Нора Робертс - Viena vasara

Brajena išsitraukė dar kelias servetėles.

– To tai nebus. – Moteris tingiai užsikėlė koją ant kojos, akys įgavo plieno atspalvį – tai buvo vienintelis kylančio pykčio ženklas.

– Neketinu leisti, kad mano vardas būtų užrašytas ant krūvos popkultūrinio šlamšto.

Stengdamasi nepratrūkti Brajena kimšo picą. Labai norėjo jam kai ką pasakyti – labai trumpai ir aiškiai. Bet pykdamas žmogus išeikvoja daug energijos, o naudos iš to maža.

– Pirmas dalykas, kurį reikia įtraukti į sutartį – kad po kiekviena nuotrauka būtų autoriaus pavardė. Tada nė vienam iš mudviejų nereikės gėdytis dėl kito darbų. Tikrai neketinu demonstruoti visuomenei neturinti humoro jausmo. Norite dar gabalėlio?

– Ne. – Ne tokia jau ji švelni. Oda atrodo šilkinė, tačiau panelė ne iš kelmo spirta. Šeidą užgavo Brajenos stačiokiškumas. Vis dėlto taip geriau, nei teliūskuotis stiklinėje drungnos arbatos. – Išvyksime birželio penkioliktą, grįšime iškart po Darbo šventės [Darbo šventė (Labor Day) JAV švenčiama nuo 1880 metų pirmąjį rugsėjo sekmadienį (vert.)]. – Jis stebėjo, kaip ji ima trečią gabalą picos. – Kadangi matau, koks jūsų apetitas, maistu irgi apsirūpinsime katras sau.

– Puiku. Jeigu netyčia turite kokių slaptų vilčių, tai žinokite – aš neruošiu maisto ir neplausiu indų. Pusę kelio, kaip ir dera, vairuosiu, bet nevežiosiu jūsų girto. Išsinuomoję laboratoriją keisimės – vieną dieną vienas dirbsime pirmas, kitą dieną kitas. Nuo birželio penkioliktos iki Darbo dienos būsime partneriai, todėl viską dalinsimės per pusę. Jei jums kas nors nepatinka, išsiaiškinkime dabar, kol dar nepasirašėme sutarties.

Šeidas susimąstė. Jos puikus balsas – švelnus, tylus, beveik raminantis. Neturėtų būti sunku sukiotis drauge nedidelėje erdvėje, jei tik Brajena per dažnai jam nesišypsos, o jam pavyks negalvoti apie jos kojas. Šiuo metu tai nekėlė didesnių rūpesčių, nes svarbiausia – projektas.

– Ar turite meilužį?

Brajena vos nepaspringo kąsniu.

– Jei čia pasiūlymas, – ramiai prabilo ji, – tai turiu atsisakyti. Šiurkštūs paniurėliai – ne mano skonio.

Šeidas atlaikė ir šį smūgį, veide nekrustelėjo nė raumenėlis.

– Tris mėnesius ruošiamės gyventi viename narvelyje, – priminė jis. Brajena metė jam iššūkį, nežinia, ar pati tai suvokdama, o jis tą iššūkį priėmė, gal irgi nelabai sąmoningai. Jis pasilenkė prie jos: – Neturiu jokio noro kivirčytis su pavydžiu meilužiu, nuolat persekiojančiu ir trukdančiu dirbti.

Kuo Šeidas ją laiko? Pliuške, kuri nesugeba susitvarkyti asmeninių reikalų? Brajenai šiaip taip pavyko suimti save į nagą. Galbūt jis pats yra turėjęs nemalonumų dėl moters. Bet tai jau jo bėdos.

– Savo meilužiais pati pasirūpinsiu, Šeidai, – pažadėjo Brajena ir piktai suleido dantis į picą. – O jūs pasirūpinkite savo gerbėjomis. – Nusišluosčiusi pirštus į popieriaus skiautelę ji nusišypsojo. – Atleiskite, bet turiu nutraukti smagybes – darbas laukia.

Šeidas atsistojo ir perliejęs žvilgsniu jos kojas pažvelgė į akis. Jis pasirašys sutartį. Gal per tris mėnesius perpras, kas per paukštė ta Brajena Mičel.

– Paskambinsiu jums.

– Lauksiu.

Ji lydėjo Šeidą žvilgsniu, kol šis, perėjęs per studiją, uždarė paskui save duris. Tada, pagauta nevaldomo energijos antplūdžio, kurį paprastai išeikvodavo dirbdama, čiupo tuščią picos dėžę ir sviedė į duris.

Regis, tie trys mėnesiai prailgs.

ANTRAS SKYRIUS

Brajena gerai žinojo, ko nori. Gal ir užbėgs už akių „Gyvenimo būdo" projekto „Vasara Amerikoje" grafikui, bet jau iš anksto džiūgavo, kad bus per žingsnį aplenkusi Kolbį. Gal tik per mažą žingsnelį, bet vis tiek smagu.

Gerai pagalvojus, vargu ar toks vyras kaip Šeidas sugebėtų įvertinti džiaugsmą, kuris apima vaikus per paskutinę pamoką prieš vasaros atostogas. Tada, kai pajunti šį laukinį laisvės proveržį, iš tikrųjų ir prasideda vasara.

