių, įžymybių ir gražuolių nuotraukos geros, netgi savaip puikios. Jose slypi užuojauta, humoras ir švelnus jausmingumas. Negali neigti ir to, kad tokie darbai daug kam reikalingi. Bet Šeidą domina visai kas kita. Brajena vaizduoja kultūringus žmones, o jis braunasi prie paties gyvenimo.

Brajenos darbai žurnalui „Garsenybės" – profesionalūs, taiklūs ir savaip aštrūs. Pasaulio galinguosius ji vaizduoja taip, kad šie atrodo gerokai žemiškesnis ir artimesni. Kai nusprendė tapti laisvai samdoma fotografe, žvaigždės, žvaigždutės ir žvaigždžių darytojai, kuriuos jai buvo tekę fotografuoti žurnalui, užvertė užsakymais. Per tuos metus dėl savo reputacijos ir susikurto įvaizdžio Brajena tapo viena iš jų – „ypatingųjų" pasaulio žmogumi.

Fotografui kartais taip nutinka, Šeidas tai žinojo. Supanašėjama su savo objektais, temomis. Kartais tai, ką jie siekia atskleisti, tampa jų pačių dalimi. Netgi pernelyg įauga. Ne, jis nepavydėjo Brajenai Mičel jos meno krypties. Tiesiog abejojo, ar jie sugebės dirbti kartu.