Pradinę mokyklą ji pasirinko todėl, kad troško tyrumo. O eilinę pradinę mokyklą apleistame miesto rajone – norėdama neatitrūkti nuo realybės. Nesirengė fotografuoti vaikų, kurie išbėgę iš mokyklos ropščiasi į limuzinus. Mokykla turėjo būti tokia, kokių daugybė visoje Amerikoje. Ir pro duris išpuolę vaikai ten turėtų būti patys įvairiausi. Kiekvienas į nuotrauką pažvelgęs žmogus, kad ir kokio amžiaus, turi rasti joje savo vaikystės atspindį.

Brajena ilgai ieškojo vietos atsistoti. Išbandė daugybę, kol pasirinko vieną. Šį kartą neįmanoma – o ir neverta – laukti tinkamo momento ar režisuoti. Tik atsitiktinai sustabdyta akimirka įmanoma užfiksuoti tai, ko jai reikia – spontaniškumą ir skubą.

Suskambėjo skambutis, durys plačiai atsivėrė ir ji gavo, ko troško. Verta rizikuoti būti sutryptai daugybės kojyčių, apautų sportiniais batukais. Šūkaudami ir švilpdami vaikai pasipylė į saulės nušviestą kiemą.

Paniškas lėkimas. Tokia mintis šmėstelėjo Brajenai galvoje. Staigiai pasilenkusi ji ėmė spragsėti fotoaparatu, gaudydama pirmuosius bėgančių vaikų kadrus, kurie tiksliausiai atspindėtų greitį, minią ir visišką maišalynę.

„Lekiam, lekiam! Juk prasideda vasara, kai kiekviena diena – šeštadienis! Rugsėjis – po šimto metų!" Tai buvo galima perskaityti kiekvieno vaiko veidelyje.

Pasisukusi Brajena nusitaikė į naują atskuodžiančių vaikų būrelį. Šioje nuotraukoje turėtų atrodyti, tarsi jie stengtųsi ištrūkti iš albumo. Spontaniškai ji pasuko fotoaparatą taip, kad nuotrauka būtų vertikali. Ir štai – berniokas, kokių aštuonerių ar devynerių metų, šuolyje nuo laiptų, aukštai iškeltomis rankomis, plačia šypsena veide. Brajena sugavo jį ore, galva ir pečiai iškilę virš kitų. Tas vaikas atrodė kupinas į šalis trykštančio triumfo, magiško laisvės pojūčio.

Nors ir būdama visiškai tikra, kad turi tinkamą kadrą, Brajena tęsė darbą. Dešimt minučių – ir viskas baigta.

Patenkinta ji pakeitė objektyvą ir perėjo į kitą vietą. Dabar mokykla tuščia, tokią ji irgi norėjo įamžinti. Tik ne ryškioje saulės šviesoje, – nusprendė ir uždėjo šviesos filtrą. Ryškindama nuotrauką prigesins ryškų dangų, kuo nors jį pridengusi. Troško išgauti tuštumos ir laukimo įspūdį, kaip kontrastą tai gyvybei ir energijai, kuri ką tik veržte veržėsi iš pastato. Kai išpleškino visą juostą, tik tada atsitiesė ir paleido aparatą laisvai kaboti ant kaklo.

„Mokslo metai baigėsi", – pagalvojo šyptelėjusi ir pati pajuto kerintį laisvės jausmą. Vasara dar tik prasideda.

Atsisakiusi darbo „Garsenybėse" Brajena suprato, kad darbas nuo to nė kiek nepalengvėjo. Pati sau ji buvo griežtesnė nei žurnalo vadovybė. Mėgo savo darbą ir skirdavo jam visą dieną, o dažniausiai ir vakarus. Buvęs vyras kartą pareiškė, kad ji priklausoma nuo savo fotoaparato. Šito Brajena negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti. Bet dvi dienas dirbusi drauge su Šeidu pasijuto esanti ne viena tokia.

Ji buvo įsitikinusi, kad yra skrupulinga profesionalė, bet pamačiusi, kaip dirba Šeidas, suabejojo. Labai žavėjosi jo beribe kantrybe, nors kartais norėdavo iš apmaudo griežti dantimis. Juodu viską matė absoliučiai skirtingai. Brajena fotografuodavo vaizdus, perteikdama savo emocijas ir jausmus, kuriuos jie kėlė. Šeidas sąmoningai ieškojo dviprasmybių. Jo nuotraukos atskleisdavo daugybę skirtingų reakcijų, tačiau autoriaus požiūris išlikdavo paslaptyje. Lygiai kaip ir visa jo asmenybė – atrodė, tas žmogus nuolat slepiasi šešėlyje.

Jis nesileido į kalbas, Brajena irgi mėgo dirbti tyloje, todėl galėjo įsivaizduoti, kad dirba viena. Tik skvarbūs ilgi Šeino žvilgsniai erzino. Nebuvo malonu jaustis apžiūrinėjamai lyg patekus į taikiklį.